Praleidęs pusę gyvenimo Rusijoje, neprarado Lietuvos

Pra­lei­dęs pu­sę gy­ve­ni­mo Ru­si­jo­je, ne­pra­ra­do Lie­tu­vos

Jau­nys­tė­je į sta­ty­bas Ru­si­jo­je iš­vy­kęs, ten miš­rią šei­mą su­kū­ręs Ro­mual­das Ra­pa­las sve­ti­mo­je ša­ly­je pra­lei­do 38 me­tus. Su­lau­kęs pen­si­nio am­žiaus, grį­žo į Lie­tu­vą. Par­si­ve­žė ir ru­sę žmo­ną Mar­ga­ri­tą bei jos mo­ti­ną. Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čius tė­vus lan­ko ir vai­kai, pa­va­din­ti lie­tu­viš­kais var­dais Bi­ru­te ir Ro­lan­du.

Grįž­ti į Lie­tu­vą pa­sen­ti bu­vo Ro­mual­do sva­jo­nė. Ją įgy­ven­din­ti pa­dė­jo žmo­na Mar­ga­ri­ta, pa­si­ren­gu­si gy­ven­ti sve­ti­mo­je ša­ly­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Nuo Ma­žei­kių iki Tiu­me­nės

Ro­mual­do Ra­pa­lo gim­ti­nė Ma­žei­kių mies­te. Čia jis pra­dė­jo sa­vo dar­bo biog­ra­fi­ją. Dir­bo me­lio­ra­ci­jo­je. Pas­kui sta­tė Ma­žei­kių naf­tos ga­myk­lą. Įgi­jęs pa­tir­ties su drau­gu pa­trau­kė už­dar­biau­ti į Si­bi­rą. Ten taip pat sta­tė naf­tos ga­myk­las, tie­sė naf­to­tie­kius. Kai iš­vy­ko į Ru­si­ją, Ro­mual­dui bu­vo 26 me­tai.

Tiu­me­nė­je lie­tu­vis su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Mar­ga­ri­ta. Su­kū­rė šei­mą. Di­džiu­lia­me tur­tin­ga­me Si­bi­ro mies­te gy­ve­no 38 me­tus. Bu­vo su­kū­ręs tarp­tau­ti­nį vers­lą. Ta­čiau nie­kuo­met ne­pa­mir­šo Lie­tu­vos. Sa­vo sū­nų ir duk­rą pa­va­di­no lie­tu­viš­kais var­dais Bi­ru­te ir Ro­lan­du.

Sū­nus, bai­gęs pe­da­go­gi­kos-psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas uni­ver­si­te­te, dir­ba kul­tū­riz­mo tre­ne­riu Sankt Pe­ter­bur­ge. Duk­ra bai­gė Tiu­me­nės Nef­ti­ga­zo uni­ver­si­te­tą, įgi­jo di­zai­ne­rės spe­cia­ly­bę.

Ro­mual­das sa­ko pui­kiai jau­tę­sis Ru­si­jo­je. Ten adap­ta­vo­si, ge­rai se­kė­si vers­las. Lie­tu­vius Šiau­rė­je la­bai ger­bia. Ta­čiau pa­sen­ti sva­jo­jo Lie­tu­vo­je. Bai­mi­no­si, ar no­rės į Lie­tu­vą va­žiuo­ti jo žmo­na. Juo­lab jog kar­tu su jų šei­ma gy­ve­no ir žmo­nos ma­ma.

