
Naujausios
Smagu, kai nuperka
Aplankytas savo namuose, Laugalio kaime, Bronius Kazlauskas dėliojosi savo medinukus Šilinės atlaidams. "Čia sugadintas samtis, – šypsojosi apžiūrinėdamas kiaurasamtį. Už jį reikėtų prašyti euru daugiau. Už laiką skirtą sugadinimui."
Per Švč. Mergelės Marijos gimtadienį į Šiluvą suplūsta daug žmonių. Pasimeldę daugelis nori parsivežti ką nors prisiminimui. Tad akys neretai nukrypsta į medinukus. Nors daug drožėjų į atlaidus priveža savo gaminių, bet ir ponas Bronius nesiskundžia. Nuperka ir jo medinukų. Kam patinka iš obels šakos išdrožtas rausvai margas samtis ar kiaurasamtis, kas susigundo suktuku, kam prireikia padėkliuko. Tuomet širdį užplūsta šilumos banga – jo rankų darbas žmonėms reikalingas.
"Žinau, kad iš tokio pomėgio turtų nesusikrausiu, bet prie pensijos prisidurti eurą kitą – malonu", – neslepia drožėjas.
Vargu, ar tie keli eurai už gaminį atperka įdėtas medžiagas, sugadintus įrankius ir daug valandų darbo. Tačiau kuklus žemaitis įvertina ir tai, kad medinukai paįvairina jo gyvenimą. Po kaimo darbų kūryba suteikia savotišką poilsį.
Iš Uljanovsko grįžo į tėviškę
Prieš daugelį metų B. Kazlauskas baigė civilinės statybos studijas Šiaulių politechnikume. Dirbo Šiaulių statybos treste, Naujojoje Akmenėje, Palangoje.
Bet vieną dieną jauną vaikiną išsiuntė į komjaunuoliškas statybas Rusijoje. Dirbo brigadoje, kuri statė pedagoginį institutą Uljanovske. Grįžęs iš ten Bronius nusprendė apsistoti tėviškėje. Pamanė – tėvai ne jaunyn, gali prireikti jo pagalbos. Be to, ir pačiam nusibodo blaškytis po pasaulį neturint savo kampo.
Planavo įsidarbinti Kelmės statybos organizacijoje. Bet, važiuodamas tartis dėl darbo, sutiko Laugalio tarybinio ūkio direktorių. Šis pasiūlė Žvirblių skyriaus ūkvedžio darbą. Taigi nereikėjo siekti nė Kelmės – gimtinėje gavo darbo. Žvirbliuose Bronius sutiko būsimąją savo žmoną Marytę. Ūkis jaunai šeimai skyrė būstą keturbutyje.
Tačiau Kazlauskams norėjosi savo kiemo, privatesnės aplinkos. Todėl ryžosi statytis namą. Čia pravertė statybininko diplomas ir patirtis. "Mūrijom, tinkavom kartu su žmonos Marytės broliu, – statybų peripetijas prisimena B. Kazlauskas. – Trūko pinigų. Anais laikais nebuvo mados eiti skolintis į banką. Parduodi gyvuliuką, pataupai šiek tiek iš algos – ir kažkiek į priekį pastūmėji statybą. Be to, anuomet labai trūkdavo statybinių medžiagų. Viskas buvo deficitas. Kol reikalingų medžiagų gaudavom, gaišdavosi laikas."
Iki šiandien B. Kazlauskas gyvena savo statytame name, Laugalyje. Šiuo metu užtenka vietos ir sūnaus šeimai. Netoliese ir tėviškė.
Nuo akmeninio šuniuko iki medinės lėkštės
Kai baigė savo darbo biografiją, ponas Bronius dažnai ilgėdavosi kokios nors kūrybinės veiklos. Sužinojęs, jog Kelmėje rengiami akmentašių mokymai, nusprendė juos lankyti. Nukalė akmeninį šuniuką. Tai buvo pirmasis ir vienintelis jo darbas. "Akmuo man patiko. Tačiau jam reikėjo brangesnių ir geresnių įrankių, daugiau jėgos. O gal ir vaizduotės pritrūko? Juk žiūrėdamas į akmenį jau turi matyti, ką iš jo galėtum sukurti", – kodėl netęsė akmentašio darbo aiškina ponas Bronius.
Polinkį kūrybai turintį laugališkį netrukus patraukė medis. Su žmona jiedu nuvažiavo į Koldūnų šventę Viduklėje. Ten kaip ir į kiekvieną šventę susirenka daug tautodailininkų su savo darbais. Marti buvo užsiprašiusi parvežti didelę medinę lėkštę. Nupirkęs lauktuvę, ponas Bronius ją atidžiai apžiūrėjo. Gal ir pačiam pabandyti išdrožti?
