Rudens lapų šnaresys...

Ru­dens la­pų šna­re­sys...

Il­ga­me­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė, Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Mig­ra­ci­jos sky­riaus vir­ši­nin­kė Lo­li­ta Šal­kaus­kie­nė prieš mė­ne­sį bai­gė pro­fe­si­nę kar­je­rą ir išė­jo į pa­rei­gū­no pen­si­ją. „Nuo šiol no­riu da­ry­ti tik tai, ką no­riu da­ry­ti: pieš­ti, kur­ti, skai­ty­ti, mo­ky­tis, ne­sku­bė­da­ma brai­dy­ti po ru­dens la­pus, pa­ga­liau – ty­lė­ti“, – sa­ko vy­res­nio­ji ko­mi­sa­rė, ne vie­nos me­no dar­bų pa­ro­dos Šiau­lių po­li­ci­jo­je įkvė­pė­ja.

Jau­kūs Šal­kaus­kų na­mai vie­no­je ato­kio­je Šiau­lių gat­vė­je – iš­ti­sas Lo­li­tos su­kur­tų ta­py­bos, lip­dy­bos, de­ku­pa­žo dar­bų pa­sau­lis.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Spren­di­mas išei­ti atė­jo pa­ma­žu – bren­do. Kol vie­ną die­ną ap­si­spren­dė: no­ri tu­rė­ti lai­ko sau, lai­ko kū­ry­bai, pa­ga­liau ma­ty­ti, kaip kei­čia­si me­tų lai­kai. Su­vo­ku­si, pa­su­ko į Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos vir­ši­nin­ko ka­bi­ne­tą.

Spa­lio 6-oji bu­vo ta die­ną, kai il­ga­me­tė po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė na­mo grį­žo su glė­biais gė­lių ir... spau­džian­čia šir­di­mi.

Šir­dies skaus­mas bu­vo lai­ki­nas. Tvir­ti­na ne­si­gai­lin­ti dėl sa­vo spren­di­mo ir sa­ko esan­ti tik­ra, jog tei­sin­gai pa­da­rė.

„Išė­jau pa­čiu lai­ku. Kai aš dar no­riu ko nors iš­mok­ti, ką nors pa­ma­ty­ti. Žo­džiu, kai vis­kam dar yra no­ro ir svei­ka­tos, – šyp­so­si ža­vi mo­te­ris. – Kol kas sau pa­vy­džiu“.

L. Šal­kaus­kie­nės na­mai – iš­ti­sa jos kū­ry­bos dar­bų oa­zė. Ant len­ty­nos jau­kiai įsi­tai­siu­si iš šla­pio po­pie­riaus su­lip­dy­ta var­na, gre­ta – spal­vin­gas mo­de­li­ni­nis na­me­lis su du­re­lė­mis ir mi­nia­tiū­ri­niais kak­tu­sais ant pa­lan­gių.

Vir­tu­vė­je – ko­jas su­kry­žia­vęs paukš­tis. Ant sve­tai­nės vit­ri­ni­nio lan­go – ka­lė­di­nė skrai­duo­lė ir vir­ti­nė links­mų po­pie­ri­nių paukš­te­lių, ei­lu­te su­tū­pu­sių ant iš­ries­tos vir­vu­tės.

Nuo pa­veiks­lų sie­nos žvel­gia Ve­ne­ci­jos kau­kė, juo­das ka­ti­nas, ki­ti ryš­kias­pal­viai per­so­na­žai, su­kur­ti miš­ria tech­ni­ka, ak­va­re­le, nau­do­jant ne­tgi bui­ti­nes prie­mo­nes, api­pa­vi­da­li­nus šla­pio po­pie­riaus iš­ki­li­mus.

Ant­ra­me na­mo aukš­te, šei­mi­nin­kės dirb­tu­vė­lė­se, tvar­kin­gai iš­ri­kiuo­ta „links­mo­ji fo­to­se­si­ja“ – de­šim­tys nuo­tai­kin­gų lip­di­nių: nuo ant nu­ga­ros par­kri­tu­sio ežiu­ko, lai­kan­čio rau­do­ną obuo­lį, iki spal­vo­to be­ge­mo­to, įsi­kan­du­sio links­mą gė­lę.

