
Naujausios
Laiškai iš praeities: tėvų linkėjimai tapo stebuklu
„Vis tiek yra lemtis, likimas, netgi stebuklas“, – sako Violeta Griciuvienė, Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos styginių instrumentų skyriaus pedagogė. Stebuklu jai tapo tėvelių laiškai su palinkėjimais, ko siekti ir kaip gyventi. Abu laiškai rasti Šiauliuose prieš Kalėdas atkastame butelyje, į kurį 1970 metų rugsėjo 1–ąją buvo sudėtos Šiaulių vaikų lopšelio-darželio Nr.7 auklėtinių svajonės. „Jeigu būtų gyvas tėvelis, jis būtų euforijoje! O aš galėjau nieko nesužinoti, jeigu nebūtų laiškų suradę“, – sakė buvusi darželio Nr.7 auklėtinė.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Ypatinga dovana
Rašėme, kad laiškus, sudėtus butelyje ir užkastus darželio kieme, rado vamzdynus keitę AB Panevėžio statybos tresto filialo „Gerbusta“ darbininkai. Laiškuose surašytos vaikų svajonės būti kosmonautu, dailininku, gydytoju, kirpėja, auklėtoja, ūkininke, muzikante, lakūnu... Po pirmosios publikacijos suradome kelis šios grupės vaikus ir jų auklėtoją Danutę Šidlauskienę. Skirtingos svajonės, skirtingos istorijos tarsi vėl sujungė šiuos žmones po 47–erių metų.
Violetai Palujanskaitei laiškus parašė ir mama, ir tėvas, palydėdami sakiniu apie dukters svajonę – „Noriu būti auklėtoja“.
„Tegul tavo gyvenimo kelias būna tiesus ir teisingas. Dabar tu maža, tau tik septyni metai, užaugusi mokėk atskirti gėrį nuo blogio, būk pati gera ir tau bus kiti geri. Nepasitikėk tais žmonėmis, kurie to neverti. Linkiu gyvenime pasiekti tai, kas geriausia ir ko širdelė tavo trokšta. Mylėk savuosius artimus žmones ir tuos, kurie to verti! Mokėk pasirinkti draugus! Tavo mama.“
Šį laišką Violetos Palujanskaitės-Griciuvienės mama Vanda Palujanskienė parašė 1970 metų rugsėjo 1-ąją, kai dukra baigė darželį ir išėjo į pirmąją klasę.
„Linkime mūsų dukrai Violetai sėkmės žengiant pirmuosius savarankiškus žingsnius, visada būti sąžiningai, nepabūgti sutiktų gyvenime sunkumų, visada prisiminti darželį Nr.7. J. ir V. Palujanskai“. Šį laišką dukrai tą pačią dieną ir ta pačia proga parašė Violetos tėvas Jonas Palujanskas.
„Kai perskaičiau mamos ir tėtušio laiškus, kad noriu būti auklėtoja, verkiau... Su tomis mintimis guliausi ir kėliausi... Aš neatsimenu, nežinojau to, – stebėjosi ponia Violeta. – Pasidėjusi nuotraukas bandžiau prisiminti, kodėl mes nežinojome, kad tėvai parašė tokius laiškus? Mano mamos nebėra jau metus, tėtušio – dvejus. Jie ką tik iškeliavo... Jeigu būtų gyvas tėtušis, jis būtų euforijoje! Argi jie, mes tada galvojome, kad kažkas suras tą butelį? Juk čia ne butelis, išmestas į jūrą, su viltimi sulaukti pagalbos.“
Ji sako, kad yra lemtis, gal net stebuklas, kad prieš Kalėdas, šventiniu laikotarpiu, buvo atrasta tai, ką jos tėvai atsiuntė iš praeities.
„Mes su broliu, kuris penkeriais metais jaunesnis už mane, svarstėme, kodėl tėvai nieko apie tai nepasakojo? O aš neprisimenu, nors man buvo septyneri. Štai nuotrauka –1970 metai birželio 1 diena, mano gimtadienis, – ištiesia tėvų albume surastą nuotrauką. Mažoji Violeta pasipuošusi septynetuko karūna. – Aš prisimenu, kokios spalvos buvo mano karūna, auklėtojos Danutės padaryta. Ji – bordo spalvos, net mano brolis ją prisimena, nes tą karūną saugojau.“
Tėvai visą gyvenimą linkėjo to paties
Ponia Violeta šypsosi: nors ir neprisimena svajonės būti auklėtoja, gyvenimo kelias nuvedė panašia kryptimi. Ji tapo smuiko ir violončelės muzikos pedagoge, koncertmeistere, moko ir ugdo skirtingo amžiaus vaikus.
