Pokalbis su Ričardu Norvila apie muziką, kuri gydo

– Ri­čar­dai, prieš po­rą me­tų iš­gir­dau, kad ruo­šie­si ra­šy­ti kū­ri­nį Šiau­liams, ir la­bai džiau­giuo­si, kad jau ne­tru­kus jį iš­gir­siu fes­ti­va­ly­je EN­TER.

– Pir­miau­sia no­riu pa­dė­ko­ti fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riui Vir­gi­ni­jui Kin­či­nai­čiui už drą­są šį pro­jek­tą pa­rem­ti ir tap­ti jo pro­diu­se­riu. Tai ne­bu­vo taip jau leng­va, nes tai, ką aš da­rau, yra prieš ma­din­gas šiuo­lai­ki­nio me­no sro­ves. Aš ku­riu ki­taip, su ma­no kū­ry­ba rei­kia bend­rau­ti. Tur­būt to­dėl šiau­lie­čių lau­kia di­de­lis iš­ban­dy­mas, konf­ron­ta­ci­ja su pa­čiu sa­vi­mi, o tai nė­ra pa­pras­ta. Bet man at­ro­do, jei­gu nė­ra konf­ron­ta­ci­jos, nė­ra ir me­no, ta­da gy­ve­ni­mas tam­pa tik lai­ko lei­di­mu pre­ky­bos cent­re.

– Ko­dėl iš­ban­dy­mas? Sup­la­na­vai kaž­ko­kią pro­vo­ka­ci­ją?

– At­virkš­čiai. Be­je, atė­ju­sie­ji į kon­cer­tą ne tik gir­dės mu­zi­ką, bet ir ma­tys vi­deop­ro­jek­ci­ją. No­rė­jau tit­ruo­se pa­ra­šy­ti: „Jei­gu be­klau­sant ir be­žiū­rint jus apim­tų mie­guis­ta nuo­tai­ka, ne­si­prie­šin­kit jai“. Žo­džiu, kon­cer­tas bus vi­siš­kas pro­vo­ka­ci­jos an­ti­po­das. Si­tua­ci­ja, ku­rią pa­siū­ly­siu pub­li­kai, bus dau­giau ne­gu kom­for­ti­nė. Man at­ro­do, kad šiuo­lai­ki­nis me­nas tu­ri ne tik pro­vo­kuo­ti, jis tu­ri at­lik­ti ir te­ra­pi­nę, gy­do­mą­ją funk­ci­ją. Aiš­ku, ne pri­mi­ty­viu bū­du. Ma­nau, kad me­nas tu­rė­tų ati­da­ry­ti pa­slėp­tas du­re­les į sa­ve pa­tį. No­rė­čiau, kad kū­ri­nys, ku­riuo no­riu pa­si­da­lin­ti su šiau­lie­čiais, pa­keis­tų jų po­žiū­rį į mies­tą, ku­ria­me jie gy­ve­na. No­riu, kad at­si­ver­tų du­re­lės, ku­rios iki to mo­men­to bu­vo už­da­ry­tos. Jei tai įvyks, bū­siu pa­pras­čiau­siai lai­min­gas.

– Ar ga­lė­tum api­bū­din­ti kū­ri­nio, ku­rį iš­girs šiau­lie­čiai, žan­rą?

– Tai yra mu­zi­ki­nė poe­ma, žan­ras, ku­ris su­tei­kia di­de­lę kū­ry­bos lais­vę, neįsp­rau­džia į griež­tus rė­mus. Šiuo­lai­ki­nė mu­zi­ka yra la­bai įvai­ri – ir sim­fo­ni­nė, ir elekt­ro­ni­nė, ir ko­kia tik no­ri. Vie­nas švei­ca­rų mu­zi­kan­tas yra pa­sa­kęs, kad jam mu­zi­ka yra tai, kas jam įdo­mu klau­sy­tis. Su jo nuo­mo­ne ab­so­liu­čiai su­tin­ku.

– Va­di­na­si, Šiau­liuo­se skam­bės mu­zi­ka, ku­rios tau pa­čiam įdo­mu klau­sy­tis?