Čia, sa­vo­jo­je dirb­tu­vė­lė­je, Lo­li­ta mėgs­ta leis­ti lai­ką va­ka­rais, kai vi­si die­nos rū­pes­čiai su­tvar­ky­ti, kai ap­lin­kui daug ra­my­bės, kai mie­ga net ty­la.

Po­nios Lo­li­tos ran­ko­mis ta­py­ti pa­veiks­lai šil­do vi­sus jos šei­mos jau­kių na­mų kam­ba­rius. Juo­se – pei­za­žai, gy­vū­nai, vai­kiš­ki ak­cen­tai. Kiek­vie­na­me – daug mi­ni­ma­liz­mo, smul­kių de­ta­lių. Kol kas dar ne vi­si pa­veiks­lai čia ra­dę sa­vo vie­tą.

Sos­ti­nė­je gy­ve­nan­čios duk­ros kam­ba­rio pa­gal­vė­lės pa­puoš­tos iš ma­mos pa­veiks­lų per­kel­tais vaiz­di­niais: vie­na­me – pul­kas paukš­čių, ki­ta­me – laum­žir­gis, ak­va­re­lės tu­šu preciziš­kai iš­rai­žy­tais spar­ne­liais. Pas­ta­ra­sis ak­va­re­lės dar­bas L. Šal­kaus­kie­nei ar­ti­mas, nes, sa­ko au­to­rė, šia­me vabz­dy­je ji ran­da pa­na­šu­mo su sa­vo cha­rak­te­riu.

Bū­tent Lo­li­tos duk­ra, taip pat lin­ku­si į me­nus, yra di­džiau­sia jos dar­bų kri­ti­kė. Mo­te­ris juo­kia­si, kad ne­re­tai pa­kan­ka duk­rai pa­sa­ky­ti, gra­žus jai dar­bas, ar ne­gra­žus, pa­tin­ka ar at­virkš­čiai, ir toks pa­ste­bė­ji­mas kar­tais ga­li pa­keis­ti kū­ry­bi­nių min­čių ei­gą.

Ant dirb­tu­vė­lės dar­bo sta­lo, gre­ta mol­ber­to, tvar­kin­gai iš­ri­kiuo­ti dai­li­nin­kės spal­vo­ti pieš­tu­kai, ak­va­re­lė. Čia gims­ta nau­ji dar­bai. Da­lis jų tik pra­dė­ta. Kai ku­rie dar ne­baig­ti.

Kaip gims­ta idė­jos? Idė­jų ne­gau­do ir net ne­ži­no, iš kur jos atei­na. Tie­siog sė­dus prie mol­ber­to, jos at­sė­li­na pa­čios ir ne­re­tai – ko­kių net neį­si­vaiz­da­vu­si.

„Ir pa­ti ste­biuo­si, kad ma­no kū­ry­bo­je la­bai daug vai­kiš­kų dar­bų, pa­sa­kų per­so­na­žų. Pa­žįs­ta­mi juo­kia­si, kad tiek pieš­da­ma vai­kams, jau ga­lė­čiau vai­kiš­kas kny­ge­les iliust­ruo­ti“, – sa­ko jau­kių na­mų šei­mi­nin­kė.

Kū­ry­ba Lo­li­tai – bu­vi­mas su sa­vi­mi, ty­lūs ap­mąs­ty­mai, ap­sau­ga nuo spon­ta­niš­kų, neap­gal­vo­tų veiks­mų.

„Ki­tam žmo­gui gal­būt ir žve­jy­ba yra kū­ry­ba. Ne kiek­vie­nam žve­jui svar­bu, pa­gaus jis žu­vį ar ne, jam svar­biau imp­ro­vi­zuo­ti, gal­vo­ti, kaip ją su­gau­ti. Ir lauk­ti, lauk­ti.“.