„Aš pa­lai­kiau vy­ro idė­ją grįž­ti į Lie­tu­vą, – pa­sa­ko­ja Mar­ga­ri­ta Ra­pa­lie­nė. – Tiu­me­nė gra­žus, pra­ban­gus mies­tas. Ten tu­rė­jo­me du bu­tus. Ta­čiau vi­suo­met sva­jo­jau gy­ven­ti sa­vo na­me. Dar gy­ven­da­mi Tiu­me­nė­je, po­rą me­tų ieš­ko­jo­me pirk­ti na­mo Lie­tu­vo­je. Nuo­lat do­mė­jo­mės skel­bi­mais in­ter­ne­te. Ta­čiau dai­rė­mės po Ma­žei­kių ra­jo­ną. No­rė­jo­me gau­ti ge­rą, su­re­mon­tuo­tą na­mą, ku­ria­me at­vy­kęs ga­lė­tum iš kar­to gy­ven­ti.“

At­gal į Lie­tu­vą!

Kai Mar­ga­ri­tai su­ka­ko 55 me­tai, ji su­lau­kė pen­si­nio am­žiaus. Še­šias­de­šimt­me­čio su­lau­kė Ro­mual­das. Pen­si­nis am­žius ta­po sa­vo­tiš­ka pro­ga grįž­ti į Lie­tu­vą.

Ra­pa­lų šei­ma ap­va­žia­vo vi­sus nu­si­žiū­rė­tus par­duo­da­mus na­mus Ma­žei­kių, Tel­šių, Klai­pė­dos, Skuo­do, Šiau­lių, Rad­vi­liš­kio, Pa­ne­vė­žio ra­jo­nuo­se. Nė vie­nas ne­ti­ko. Mar­ga­ri­ta Ra­pa­lie­nė pui­kiai jau­čia na­mų ener­ge­ti­ką. Nė vie­na­me iš par­duo­da­mų na­mų mo­te­ris ne­no­rė­jo il­giau už­si­bū­ti.

Ne­ra­dę tin­ka­mo na­mo Že­mai­ti­jo­je Ra­pa­lai nu­spren­dė ap­si­gy­ven­ti vi­du­rio Lie­tu­vo­je. At­va­žia­vo į Kel­mės ra­jo­ną. Bud­rai­čiuo­se ap­žiū­rė­jo Gais­ri­nės gat­vė­je par­duo­da­mą erd­vų mū­ri­nį na­mą.

„Įė­jau į ši­tą na­mą – ir iš kar­to jį per­ma­čiau, su­pro­jek­ta­vau, kur koks kam­ba­rys, kur vir­tu­vė, tik ka­ti­li­nės ne­pa­jau­čiau, – me­na po­nia Mar­ga­ri­ta. – Pa­ma­niau, jog čia ga­lė­si­me gy­ven­ti. Pa­ti­ko na­mo ener­gi­ja.“

Na­mas jų tar­si lau­kė. Apie tai, kad jis par­duo­da­mas, Ra­pa­lai ži­no­jo dar prieš po­rą me­tų gy­ven­da­mi Tiu­me­nė­je.

Ir neap­si­ri­ko. Bud­rai­čiuo­se jie jau tre­ji me­tai. Nie­kuo­met ne­pa­si­gai­lė­jo. Kai­me­lis la­bai in­te­li­gen­tiš­kas. Yra Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro fi­lia­las. Dir­ba daug pe­da­go­gų. Mar­ga­ri­ta ru­siš­ku pa­pro­čiu Bud­rai­čių ne­va­di­na kai­mu, o mies­to ti­po gy­ven­vie­te.

„Gru­zi­nai na­mus ren­ka­si pa­gal kai­my­nus, – svars­to po­nas Ro­mual­das. – Mes kai­my­nų ne­si­rin­ko­me, bet la­bai pa­si­se­kė. Pir­mo­mis die­no­mis pa­sko­li­no mal­kų, pa­ta­rė, kur ir kaip jų nu­si­pirk­ti. Juk mes čia bu­vo­me vi­sai sve­ti­mi. Neįp­ra­tę prie to­kių bui­ties rū­pes­čių. Ir da­bar su kai­my­nais pui­kiai su­ta­ria­me. Kas ga­lė­jo, pa­dė­jo, kai lai­do­jo­me uoš­vę. Se­niū­ni­ja sky­rė lai­do­ji­mo pa­šal­pą ir ka­pa­vie­tę mums vi­siems trims.“

