Sala, kur susitinka Europa ir Afrika

Sa­la, kur su­si­tin­ka Eu­ro­pa ir Af­ri­ka

Lie­tu­vo­je tirps­tant ši­lu­mai ir trum­pė­jant sau­lės blyks­niams, lie­tu­viai ieš­ko kur pa­ke­liau­ti ir pa­gau­dy­ti šil­to­jo se­zo­no aki­mir­kas. Ke­lio­nių agen­tū­ros siū­lo jau vės­tan­čius Eu­ro­pos ku­ror­tus, vis dar karš­tus Af­ri­kos pa­jū­rius ir tar­pi­nį va­rian­tą – ne­di­de­lę Mal­tos sa­le­lę. Pa­si­mau­dy­ti Vi­dur­že­mio jū­ro­je ga­li ir ne­pa­vyk­ti, ta­čiau su­kaup­ti gro­žio akims ir sie­lai šio­je smė­lio spal­vos ša­ly­je tik­rai ga­li­ma.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Kau­no dy­džio ša­ly­je – šim­tai baž­ny­čių

Per ke­lias ap­si­lan­ky­mo Mal­to­je die­nas pra­ktiš­kai ga­li­ma ją ne­blo­gai pa­žin­ti. O jei dar ša­lia – pui­ki gi­dė, tik­rai įspū­džių bus. Ke­lio­nės po sa­lą va­do­vė In­ga Ku­lia­vie­nė kar­tu su vy­ru Lie­tu­vos gi­ta­ros vir­tuo­zu, pro­diu­se­riu Mar­ty­nu Ku­lia­vu ir sū­nu­mi ket­ve­rius me­tus gy­ve­no Mal­to­je. Ko­dėl pa­si­rin­ko vos 15x27 ki­lo­met­rų plo­čio sa­le­lę? No­rė­jo šil­to Vi­dur­že­mio jū­ros kli­ma­to, ang­la­kal­bės ir ka­ta­li­kiš­kos ša­lies. Mal­ta ati­ti­ko vi­sus šiuos rei­ka­la­vi­mus.

„Trau­kė­me į šil­tus kraš­tus dėl svei­ka­tos. Be to, no­rė­jo­me pail­sė­ti nuo lie­tu­viš­ko ne­ga­ty­vo“, – sa­kė In­ga, pri­dur­da­ma, kad tas ne­ga­ty­vas tvy­ro ir mu­zi­kos pa­sau­ly­je, ku­ris jiems ge­rai ži­no­mas.

Po ket­ve­rių me­tų su­grį­žo į Lie­tu­vą, nes rei­kė­jo rū­pin­tis se­ny­vais tė­vais. Da­bar In­ga ve­da eks­kur­si­jas pi­lig­ri­mams. Į Mal­tą at­vyks­ta po­rai mė­ne­sių ru­de­nį ir pa­va­sa­rį. Ji pa­sa­ko­ja, kad Mal­ta – ypač re­li­gin­ga ša­lis. Vos per 400 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je vals­ty­bė­je sto­vi 365 baž­ny­čios, ku­rio­se tar­nau­ja apie 600 ku­ni­gų, dar apie 1 500 – vie­nuo­liai. Apie 98 pro­cen­tai gy­ven­to­jų yra ka­ta­li­kai ir dau­giau nei pu­sė jų yra pra­kti­kuo­jan­tys.

„Prak­ti­kuo­ti Mal­to­je tai reiš­kia ei­ti į baž­ny­čią be­veik kas­dien“, – su­konk­re­ti­na gi­dė. Va­sa­rą nuo­lat ku­ria­me nors mies­te­ly­je vyks­ta triukš­min­gi šven­tiš­ki at­lai­dai. Gat­vė­mis pa­sklin­da pro­ce­si­jos, į dan­gų ky­la įspū­din­gi fe­jer­ver­kai.