„Kodėl aš norėjau būti auklėtoja? Gal todėl, kad mūsų auklėtoja Danutė buvo labai graži. Prisimenu ją kaip kino aktorę ar manekenę“, – pasakoja apie įspūdingą šviesiaplaukę jaunutę auklėtoją Danutę Zimkutę-Šidlauskienę.
Moteris stebisi, kad iki šiol prisimena vaikišką kūno spalvos beretę ar žalsvą striukę nuotraukoje, o atsisveikinimo su darželiu, kai buvo užkastos jų svajonės ir pasodintas medis, ji nepamena.
„Ar nėra tų išleistuvių nuotraukų, viso ritualo? Netikiu, kad niekas nefotografavo. Juk mano gimtadienį fotografavo! Gaila, kad tėvelių nebegaliu to paklausti.“
Žvelgdama į nuotraukas ji prisimena: „Jeigu neklystu, čia – Dainora, čia – Kęstutis. Ela... Ar tik ne ta garbanota mergaitė?“
Ant vienos nuotraukos užrašyta: „Lapkritis, 1968 metų II jaun. darželio grupė“. Joje – visa vaikų grupė su auklėtoja. Šeima išsaugojo ir 1967 metų sveikinimą su Naujaisiais metais, jį parašė darželio II grupės personalas. Įdomu tai, kad ant atviruko ne Naujųjų metų, o Kalėdų data – 1967 12 25.
Tėvelių linkėjimai tuo metu septynerių metų dukrai atrodo labai rimti: mokėti atsirinkti draugus, atskirti gerą nuo blogo. Tai buvo šeimos vertybės?
„Mano tėvai buvo išsilavinę žmonės. Tėtušis daug metų dirbo dviračių gamykloje vieno ar kito cecho viršininku. Buvo geras oratorius. Šiame laiške tėtušio raštas labai „sukuklintas“, nes jis rašydavo plačiai, – prisimena dukra.– Mes neįsivaizduodavome šventės be pusvalandžio jo kalbos. Visi būdavo prisiminti – ir tėvai, ir seneliai... Jis visada sakydavo: turi būti sąžininga, gera ir kiti bus geri. Tokie jo linkėjimai buvo visą gyvenimą, todėl, kai skaičiau laiškus, buvo taip jautru...“
Mama dirbo draudimo inspekcijos viršininke, vėliau – buhaltere, dukros žodžiais, buvo kukli. Ji kilusi iš Kupiškio, o tėtušis – nuo Pakruojo, emocionalus, daug skaitė iki pat gyvenimo pabaigos. Mėgo pasakoti iš praeities, todėl dukra dar labiau stebisi, kad jis niekada nepriminė šių laiškų.
Poniai Violetai jautrus ir tas faktas, kad laiškai surasti būtent dabar, kai dar gyvi juose minimi vaikai, auklėtoja. „Man būtų taip įdomu susitikti, kaip ji mane prisimena? Turbūt nenustebtų, kad esu muzikantė...“
Kelias nuvedė į muziką
Iš darželio ponia Violeta prisimena muzikos vadovę. „Beveik 99 procentai, kad tai – žinomo smuiko pedagogo Anusausko žmona. Manau, ji nukreipė tėvus vesti mane į muzikos mokyklą. Turėjau gerą klausą, prisimenu, dainuodavau arba aš viena, arba dviese su Linute.“
Mažoji muzikantė pateko pas tuo metu jauną smuiko pedagogę Nijolę Prascevičienę. Nebuvo lengva, Violeta yra net stygas traukiusi, kad groti nereikėtų. Aukštesniojoje muzikos mokykloje rinkosi kitą instrumentą – violončelę.
„Po ketverių metų gavome diplomą – orkestro artisto ir pedagogo-muzikos dėstytojo“, – pasakoja muzikos pedagogė. Vėliau dar baigė ikimokyklinio ugdymo studijas Klaipėdoje.
Dirbti į Joniškį atvažiavo vos 19-os metų. Ir liko. 35 metai dirba meno mokykloje – kolektyvas pasveikino su gražiu darbo jubiliejumi.
Tiesa, po penkerių darbo metų teko išgyventi vidinę krizę. „Atrodė, viską mesiu. Ką čia Joniškyje veikti? Man gerai sekėsi užsienio kalbos, o čia – muzika... Žinoma, čia peni menas, bet valgyti irgi reikėjo“, – šypsosi prisiminusi dvejones. Dabar ilgametė pedagogė svarsto, kad tuo metu galbūt trūko žinių darbui su skirtingo amžiaus vaikais. Juk čia vyksta individualios pamokos.
Apie ką dabar svajoja vaikai? Ponios Violetos sūnus „užaugo“ meno mokykloje – išmoko groti skrabalais, birbyne, kanklėmis, bet pasirinko režisieriaus kelią.