– Ku­rios man įdo­mu klau­sy­tis ir ku­rią man įdo­mu kur­ti, įdo­mu su ja bend­rau­ti, kai ji gims­ta ir įdo­mu vė­liau lai­kas nuo lai­ko vėl prie jos grįž­ti. Tai, ga­li­ma sa­ky­ti, yra ga­na in­ty­mus mo­men­tas, nes mu­zi­kos, ku­rią aš ku­riu, nie­kas neuž­sa­ko ir nie­kas ne­lau­kia. Aš ku­riu mu­zi­ką nau­do­da­ma­sis vie­nin­te­liu mo­ty­va­ci­jos šal­ti­niu – no­ru tar­nau­ti mu­zi­kos dva­siai ar­ba mu­zi­kos es­mei, pra­smei. Tai yra gi­lus be­veik ri­tua­li­nis ar­ba re­li­gi­nis ak­tas, nors čia ne­no­riu nau­do­ti žo­džio re­li­gi­ja.

– Dva­si­nis?

– Taip tei­sin­giau. Ma­no nuo­mo­ne, mu­zi­ka yra gy­va bū­ty­bė, ku­ri gy­ve­na ga­na trum­pą lai­ką: gar­sai gims­ta, praei­na pro mū­sų są­mo­nę ir išei­na už ho­ri­zon­to ri­bų. To­dėl su mu­zi­ka rei­kia elg­tis at­sar­giai ir pa­gar­biai.

– Gal kas nors pa­gal­vos, kad tau tik svar­bu sa­vo mu­zi­ką iš­trans­liuo­ti į ete­rį, o au­di­to­ri­ja vi­sai ne­rū­pi. Bet tur­būt svar­bi ir au­di­to­ri­ja?

– Nek­lys­ti, au­di­to­ri­ja yra svar­bi, ka­dan­gi mu­zi­ka kaip to­kia be au­di­to­ri­jos ir neeg­zis­tuo­ja. Bet ko­kiu at­ve­ju ko­mu­ni­ka­ci­ja tu­ri bū­ti ati­tin­ka­mos ko­ky­bės. No­rė­jau, kad mu­zi­ka, skir­ta Šiau­liams ir įkvėp­ta ši­to mies­to, pir­mą kar­tą bū­tų at­lik­ta bū­tent ma­no gim­ta­ja­me mies­te Šiau­liuo­se ir kad ja­me gy­ve­nan­tys žmo­nės bū­tų jos klau­sy­to­jai. Toks ir bu­vo ma­no tiks­las. Ge­gu­žės 15 d. ta ne­di­de­lė, bet man la­bai svar­bi šven­tė ir tu­rė­tų įvyk­ti. Kuo il­giau vaikš­tau po šią že­mę (ne­no­riu nau­do­ti to ba­na­laus žo­džio gy­ve­nu), tuo mies­tas ir si­tua­ci­ja, ku­rio­je esu atė­jęs į ši­tą pa­sau­lį tam­pa vis svar­bes­ni. Ir vis daž­niau į ma­no vaiz­duo­tę atei­na mies­to kar­tog­ra­fi­ja, mies­to pei­za­žai. Il­gą lai­ką gy­ve­nu Mask­vo­je. Gal dau­ge­lis ne­ži­no, kad Mask­vos Rau­do­no­sios aikš­tės cent­re sto­vi ne Krem­lius, o Gai­dys. Šie Mask­vos ir Šiau­lių įvaiz­džiai, ku­riuos aš sau­go­ju vi­du­je, kaž­ko­kiu bū­du su­si­lie­ja, ir Mask­vos sim­bo­li­nis cent­ras – Rau­do­no­ji aikš­tė tam­pa toks pat ne­di­du­kas, kaip ir Šiau­lių cent­ras su Gai­džiu, skai­čiuo­jan­čiu lai­ką!

– Be­je, iš Šiau­lių ar­chi­tek­tų esu gir­dė­ju­si, kad Pri­si­kė­li­mo aikš­tė, įskai­tant te­ri­to­ri­ją iki mies­to sa­vi­val­dy­bės ir Ka­ted­ros yra pa­na­šaus dy­džio, kaip Rau­do­no­ji aikš­tė.

