Pomėgis sutuoktinius uždegė pergalėms

Po­mė­gis su­tuok­ti­nius už­de­gė per­ga­lėms

Bu­vęs Kur­šė­nų po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­kas, o da­bar – Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Rai­mon­das Šid­laus­kas su žmo­na La­ri­sa prieš ge­rą de­šimt­me­tį ra­do įdo­mų lais­va­lai­kio už­siė­mi­mą. Šian­dien su­tuok­ti­niai – daug­kar­ti­niai vir­vės trau­ki­mo čem­pio­nai.

Spor­ti­nių aukš­tu­mų pa­sie­kę kur­šė­niš­kiai sa­ko, kad tu­rė­ti lais­va­lai­kio po­mė­gį yra la­bai svar­bu kiek­vie­nam žmo­gui – tai at­gai­va po įtemp­to dar­bo ir pro­ga pa­tir­ti daug ma­lo­nių įspū­džių, su­tik­ti įdo­mių žmo­nių.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pra­džių pra­džia

Pats va­sa­ros vi­du­rys. Atos­to­gos. Jau­ki Rai­mon­do ir La­ri­sos Šid­laus­kų na­mų ap­lin­ka Kur­šė­nuo­se. Kal­ba­mės jau­kio­je pa­vė­si­nė­je, įreng­to­je šei­mi­nin­ko ran­ko­mis.

R. Šid­laus­kas šyp­so­si pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl vir­vės trau­ki­mas, o ne krep­ši­nis, fut­bo­las ar te­ni­sas.

Sa­ko, jį 2006 me­tais už­krė­tė drau­gai: vie­nas tem­pė vir­vę, ki­tas – rim­tai ruo­šė­si ar­tė­jan­čioms vir­vės trau­ki­mo var­žy­boms Olan­di­jo­je.

Drau­gų už­si­de­gi­mo pa­veik­tas, Rai­mon­das pa­no­ro jė­gas iš­ban­dy­ti ir pa­ts. Nuė­jo ap­si­dai­ry­ti. Be­si­dai­ry­da­mas pa­mė­gi­no. Ir jam pa­ti­ko.

Kur­šė­niš­kis šyp­so­si, pri­si­mi­nęs pir­mos rim­tos tre­ni­ruo­tės pa­sek­mes – at­ro­dė taip, kad žmo­na jį tu­rė­tų net pa­mai­tin­ti, sa­ko, ne­jau­tęs „nei ran­ky­čių, nei ko­jy­čių“.

Tre­ne­ris jį iš kar­to įspė­jo, kad vir­vės trau­ki­mas ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai sun­ki spor­to ša­ka, tai pa­ty­rę sa­vo kai­liu ne vi­si už­si­bū­na. Bet tie, ku­rie ne­pa­bė­ga, lie­ka il­gam.

Tuo­met Kur­šė­nų po­li­ci­jai va­do­va­vęs R. Šid­laus­kas ­li­ko. Ma­ža to, trūks­tant spor­ti­nin­kų, ne­tru­kus pri­vi­lio­jo ir žmo­ną.

Nei sun­ku­mai, nei rep­li­kos neat­bai­dė

Smul­kaus su­dė­ji­mo L. Šid­laus­kie­nė iš pra­džių la­bai iro­niš­kai pa­žiū­rė­jo į vy­ro siū­ly­mą. Pri­si­me­na, kiek­vie­ną kar­tą nuė­ju­si į tre­ni­ruo­tę pa­gal­vo­da­vu­si „ir koks vel­nias ne­šė į tą ga­le­rą...“

Rep­li­kų ji su­lauk­da­vo ir iš drau­gų, esą ko­kia iš jos trau­ki­kė, jei tes­ve­ria ko­kias pen­kias de­šim­tis ki­log­ra­mų. Vi­siems, La­ri­sos žo­džiais, at­ro­dė, kad tik drū­tos mo­te­rys ga­li vir­vę trauk­ti.

Bet ne svo­ris, pa­si­ro­do, yra es­mė.

„Es­mė yra tai, kad iš aš­tuo­nių mo­te­rų su­da­ry­tos ko­man­dos bend­ras svo­ris tu­ri bū­ti 560 ki­log­ra­mų. To­kios ma­žas­vo­rės kaip aš ir esa­me ko­man­dos trūks­ta­mas svo­ris“, – kva­to­ja­si kur­šė­niš­kė.

Ke­lis kar­tus per ak­ty­vaus spor­ta­vi­mo lai­ko­tar­pį La­ri­sa sa­ko ban­džiu­si pa­si­trauk­ti. Po ne­pa­si­se­ku­sios tre­ni­ruo­tės ar ne­pa­vy­ku­sių var­žy­bų pa­sa­ky­da­vo sau: vis­kas, dau­giau ne­bei­siu.

Bet pail­sė­jus no­ras pa­ban­dy­ti dar kar­tą nu­ves­da­vo į tre­ni­ruo­tę.