Po­nios Mar­ga­ri­tos ma­ma, su­ti­ku­si se­nat­vė­je leis­tis į sve­ti­mą ša­lį, pa­sak duk­ros, džiau­gė­si gy­ve­ni­mo pa­to­gu­mais, Lie­tu­vo­je ma­žiau sir­go. Ta­čiau sie­la nuo­lat šau­kė­si sa­vo ša­lies. Gal sa­vo kraš­to il­ge­sys ir pa­lau­žė? At­gu­lė am­ži­no poil­sio Ty­tu­vė­nų ka­pi­nė­se.

Mar­ga­ri­ta pa­sa­ko­ja, jog sa­vo na­mų ap­lin­ko­je jau­čia­si ge­rai. Ta­čiau kur nors iš­va­žia­vus, ją api­ma ne­sau­gu­mo jaus­mas. Mo­te­ris ži­no, jog nie­kur jau ne­be­bėgs. Liks čia gy­ven­ti iki pa­sku­ti­nių sa­vo die­nų.

Ver­ti­na sa­vo na­mų sau­gu­mą. Tiu­me­nė­je gy­ve­no penk­ta­me aukš­te. Ne­pi­gūs bu­vo ko­mu­na­li­niai pa­tar­na­vi­mai. Sa­vą na­mą iš­lai­ky­ti pi­giau.

Vy­ras pri­ta­ria. Par­da­vę būs­tus ir so­dą Tiu­me­nė­je, Bud­rai­čiuo­se nu­pir­ko pui­kų na­mą ir dar li­ko lė­šų ke­le­tą me­tų pra­gy­ven­ti. Be to, kar­tais jam at­ro­do, jog ir žmo­na praė­ju­siuo­se gy­ve­ni­muo­se bu­vo lie­tu­vė. „Kur nors va­žiuo­ja­me. Aš klai­džio­ju, ieš­kau ke­lio, o Mar­ga­ri­ta pa­ro­do. Tar­si ži­no­tų, tar­si ji čia jau bū­tų gy­ve­nu­si.“

Mar­ga­ri­tos už­kal­bė­ji­mai

Mar­ga­ri­ta Ra­pa­lie­nė jau­čia ne tik na­mų ener­ge­ti­ką, ap­lin­ką, bet ir žmo­gaus svei­ka­tą, jo sa­vi­jau­tą. Sa­vo ran­kų ener­gi­ja sa­ko pa­jau­čian­ti li­gas, ku­rių dar ne­ga­li diag­no­zuo­ti gy­dy­to­jas.

Jos mo­čiu­tė sa­vo šei­mos na­rius gy­dė už­kal­bė­ji­mais. Kai Mar­ga­ri­tai su­skaus­da­vo dan­tį, pil­vą ar gal­vą, ma­ma jai liep­da­vo ei­ti pa­si­gy­dy­ti pas mo­čiu­tę. Mo­čiu­tė kaž­ką pa­šnibž­dė­da­vo, ir skaus­mas praei­da­vo.

Mar­ga­ri­ta įsi­ti­ki­nu­si, jog ji pa­vel­dė­jo mo­čiu­tės ga­lias. Mo­čiu­tė jai pa­li­ko ir se­ną, bai­gian­čią su­plyš­ti už­kal­bė­ji­mų kny­gą.

Pagal pro­fe­si­ją Mar­ga­ri­ta Ra­pa­lie­nė – bu­hal­te­rė. Sep­ty­ne­rius me­tus ji dir­bo Tiu­me­nės vė­žio cent­re. Ten va­do­va­vo pen­sio­nui, ku­ria­me ap­si­sto­da­vo li­go­niai.

Mo­te­ris ma­tė žmo­nių kan­čias, jų vil­tį grieb­tis nors ir už šiau­do, kad iš­gy­ven­tų. Su­ti­ko la­bai pik­tų žmo­nių. Ir nai­vių, at­vi­rų, ge­ra­šir­džių, nie­ko ne­kal­ti­nan­čių dėl sa­vo ne­lai­mės. Ypač ge­ra­no­riš­ki bū­da­vę čiuk­čiai.