– Na va, įdo­mu. Įdo­miau­sia, kad gim­to­jo mies­to kar­tog­ra­fi­ja man pa­de­da su­sio­rien­tuo­ti vi­sai ki­to­je geog­ra­fi­nė­je si­tua­ci­jo­je, kur tik be­bū­čiau – Ber­ly­ne, Ciu­ri­che ar Vie­noj, kur esu pra­lei­dęs daug lai­ko. Vi­sur at­si­kar­to­ja mies­to, ku­ria­me esu gi­męs, įvaiz­džiai. Na­mo Mask­vo­je, ku­ria­me da­bar gy­ve­nu, ap­lin­ka pa­na­ši į dau­gia­bu­čio, ku­ria­me užau­gau Šiau­liuo­se: per lan­gą ma­to­si mo­kyk­la, ne­to­li yra ka­pi­nės, tru­pu­tį to­liau – eže­ras. Mies­tas ta­ve pa­ts nu­ve­da į tą vie­tą, ku­ria­me jau­tie­si ge­rai.

– Man at­si­ti­ko pa­na­šiai, nors tik prieš me­tus iš­va­žia­vau iš Šiau­lių į Vil­nių. Prie na­mo, ku­ria­me gy­ve­nu, yra ne­di­de­lis so­de­lis, ir ja­me at­pa­žįs­tu ap­lin­ką, ku­ri ma­ne su­po gy­ve­nant Šiau­lių prie­mies­ty­je.

– Tai ir yra įdo­mus fe­no­me­nas – kiek­vie­nas su­si­ku­ria sa­vo vi­di­nį mies­tą, sa­vo vi­di­nę im­pe­ri­ją, ku­rios mat­me­nys ir koor­di­na­tės yra mies­to, ku­ria­me esi užau­gęs. Šiau­lie­čius, ku­rie ateis pa­si­klau­sy­ti ma­no kū­ri­nio, kvie­siu dar ir pa­dis­ku­tuo­ti, pa­bend­rau­ti. Siū­ly­siu pa­mąs­ty­ti apie gim­tą­jį mies­tą ar mies­tą, ku­ria­me gy­ve­ni, kaip apie vi­di­nę im­pe­ri­ją, apie tai, kad mies­tas yra ta­vo vi­di­nis sar­gas, at­ra­mos taš­kas.

– Vi­di­nė im­pe­ri­ja – gra­ži me­ta­fo­ra. Ar mies­to dy­dis ne­tu­ri reikš­mės?

– Lou Reed ir Joh­nas Ca­le pa­ra­šė dai­ną „Small town“ (Ma­žas mies­tas) An­dy War­hol at­mi­ni­mui. Jie dai­nuo­ja, kad vie­nin­te­lis ge­ras da­ly­kas, ku­rį ga­li pa­da­ry­ti, jei esi gi­męs ma­ža­me mies­te­ly­je, – kuo grei­čiau iš jo ding­ti. Iš tik­rų­jų ir Ree­das, ir War­ho­las bu­vo ki­lę iš ma­žo mies­to. Sun­ku iš­ma­tuo­ti, ar Šiau­liai yra di­de­lis, ar ma­žas mies­tas, bet kai au­gi, tai mies­tas, ku­ria­me gy­ve­ni, nė­ra nei di­de­lis, nei ma­žas, jis tie­siog yra ta­vo mies­tas. Ei­nant me­tams vis la­biau su­pran­tu, kad nuo sa­vęs pa­bėg­ti jau nė­ra kur ir kad vie­nin­te­lis pra­smin­gas marš­ru­tas yra ei­ti vis gi­liau į sa­vo pa­ty­ri­mą, sa­vo es­mę ir kad to­je es­mė­je, ta­me ma­no pa­ty­ri­me Šiau­liai vai­di­na la­bai di­de­lį vaid­me­nį. Ga­liu pa­sa­ky­ti – kur be­bū­čiau, to­liau gy­ve­nu vi­di­niuo­se Šiau­liuo­se, ar­ba Šiau­liai gy­ve­na ma­no vi­duj, ir aš tuo esu ab­so­liu­čiai pa­ten­kin­tas. Ir dar no­riu pa­sa­ky­ti, kad bū­ti Šiau­liuo­se ne­bū­ti­nai reiš­kia bū­ti mies­te fi­ziš­kai, ga­li­ma pa­pras­čiau­siai im­ti ir pa­si­ner­ti į Šiau­lius sa­vo vi­du­je ir bend­rau­ti su gat­vė­mis, su gam­ta, su drau­gais.