Tai­gi nei pa­ste­bė­ji­mai, nei įvai­rios rep­li­kos kur­šė­niš­kės no­ro spor­tuo­ti neat­bai­dė – šian­dien ji, kaip ir su­tuok­ti­nis, daug­kar­ti­nė vir­vės trau­ki­mo var­žy­bų da­ly­vė ir lai­mė­to­ja.

Nuo spor­ta­vi­mo iki tei­sė­ja­vi­mo

Ne tik mei­lė vir­vės trau­ki­mui pa­ska­ti­no L. Šid­laus­kie­nę siek­ti spor­ti­nių aukš­tu­mų. Be­ne svar­biau­sias va­rik­lis – ko­man­di­nė dva­sia siek­ti tiks­lo.

Sa­ko, kai nu­va­žiuo­ja į ko­kį čem­pio­na­tą ir pa­ma­to, kaip už­si­de­gu­siai ir jau­ni žmo­nės, ir pen­si­nin­kai trau­kia vir­vę – šir­dis su­plaz­da: to­kia vie­ny­bė! Am­žiaus cen­zo čia juk nė­ra.

„Ma­nau, kiek­vie­nas žmo­gus yra la­bai stip­rus, jei jis tu­ri bend­ra­min­čių, – sa­ko kur­šė­niš­kė. – Ir ne fi­zi­nė jė­ga svar­biau­sia, o dva­si­nis nu­si­tei­ki­mas ir di­džiu­lis no­ras. Per­ga­lės sko­nis tik­rai la­bai sal­dus“.

Vie­nų se­niau­sių ša­ly­je Kur­šė­nų vir­vės trau­ki­kų ir trau­ki­kių ko­man­dų spor­ti­nin­kai įvai­rio­se na­cio­na­li­nė­se ir tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se lai­mė­tus me­da­lius skai­čiuo­ja de­šim­ti­mis.

Il­ga­me­tis po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas R. Šid­laus­kas šian­dien jau ne tik vir­vės trau­ki­mo pro­fe­sio­na­las. Nuo 2012-ųjų bir­že­lio jis yra na­cio­na­li­nės ka­te­go­ri­jos vir­vės trau­ki­mo tei­sė­jas, kvie­čia­mas ne tik į mū­sų ša­ly­je, bet ir už­sie­nio ša­ly­se vyks­tan­čias var­žy­bas.

Tei­sė­ja­vi­mas – rim­tas ir at­sa­kin­gas dar­bas, kar­tais nu­var­gi­nan­tis la­biau ne­gu vir­vė.

„Trau­kiant, skir­tin­gai ne­gu tei­sė­jau­jant, ga­mi­na­si la­bai daug ad­re­na­li­no, o jei­gu lai­mi, tai at­per­ka vi­są nuo­var­gį ir sun­ku­mai pa­si­mirš­ta, – sa­ko kur­šė­niš­kis. – O tei­sė­jau­jant dir­ba pro­tas, yra di­de­lė at­sa­ko­my­bė.“

Juk vir­vės trau­ki­mo tai­syk­lės la­bai griež­tos: štai taip at­si­sto­ti, taip at­si­spir­ti, taip įsi­kib­ti.

R. Šid­laus­kui ne kar­tą te­ko tei­sė­jau­ti ne tik na­cio­na­li­nė­se, bet ir tarp­tau­ti­nė­se vir­vės trau­ki­mo var­žy­bo­se ir čem­pio­na­tuo­se. Su di­de­liu no­ru jis tei­sė­jau­ja ir mū­sų ša­lies mo­ki­nių vir­vės trau­ki­mo olim­pi­niuo­se fes­ti­va­liuo­se, ku­riuo­se da­ly­vau­da­vo 40 ar 50 įvai­rių ša­lies mo­kyk­lų ko­man­dų.

Vy­ras ro­do spe­cia­lius iš rie­du­čių pa­si­ga­min­tus maž­daug pen­kis ki­log­ra­mus sve­rian­čius vir­vės trau­ki­mo ba­tus – svar­biau­sia – sta­bi­lus pa­das.

Tuos ba­tus La­ri­sa juo­kais va­di­na Šre­ko ba­tais. Ly­giai to­kius pa­čius ba­tus tu­rė­jo ir ji, ta­čiau jie per ak­ty­vų spor­ta­vi­mo lai­ką smar­kiai su­si­dė­vė­jo.

Vir­vės trau­ki­mas – rim­tas rei­ka­las

Su­tuok­ti­niams sma­gu, kad vir­vės trau­ki­mas pa­sta­rai­siais me­tais smar­kiai po­pu­lia­rė­jan­ti spor­to ša­ka mū­sų ša­ly­je, įtrauk­ta ne­t į bend­ro­jo ug­dy­mo pro­gra­mą. Ka­dais Kur­šė­nuo­se su­bur­ta vir­vės trau­ki­kų ko­man­da bu­vo ko­ne vie­nin­te­lė ša­ly­je, šian­dien šios spor­to ša­kos puo­se­lė­to­jais jau ga­li di­džiuo­tis kiek­vie­nas Lie­tu­vos did­mies­tis, daž­nas mies­te­lis, o ne­re­tai ir kai­mas.