„Te­ko to­kia da­lia, kad rei­kė­jo ar­ti­miau pa­žin­ti vė­žiu ser­gan­čius žmo­nes, ir aš, ir sa­ni­ta­rės su jais drau­ge verk­da­vo­me", – da­bar svars­to po­nia Mar­ga­ri­ta.

Šios pa­tir­tys, jos nuo­mo­ne, pa­dė­jo pa­ža­din­ti iš mo­čiu­tės pe­rim­tas ga­lias. Jų pri­rei­kė, kai vė­žiu su­si­rgo vy­ras Ro­mual­das.

Jis gy­dė­si tra­di­ci­niais me­to­dais, lei­do­si švi­ti­na­mas. Ta­čiau tra­di­ci­nė me­di­ci­na ne­ga­ran­ta­vo, jog ket­vir­tos sta­di­jos vė­žys pa­si­trauks.

Į veiks­mą įsi­jun­gė žmo­na. Ji gy­do vy­rą sa­vo ran­kų ener­gi­ja ir už­kal­bė­ji­mais. Vy­ras iš pra­džių ne­pa­si­ti­kė­jo jos gy­dy­mu. Ta­čiau vė­liau pa­ju­to, kad svei­ka­ta ge­rė­ja. At­si­sa­kė leis­tis che­mi­ją. Pa­ma­nė, kaip bus, taip te­bū­nie. Gy­ve­no. Kai nu­va­žia­vo pa­si­tik­rin­ti, krau­jo ty­ri­mai su­tei­kė vil­ties, jog li­ga pa­si­trau­kė. Net­ru­kus tu­rė­tų paaiš­kė­ti ga­lu­ti­niai re­zul­ta­tai. Ta­čiau Ro­mual­das sa­ko jau­čiąs be­si­ver­žian­čią ener­gi­ją, tar­si bū­tų ne 64, o 40 me­tų.

Ra­pa­lai šian­dien ne­ga­lė­tų tvir­tin­ti, ar tai tik su­ta­pi­mas, ar tik­rai pa­dė­jo iš mo­čiu­tės iš­mok­ti už­kal­bė­ji­mai ir ran­kų ener­gi­ja. Ta­čiau džiau­gia­si, kad vy­ro svei­ka­ta pa­si­tai­sė. Ne­be­li­ko ir šir­dies ne­ga­la­vi­mų.

„Gal tik­rai žmo­na ir sū­nus tu­ri ko­kių iš se­nų­jų kar­tų at­si­neš­tų ga­lių? – svars­to. – Sū­nus ran­ko­mis taip pat ga­li pa­gy­dy­ti žmo­nes. Žmo­na kai­my­nų vai­kams nu­mal­ši­na dan­ties skaus­mą. O duk­ra ir aš jo­kių ga­lių ne­tu­ri­me.“

Ant­ra ver­tus, ir Mar­ga­ri­ta sa­ko ne kiek­vie­nam ga­lin­ti pa­dė­ti. An­tai jos ma­mą iš­ti­ko in­sul­tas. Ji bu­vo be­jė­gė. „O vy­rui esu tar­si an­ge­las sar­gas“, – džiau­gia­si.

Kar­tais Bud­rai­čių gy­ven­to­jai po­nią Mar­ga­ri­tą pa­va­di­na „čie­rų dak­ta­re“.

Au­to­rės nuo­tr.

SUG­RĮ­ŽI­MAS: 38 me­tus pra­lei­dęs Ru­si­jos Šiau­rė­je Ro­mual­das Ra­pa­las grį­žo į Lie­tu­vą. Nei lie­tu­vy­bės, nei sa­vo šak­nų nie­kuo­met ne­bu­vo iš­si­ža­dė­jęs.