Smė­lio spal­vos mies­te­liai

In­ga pa­sa­ko­ja, kad Mal­tos vys­ty­mui­si įta­ką da­rė įvai­rių tau­tų kul­tū­ros, nes tarp Af­ri­kos ir Eu­ro­pos esan­ti sa­la trau­kė už­ka­riau­to­jus. Čia pa­bu­vo­jo fi­ni­kie­čiai, kar­ta­gi­nie­čiai, grai­kai, ro­mė­nai, Bi­zan­ti­jos im­pe­ri­ja, ara­bai, nor­ma­nai, is­pa­nai, Mal­tos or­di­nas, vė­liau Na­po­leo­nas su pran­cū­zų ka­riuo­me­ne ir pa­ga­liau Mal­ta ta­po Jung­ti­nės ka­ra­lys­tės ko­lo­ni­ja. Ka­dan­gi ne­prik­lau­so­ma nuo bri­tų ta­po tik 1964 me­tais, šios vals­ty­bės įta­ka jau­čia­ma ir šian­dien. Ang­lų kal­ba yra ant­ra vals­ty­bi­nė (pir­mo­ji – mal­tie­čių), gat­vė­se dau­gu­ma rek­la­mų ir už­ra­šų bū­tent ang­lų kal­ba. Eis­mas taip pat bri­tiš­kas – kai­rią­ja ke­lio pu­se. Gi­dė pri­mi­nė, kad Mal­ta, kaip ir Lie­tu­va, Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re ta­po 2004 me­tais.

Iš­gir­dus kal­ban­tis tam­saus gy­mio mal­tie­čius, at­ro­do, kad jie bend­rau­ja ara­bų kal­ba. Tu­ris­tus ly­din­ti In­ga ne­puo­la neig­ti, tik pa­tiks­li­na, kad mal­tie­čių kal­bo­je dau­giau nei 40 pro­cen­tų – ara­biš­kų žo­džių, ne­žy­miai ma­žiau – ita­liš­kų. Li­kę – pran­cū­ziš­ki, ang­liš­ki.

Mal­tos sa­la uo­lie­ni­nė, di­džiau­sia ver­ty­bė – kal­kak­me­nis. Pra­va­žiuo­jant kar­je­rus, In­ga at­krei­pia dė­me­sį, kad kal­kak­me­nis ne ka­sa­mas, o pjaus­to­mas iš­kart blo­ke­liais ir nau­do­ja­mas sta­ty­boms ar gat­vėms ties­ti. Iš tie­sų, nuo ko­kios kal­vos be­žvelg­tum į ša­lies pa­no­ra­mą, ply­ti smė­lio spal­vos mies­te­liai ir sta­ti­niai.

„Kai va­ka­rais at­ro­do, jog kren­ta mig­la, neap­si­gau­ki­te, tai tvy­ro smul­kus smė­lis, ku­rį vė­jai at­ne­ša iš Af­ri­kos“, – per­spė­ja gi­dė. Iš tie­sų, po lie­taus tas pri­plo­tas smė­lis la­bai ge­rai ma­to­si ant au­to­mo­bi­lių. To­dėl ša­ly­je itin mėgs­ta­mos bal­tos ma­ši­nos, to­kios spal­vos yra ir vi­si tak­si au­to­mo­bi­liai.

Se­nie­ji mies­tai tarp sie­nų

Per­mai­nin­ga ša­lies is­to­ri­ja su­kū­rė ne tik sa­vi­tą kul­tū­rą, kal­bą, bet ir įspū­din­gus se­nuo­sius mies­tus. Se­niau­sias iš jų – Mdy­na ar­ba „mies­tas tarp sie­nų“, įkur­tas maž­daug prieš 6 000 me­tų. Mies­tas ap­juos­tas mū­ri­ne sie­na, į jį ve­da tre­ji var­tai. Įva­žiuo­ti au­to­mo­bi­liais drau­džia­ma, išim­tis – vie­tos gy­ven­to­jams ir ap­tar­nau­jan­čiam trans­por­tui.