Ir išdrožė pagal marčios pageidavimą penkių skyrių padėkliuką.
Per liaudies meno šventę viena giminaitė mugėje nusipirko suktuką. Drožėjo ranką jau šiek tiek išmiklinęs Bronius jį atidžiai apžiūrėjo. Kitą dieną jau atvažiuoja pas giminaitę su savos gamybos suktuku. Nagai niežtėję išbandyti dar vieną naujovę.
Per nepilną savo kūrybos dešimtmetį B. Kazlauskas yra sukūręs ne vieną kryžių. Jais pasipuošė Diabeto klubas. Vieną kryžių paaukojo projektui "Nedelsk". Dabar madinga statyti giminės kryžius. Ir tokių keletą yra sukūręs. Išdrožė daugybę namų apyvokos daiktų, apipavidalino keletą šulinių.
Dideli kryžiai ir maži, ant stalo statomi kryželiai buvo vieni iš pirmųjų drožėjo medžio darbų. "Kryžių padaryti sekdavosi. Tik poną Dievą išdrožti iš medžio būdavo sunku, – pasakoja meistras. – Metaliniai dievukai man ne prie širdies. Todėl kurį laiką pirkdavau iš medžio drožtus dievukus iš kitame kaime gyvenančio medžio drožėjo."
Beje, su medžio darbais drožėjas buvo susipažinęs dar jaunystėje. Tuo metu, kai dirbo statybose Palangoje, gyveno pas brolį. Šis atlikdavo užsakymus Plungės "Minijos" meno dirbinių įmonei. Jai tiekdavo medines druskines, vazeles, pieštukines ir kitus dirbinius. Tik tuos medinukus ne droždavo, o ištekindavo staklėmis.
Kai artėdavo mėnesio pabaiga ir reikėdavo nuvežti nustatytą kiekį dirbinių, į pagalbą pasitelkdavo ir Bronių.
Pliauska virsta kūriniu
Nors šiuo metu B. Kazlauskas turi medžio šlifavimo stakles, medienos pjaustymo įrenginį ir kitų reikalingų priemonių drožybai, jis sako dirbantis primityviausiu būdu. Labai daug "procios" rankomis. Drožybai reikalingi geri, aštrūs įrankiai. O tokių nusipirkti dabar ne taip lengva. Yra kiniškų, bet ne visuomet jie pasiteisina, greit sulūžta.
Todėl prieš septynerius metus nusipirktą iš senų laikų likusį kaltą ponas Bronius saugo kaip didžiausią turtą. Tokį įrankį dabar reikėtų užsakyti pas kalvius. Brangiai kainuotų. O ir kalvių dabar ne tiek daug. Reikėtų ilgokai paieškoti. Brangina ir dar vieną brolio draugo padarytą kaltuką, kurį jis vadina "amžinu".
Drožėjo amatui labai svarbu ir tinkamas medis. Kartą nusipirko uosinių malkų. Pusę jų atsirinko savo drožiniams. Ne kažkas beliko kūrenimui.
"Uosis neblogai drožiasi, kaltas giliai neužsminga. Be to, storus gabalus suraižius riekėmis, išeina dideli padėklai, lėkštės. Uosis, kai atveri rieves, gražiai margas", – medžio privalumus dėsto drožėjas.
Bene daugiausia savo darbų meistras yra išdrožęs iš obels. Medienos gauna, kai žmonės šakas genėja. Obels gaminiai – taip pat labai spalvingi, gražiai margi.
Liepa, pasak drožėjo, minkšta, bet drožti iš jos nėra lengva. Drebulė kiek kietesnė už liepą, tačiau ji pasišiaušusi – sunkiau šlifuoti. Yra drožęs iš slyvos ir vyšnios šakų.
Medieną drožėjas naudoja taupiai. Nenumeta likusio mažesnio gabaliuko. Iš jo padaro muilinę, mažą padėkliuką ar kitą miniatiūrinę grožybę.
Į pono Broniaus gyvenimą atėję medinukai virto jo kasdienybe ir švente. Kol rankos ir pirštai gali judėti, tikisi, kad kūryba jo neapleis.
Kryžių padaryti sekdavosi. Tik poną Dievą išdrožti iš medžio būdavo sunku. Metaliniai dievukai man ne prie širdies. Todėl kurį laiką pirkdavau iš medžio drožtus dievukus iš kitame kaime gyvenančio drožėjo."