– Šiau­liuo­se užau­go vi­sa kar­ta as­me­ny­bių, fi­lo­so­fų, kū­rė­jų, ku­rie, nors gy­ve­na to­li, jau­čia stip­rų ry­šį su mies­tu, vie­ni re­čiau, ki­ti daž­niau grįž­ta, nes tas mies­tas jiems rei­ka­lin­gas. Ke­lis var­dus ga­lim pa­mi­nė­ti – Da­lia Sta­pon­ku­tė, Ro­lan­das And­ri­jaus­kas, Ge­ral­das Jan­kaus­kas – Dže­ris, ku­rio jau nė­ra tarp mū­sų.

– Taip, ir man ke­le­tą kar­tų per me­tus rei­kia pa­vaikš­čio­ti Šiau­lių že­me ir pa­kvė­puo­ti Šiau­lių oru. Vis dėl­to esu pa­ten­kin­tas, kad gy­ve­nu Mask­vo­je, kad tu­riu ge­ras dar­bo są­ly­gas ir kad pra­ktiš­kai vi­są sa­vo lai­ką ga­liu skir­ti tik tam, kas man yra įdo­mu – tar­nau­ti mu­zi­kos dva­siai, tar­nau­ti fi­lo­so­fi­jos dva­siai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Mask­va ma­no dar­bui yra pui­ki la­bo­ra­to­ri­ja. Bet aš nė mi­li­met­ru ne­tam­pu ma­žes­niu šiau­lie­čiu bū­da­mas Mask­vo­je, Vie­no­je, Ber­ly­ne ar dar kur nors. Api­bend­rin­da­mas pa­sa­ky­čiau, kad esu Šiau­lių kom­po­zi­to­rius ir fi­lo­so­fas, gy­ve­nan­tis Mask­vo­je. Šiau­lių, o ne Lie­tu­vos, nes man sun­ku su­vok­ti Lie­tu­vą kai­p vi­su­mą, ka­dan­gi aš jo­je ne­gy­ve­nu. Bū­tent Šiau­liai man su­for­ma­vo sak­ra­li­nį ezo­te­ri­nės geog­ra­fi­jos pa­grin­dą.

– Gal ga­li pa­mi­nė­ti ke­le­tą vie­tų Šiau­liuo­se, ku­rios tau ypač svar­bios?

– Įdo­mus klau­si­mas. At­sa­ky­čiau, kad tos vie­tos, ku­rio­se kaž­kas vi­du­jai įdo­maus įvy­ko – tu­riu gal­vo­je mo­men­tus, kai tu vie­nas – ne vie­ni­šas, o vie­nas – vaikš­čio­jai ir su ta­vi­mi kaž­kas gi­laus at­si­ti­ko. Vi­sų pir­ma tai gam­ta už Talk­šos eže­ro, se­no­sios ka­pi­nės, Šiau­lių ka­ted­ra. At­si­me­nu, kar­tą užė­jau į Ka­ted­rą, pri­sė­dau ir pa­ni­rau į ypa­tin­gą, pa­lai­min­tą bū­se­ną – kai vi­siš­kai vis­ką su­pran­ti apie sa­ve, apie pa­sau­lį. Ta­da vie­na mal­di­nin­kė praei­da­ma man pa­sa­kė: ger­bia­ma­sis, Ka­ted­ra – ne vie­ta, kur ga­li­ma mie­go­ti, nors aš, tie­są pa­sa­kius, ne­bu­vau už­mi­gęs. Kas dar? Šiau­lių tur­gus, ta vie­či­kė, kur par­da­vi­nė­da­vo na­mi­nius gy­vu­lius, aiš­ku, uni­ver­ma­gas ir jo mu­zi­kos sky­rius. Ir, be abe­jo, Šiau­lių bib­lio­te­ka. Dar au­to­bu­sų sto­tis, pir­tis po til­tu, va­sa­ros skai­tyk­la. Tai bu­vo pa­grin­di­nės vie­tos, kur kaž­kas svar­baus įvy­ko – sto­vi to­kioj vie­toj kaip įkal­tas į grin­di­nį ir ne­ga­li su­pras­ti ir iš­reikš­ti kal­ba, kas įvy­ko. Nors pa­skui bu­vo ki­ti per­gy­ve­ni­mai, jų bu­vo ir Mask­voj, ir Ciu­ri­che, ir ki­tur, bet tie per­gy­ve­ni­mai, apie ku­riuos kal­bu, bu­vo ab­so­liu­čiai ba­zi­niai, kur be­bū­čiau, jie vi­sa­da ma­ne ly­di.