„Dabar vaikai skaičiuoja, iš ko nusipirks namą ar butą, – sako meno mokyklos pedagogė. – Dažnai galvoja išvažiuoti į užsienį, užsidirbti. Taip, be pinigų negyvensi, bet... Viskas ateina iš šeimos. Vieni tėvai pasiklauso savo vaikų koncertų Joniškio sinagogose ir jiems oda šiurpsta, kai styginiai instrumentai groja.“
Pedagogę darbui įkvepia vaikų noras mokytis, pasiektas rezultatas, tėvų geri žodžiai. O koncertai ir scena nuplauna visą repeticijų naštą.
„Vyksta vaikų kaita. Reikia sudominti, motyvuoti. O tai sunku. Kodėl groti, jeigu galiu eiti į kompiuterių klasę ir mokytis programavimo? Visi vaikai turi išmaniuosius, o tu repetuoji, ypač daug repeticijų prieš koncertus. Bet koncertuose gauname tarsi didelį pyrago gabalą, tarsi karūną kas uždeda. Geras jausmas, jautiesi pakylėtas, o jeigu dar kažką laimi!“ – muzikos pedagogė mato, kad ir mokiniai pajaučia tą patį, grįžta patenkinti. Ji groja ir koncertuoja su savo mokiniais, džiaugiasi sukauptu repertuaru ir galimybe integruoti į programą skirtingo meistriškumo vaikus.
Ar netrūksta vaikų? „Norinčių groti nemažėja, – sako pedagogė ir akcentuoja šį faktą. – Šiais mokslo metais kaip niekada daug sulaukėme vaikų. Atidarėme ankstyvojo muzikavimo grupes vaikų darželyje. Ten dirba mūsų pedagogas ir pastebėjęs gabius vaikus, juos nukreipia.
Turiu mokinę, kuri pati šešerių metų išsirinko violončelę. Visi buvo nustebinti. Per 35 metus gal tik antras atvejis, kai pats vaikas pasirinko violončelę. Pasimokiusi metus ji jau koncertavo. Puiki artistė, sulaukė ovacijų.“
Stiprus ryšys
Violeta Griciuvienė įsitikinusi, kad muzika keičia žmones: „Matome, kad mūsų vaikai švelnesni, kultūringesni. Meno mokykloje mokomės sceninės kultūros, aprangos kultūros, formuojame meninį supratimą ir muzikinį skonį. Gal vaikas ir nebus profesionalus muzikos atlikėjas, bet jis bus profesionalus muzikos klausytojas, suvokiantis muziką.“
Save ji priskiria prie griežtesnių mokytojų. Kai mokėsi pati, pasiskųsti tėvams griežtais pedagogais nebūtų galėjusi: tėvas nebūtų guodęs, tik pasakęs – reikia mokytis.
Ryšį su tėvais jai vėl sugrąžino atrasti laiškai.
„Praėjo 47 metai ir aš gavau tėvų laiškus iš anapus... Pasižiūrėjau kalendoriuje, kad 1970 metų rugsėjo 1–oji buvo buvo antradienis... O jeigu darbininkai būtų kasę metrą į šoną ir nieko nebūtų suradę? Nebūtume sužinoję apie tą nuostabią istoriją“, – sako viena iš tos dienos svajotojų.
***
„Aš noriu būti daktare arba pardavėja. Audronė“, „Labai norėčiau po kurio laiko pakeisti auklėtoją Danutę. Rasa Jušk.“, „Aš noriu būti tokia auklėtoja, kaip auklėtoja Danutė, Jolanta G.“, „Rasa Pivoraitė nori būti ūkininke“, „Dabulskis Arūnas. Nori būti kariškiu“, Norėčiau būti kirpėja arba gydytoja, bet geriau kirpėja... Dainelė G.“, „Noriu būti dailininku, Egidijus G.“, „Ela nori būti muzikante“, „Rimvydo svajonė būti mechaniku“. Galbūt čia esate ir jūs? Pasidalykite savo pasakojimais. Parašykite mums (loreta@skrastas.lt) arba paskambinkite tel. (8 687) 45849.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Tai tarsi kalėdinis stebuklas, tarsi kažkokio holivudinio filmo siužetas. Fantastika!“ – tokias emocijas Violeta Palujanskaitė-Griciuvienė išgyveno sužinojusi, kad po 47-erių metų surasti jos tėvelių rašyti laiškai.
Asmeninės nuotr.
Vaikų darželyje mažoji Violeta (dešinėje) dainuodavo ir solo, ir duetu.
Linksma akimirka prie darželio su auklėtoja Danute.
Grupė 1968-aisiais.
Mažoji Violeta švenčia 7–erių metų gimtadienį darželyje.