Pieš­ti ji mė­go vi­sa­da. Pri­si­me­na, pa­rei­da­vu­si iš vai­kų dar­že­lio ir – tie­siai prie spin­tos, ant ku­rios bū­da­vo su­dė­ti pieš­tu­kai. Gal po­mė­gis – iš se­ne­lio, ku­ris bu­vo dai­li­nin­kas?

Atei­ties su me­nais Lo­li­ta kaž­ko­dėl ne­su­sie­jo – įsto­jo į eko­no­mi­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Po stu­di­jų pa­siū­lė dar­bą po­li­ci­jo­je. To­kį pa­si­rin­ki­mą mo­te­ris va­di­na at­si­tik­ti­nu­mu, kaip ir eko­no­mi­ką.

Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus po­lin­kis į me­nus, anot pa­šne­ko­vės, tie­siog „pra­mu­šė“. Kai taip nu­ti­ko, nuė­jo į suau­gu­sių­jų kū­ry­bos stu­di­ją „Me­no­ja“. „Ant ban­gos“ tuo me­tu bu­vo de­ku­pa­žas. Pra­dė­jo nuo pra­džių.

Ėmė­si ta­py­bos, gra­fi­kos kur­sų, o da­bar ir – ak­va­re­lės.

Kū­ri­mu Mig­ra­ci­jos sky­riaus vir­ši­nin­kė už­krė­tė ir ko­le­ges. Susidomėju­sios mo­te­rys, su­sė­du­sios po dar­bo, mo­kė­si, pie­šė, dai­li­no, ner­vi­no­si, kar­to­jo iš nau­jo. Ir... su­ren­gė net sep­ty­nias pa­ro­das, ku­rias pa­ma­tė ne tik ko­le­gos pa­rei­gū­nai, bet ir Šiau­lių ap­skri­ties ko­mi­sa­ria­te ap­si­lan­kę gy­ven­to­jai.

Šią va­sa­rą, taip pat ko­le­gų pa­ska­tin­ta, L. Šal­kaus­kie­nė po­li­ci­jos bend­ruo­me­nei pri­sta­tė ir sa­vo per­so­na­li­nę ak­va­re­lės dar­bų pa­ro­dą „Nu­ty­lė­tos pa­sa­kos“.

Mėgs­ta­miau­sias me­tų lai­kas – ru­duo. Daug spal­vų. Ir daug la­pų, ku­riais bren­dant jai no­ri­si ty­lė­ti, nes už­plūs­ta ne­nu­sa­ko­ma ra­my­bė ir pa­lai­ma.

Lo­li­ta sa­kė, kad my­li žmo­nes, mėgs­ta bend­rau­ti:

– Bet kar­tais nuo be­ga­li­nio kal­bė­ji­mo pa­sa­ko­me daug... Ir be rei­ka­lo. Ge­riau kar­tais ne dau­giau pa­sa­ky­ti, o dau­giau gir­dė­ti. Ty­la ne­re­tai pa­sa­ko kur kas dau­giau.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nau­ji kū­ri­niai gims­ta tvar­kin­go­se Lo­li­tos na­mų dirb­tu­vė­lė­se.

Lo­li­tos Šal­kaus­kie­nės dar­buo­se daug su­bti­lu­mo.

Pa­veiks­lai per­kel­ti ant pa­gal­vė­lių.

Links­mo­ji fo­to­se­si­ja.

„Ve­ne­ci­jos kau­kė. Iš pa­veiks­lo žvel­gia vei­das su už­slėp­ta min­ti­mi, ku­rią at­ko­duo­ti ga­lė­tu­me kiek­vie­nas skir­tin­gai.

Poil­sio vie­ta Lo­li­tos Šal­kaus­kie­nės su­kur­tam paukš­čiui.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Prieš mė­ne­sį Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Mig­ra­ci­jos sky­riaus vir­ši­nin­kė Lo­li­ta Šal­kaus­kie­nė bai­gė po­li­ci­nę kar­je­rą. „Nuo šiol no­riu da­ry­ti, ką no­riu.“