– Daug vie­tų iš­var­di­jai. Ži­nai, o aš at­si­me­nu, kad bū­tent tu man vie­na­me iš Šiau­lių cent­ro kie­mų, ša­lia Brod­vė­jaus (pės­čių­jų bul­va­ro), pa­ro­dei pa­mink­lą mies­to ka­ty­tei. Tur­būt vis at­ran­di nau­jų vie­tų?

– Kai bū­nu kur nors Eu­ro­po­je ir ne­tgi Mask­vo­je, pra­ktiš­kai nie­ka­da ne­vaikš­tau po is­to­ri­nes vie­tas. Vi­sa­da vaikš­tau po kie­mus ar par­kus ir žiū­riu, kas ten de­da­si. Taip ir tą ka­ty­tę su­ra­dau. Be­je, ką pa­ste­bė­jau – vi­sa­da į Šiau­lius at­va­žiuo­ju lapk­ri­čio pra­džio­je, Vi­sų šven­tų­jų nak­čiai, ir kai ei­nu per Brod­vė­jų šeš­tą va­ka­ro, ne­ma­tau nė vie­no žmo­gaus. Tai man yra nau­jie­na, su ku­ria da­bar konf­ron­tuo­ju, nes ma­no vai­kys­tės Brod­vė­juj šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro gy­ve­ni­mas tik pra­si­dė­da­vo – ne­svar­bu, žie­ma, ru­duo, pa­va­sa­ris, ar va­sa­ra.

– Da­bar gy­ve­ni­mas nuo šeš­tos vyks­ta pre­ky­bos cent­ruo­se.

– Į pre­ky­bos cent­rą ma­nęs su dir­žu ne­nu­va­ry­si, esu ab­so­liu­tus an­ti­var­to­to­jas. Atė­jus į pre­ky­bos cent­rą, man po pen­kio­li­kos mi­nu­čių pra­de­da skau­dė­ti gal­vą ir rei­kia ieš­ko­ti, kur ar­ti­miau­sia vais­ti­nė.

– Pre­ky­bos cent­re yra ir vais­ti­nė.

– O man net į gal­vą ne­šau­tų ten ieš­ko­ti tab­le­čių.

– Tie­sa, Brod­vė­juj vis dar ga­li ras­ti „Va­le­ri­jo­ną“, kur ga­li nu­si­pirk­ti ir va­le­ri­jo­nų.

– Bet ten ne­ra­siu to, kas bu­vo ma­no vai­kys­tėj – pra­ktiš­kai nuo vi­sų li­gų ta­da žmo­nėms siū­ly­da­vo mil­te­lius, ku­riuos gra­žiai su­pa­kuo­da­vo į po­pie­riu­kus. Tu ir­gi tu­rė­tum juos at­si­min­ti.

– Tik­rai, at­si­me­nu! Ti­kiuo­si, kad ta­vo ren­gi­nys šiau­lie­čiams bus kaip vais­tai. Bet jau tu­rim baig­ti po­kal­bį, o dar vie­no da­ly­ko ne­pak­lau­siau – pro­gra­mo­je pa­ra­šy­ta, kad su ta­vim gros „The new Os­lo lo­sers trio“. Ar tie lū­ze­riai iš Os­lo yra rea­lūs, ar iš­gal­vo­ti?