Ir tie­sa – Lie­tu­vo­je, ku­ris ne­ži­no­tų apie vir­vės trau­ki­mą ir ku­ris ne­bū­tų jos trau­kęs, pra­ktiš­kai juk nė­ra.

Šio­je vie­to­je bend­ro po­mė­gio su­vie­ny­ti su­tuok­ti­niai gud­riai šyp­so­si: „Jei jums at­ro­do, kad vir­vės trau­ki­mas yra įkau­šu­sių kai­mo vy­rų po­mė­gis, tai esa­te su­klai­din­ti. Al­ko­ho­lis vir­vės trau­ki­mo, kaip ir ki­to­se spor­to ša­ko­se – ab­so­liu­tus ta­bu.“

Ir šak­nys šios spor­to ša­kos, kaip pa­si­ro­do, vi­sai ne Lie­tu­vos kai­me, o la­bai se­nas tra­di­ci­jas tu­rin­čio­se pa­sau­lio vals­ty­bė­se: Egip­te, In­di­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je.

Vir­vės trau­ki­mas nuo 1900 metų iki 1920-ųjų bu­vo olim­pi­nė spor­to ša­ka. Pas­kui ta­po ofi­cia­lia pa­sau­li­nių žai­dy­nių ša­ka.

Mie­las lais­va­lai­kis

„La­bai svar­bu kiek­vie­nam tu­rė­ti po­mė­gį. Sma­gu, kai su­si­ren­ka žmo­nės iš įvai­rių sri­čių – vi­so­kios kal­bos, juo­kai, ap­ta­ri­mai, vie­ni ki­tus pa­pil­do“, – sa­ko L. Šid­laus­kie­nė.

Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo gru­pės auk­lė­to­ja ir spe­cia­lią­ja pe­da­go­ge-lo­go­pe­de Kur­šė­nų lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Eg­lu­tė“ dir­ban­ti La­ri­sa dir­ba su neį­ga­liais vai­ku­čiais.

„Grįž­tu po dar­bu, at­si­sė­du ir žiū­riu į vie­ną taš­ką, kol pa­rei­nu į sa­ve. Tas pa­ts ir Rai­mon­dui – dar­bas po­li­ci­jo­je taip pat ga­nė­ti­nai įtemp­tas“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Anot jos, jei­gu ne mie­las lais­va­lai­kis, at­si­pa­lai­duo­ti po emo­ciš­kai sun­kios dar­bo die­nos, jied­viem bū­tų kur kas sun­kiau.

Ak­ty­vų spor­tą dėl ne­ga­la­vi­mų kol kas į šo­ną pa­trau­ku­si mo­te­ris ne­li­ko be po­mė­gių, ji lan­ko Kur­šė­nų dai­lės mo­kyk­los suau­gu­sie­siems or­ga­ni­zuo­ja­mus kur­sus. Gal­vo­je ver­da ir dau­giau lais­va­lai­kio idė­jų.

Min­ties apie vir­vės trau­ki­mą po­nia La­ri­sa taip pat ne­pa­lei­do, ji trau­ki­kų ko­man­dai ne­pa­sa­kė „nie­ka­da“.

Pa­mil­ta veik­la Šid­laus­kus smar­kiai vie­ni­ja, juo­kia­si, kar­tais apie vir­vės trau­ki­mą taip įsi­dis­ku­tuo­ja, kad net žie­žir­ba su­blyk­si.

Tė­vų aist­rai šiai spor­to ša­kai vi­sa­da pri­ta­rė ir da­bar jau suau­gu­sios duk­ros. Tie­sa, nė vie­na iš jų vir­vės trau­ki­kų ko­man­dos na­re ne­ta­po.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

La­ri­sa ir Rai­mon­das Šid­laus­kai sa­ko, kad bend­ra lais­va­lai­kio veik­la, bend­ri po­mė­giai vie­ni­ja – jie tai pa­ty­rė.

La­ri­sa ir Rai­mon­das Šid­laus­kai medalius skaičiuoja dešimtimis.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Var­žy­bų aki­mir­kos. Kur­šė­nų spor­to klu­bo „Kris­ta­las“ vy­rų ko­man­dos rung­tis. Rai­mon­das Šid­laus­kas – ant­ras.

Mo­te­rų ko­man­dos pa­stan­gos. La­ri­sa Šid­laus­kie­nė – vir­vės ga­le.

Sal­dus Kur­šė­nų vir­vės trau­ki­kų ko­man­dos per­ga­lės sko­nis Lie­tu­vos se­niū­ni­jų spor­to žai­dy­nė­se.

2015 me­tų rugp­jū­tis. Tau­ra­gės Tau­rų nuo­ty­kių par­ke vy­kęs vir­vės trau­ki­mo pur­ve fes­ti­va­lis. Kur­šė­niš­kiai (R. Šid­laus­kas ant­ras) – lai­mė­to­jai.