– Ši gru­pė, kaip aš pa­sa­ky­čiau, yra iš vi­di­nės Nor­ve­gi­jos. Ne­la­bai aiš­ku, ar ta gru­pė eg­zis­tuo­ja iš tik­rų­jų, ar jie yra tik ma­no vaiz­duo­tė­je. Ki­ta ver­tus, aš jau il­gą lai­ką gy­ve­nu to­kia­me pa­sau­ly­je, kur tai, ką įsi­vaiz­duo­ju, yra ab­so­liu­ti rea­ly­bė, ir ji yra žy­miai įdo­mes­nė, ne­gu tai, ką gal­būt ma­tau ap­link sa­ve. Žo­džiu, tre­je­tas ne­vy­kė­lių iš Os­lo – Kven­ti­nas Fin­ker­fir­das, Mag­nus Ny­der­ma­je­ris ir Nil­sas Pe­der­so­nas yra džia­zo mu­zi­kan­tai, ku­riems jau per 70 me­tų. Jie iš­vy­ko iš Nor­ve­gi­jos vi­sam lai­kui, ne­tu­ri pla­nų grįž­ti. Ke­liau­ja po pa­sau­lį, ap­si­sto­ja ko­kio­je nors vie­to­je ir sa­vo ma­lo­nu­mui mu­zi­kuo­ja. Su­ti­kau juos Mask­vo­je. Jie pa­pra­šė ma­nęs ug­nies ir dar pa­klau­sė, gal kar­tais ži­nau, kur Mask­vo­je iš­si­nuo­mo­ti ke­le­tą mu­zi­kos inst­ru­men­tų. Kaip tik ži­no­jau, kur juos gau­ti, ir taip mes pra­dė­jom bend­rau­ti. Pa­da­riau ke­lių jų įra­šų mik­są, pa­ro­džiau kas išei­na, ir jie sa­ko: klau­syk, vy­ru­ti, tu vie­nin­te­lis ga­li pa­da­ry­ti taip, kaip mums pa­tin­ka, bend­rau­ki­me. Jie to­liau va­ži­nė­ja po pa­sau­lį, siun­čia man sa­vo įra­šy­tas au­dio­ka­se­tes, ir aš juos mon­tuo­ju. Tais jų įra­šais ne­tgi su­si­do­mė­jo ke­le­tas Mask­vos teat­rų. Kai pa­si­ra­šė­me pir­mą­ją su­tar­tį su teat­ru, pa­klau­siau jų, kaip jiems per­siųs­ti ho­no­ra­rą. Kven­ti­nas pa­ra­šė: esi jau­nas, pa­si­lik juos sau, o mums pi­ni­gų už­ten­ka, ge­rai, kad taip išei­na, mes pa­ten­kin­ti. Su jų sa­vi­ver­te vis­kas tvar­ko­je.

– Vis dėl­to šiau­lie­čiai gy­vų lū­ze­rių ne­pa­ma­tys?

– Ne­pa­ma­tys. Jie da­bar yra Mon­rea­ly­je, Ka­na­do­je. Tarp kit­ko, šiuo me­tu mes su jais tu­rim nau­ją pro­jek­tą – ti­ria­me Al­ba­ni­jos mu­zi­ki­nį kli­ma­tą, pro­jek­tas va­di­na­si „The Fu­tu­re o Mu­sic of Al­ba­nia Vol. 7“. Tai yra ga­na mis­ti­nė is­to­ri­ja – klau­sy­to­jai tu­rė­tų gal­vo­ti: jei­gu yra 7-oji da­lis, tu­rė­tų bū­ti ir vi­sos ki­tos da­lys, bet iš tik­rų­jų ki­tų da­lių nė­ra.

– Nor­ve­gai įra­šė ir ta­vo kū­ri­nį Šiau­liams?

– Taip, jie įra­šė vi­sas inst­ru­men­ti­nes par­ti­jas, at­siun­tė man įra­šus, o aš iš jų su­mon­ta­vau tai, ką šiau­lie­čiai iš­girs. Ir dar įdo­mus da­ly­kas: yra ste­reo­ti­pas, kad kon­cer­tas vyks­ta tik ta­da, kai mu­zi­kan­tai sto­vi ant sce­nos ir gro­ja inst­ru­men­tais. Šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Pran­cū­zi­joj gi­mė ta­pe mu­sic – mu­zi­kos iš įra­šų žan­ras. Ta­pe mu­sic kon­cer­tas vyks­ta ki­taip: žmo­nės sė­di sa­lė­je ir klau­so­si mu­zi­kos, o ant sce­nos sto­vi mag­ne­to­fo­nas, nes ki­taip tos mu­zi­kos neį­ma­no­ma at­lik­ti. Tai­gi ma­no pro­jek­tas šiau­lie­čius su­pa­žin­dins su šiuo žan­ru – per kon­cer­tą jie gir­dės mu­zi­ką, ku­rią ga­li­ma iš­girs­ti tik iš įra­šų, neį­ma­no­ma at­lik­ti jo­kiais gy­vais inst­ru­men­tais. Kaip mi­nė­jau, mu­zi­ką ly­dės ir vaiz­do pro­jek­ci­ja – vi­sa tai lau­kia vi­sų, ku­rie ge­gu­žės 15-ąją ateis į kon­cer­tą.