Mdy­na su­rai­žy­ta siau­ro­mis gat­ve­lė­mis. Jei to­kia gat­ve ga­li pra­va­žiuo­ti au­to­mo­bi­lis, tai tu­ris­tams ten­ka pri­si­plo­ti prie sie­nos. Vi­si na­mai tu­ri sa­vo pa­va­di­ni­mus, o ant išo­ri­nių sie­nų ne­di­de­lė­se ni­šo­se įkur­din­tos šven­tų­jų fi­gū­rė­lės. Nors Mal­tos mies­te­liuo­se pa­si­bai­gus va­sa­ros se­zo­nui nė­ra daug žmo­nių, Mdy­no­je tu­ris­tų vis dar gau­su. In­ga sa­ko, jog šia­me se­na­me mies­te la­bai bran­gus ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas.

Ap­link Mdy­ną įsi­kū­ręs jau ki­tas mies­tas Ra­ba­tas, kas reiš­kia prie­mies­tį. To­kia pat struk­tū­ra at­kar­to­ja­ma ir ša­lia esan­čio­je Go­zo sa­lo­je. Tarp sie­nų – Ci­ta­de­lė, o ap­link – Ra­ba­tas.

Po sos­ti­nę su ak­to­re I. Bal­sy­te

Ša­lies sos­ti­nė­je Va­le­to­je gy­ve­na vos 7 tūks­tan­čiai gy­ven­to­jų. In­gą į pa­si­vaikš­čio­ji­mą po sos­ti­nę at­ly­di iš Šiau­lių ki­lu­si ak­to­rė Ilo­na Bal­sy­tė. Ji kar­tu su M. Ku­lia­vu maž­daug 200–300 Mal­tos lie­tu­vių bend­ruo­me­nei pri­sta­tė bend­rą pro­gra­mą „Sva­jo­nių gat­vės“.

Ilo­na sa­ko, jog jai vi­suo­met ma­lo­nu kon­cer­tuo­ti emig­ran­tams, nes jie la­bai šil­tai ir jau­kiai prii­ma at­li­kė­jus iš Lie­tu­vos. Mal­to­je ji pir­mą kar­tą.

„Aš vi­sur, kur gast­ro­liuo­da­ma be­nu­vyk­čiau, no­rė­čiau ap­si­lan­ky­ti su sa­vo šei­ma, ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis. Taip ir Mal­to­je“, – at­vi­rau­ja ak­to­rė.

Va­le­ta – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė

Va­le­to­je In­ga pa­ro­do tu­ris­tams Par­la­men­to, Vy­riau­sy­bės ir Pre­zi­den­tės rū­mus. Gi­dė pa­sa­ko­ja, kad kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas Mal­tos sos­ti­nė­je nė­ra la­bai ak­ty­vus, ta­čiau ša­lies val­džia da­ro vis­ką, kad tai pa­si­keis­tų. Va­le­ta šiais me­tais pa­skelb­ta Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne. Už­ra­šai apie tai skel­bia prie pir­mų Va­le­tos var­tų, o praei­ti no­rint pa­tek­ti į sos­ti­nę, rei­kia net tre­jus var­tus.

In­ga ro­do, kad to­je pa­čio­je gat­vė­je tik skir­tin­go­se pu­sė­se sto­vi du at­ski­ri ope­ros rū­mai. Tai ne­reiš­kia, kad mal­tie­čiai die­vi­na ope­rą. Per me­tus teat­ruo­se po ke­le­tą kar­tų pa­ro­do­ma po vie­ną spek­tak­lį.

Va­le­ta su­da­lin­ta si­met­riš­ko­mis gat­vė­mis. At­sis­to­jus daž­no­je san­kry­žo­je, ma­ty­ti, kad kiek­vie­na iš tri­jų gat­vių bai­gia­si... jū­ra.

Nors Mal­to­je baž­ny­čios vie­na už ki­tą įspū­din­ges­nės, bū­nant Va­le­to­je bū­ti­na įženg­ti į šv. Jo­no ka­ted­rą. Iš lau­ko di­de­lio įspū­džio ne­pa­lie­kan­tis pa­sta­tas, vi­du­je pri­bloš­kia auk­suo­ta pra­ban­ga ir įspū­din­gais me­no kū­ri­niais, to­kiais kaip ita­lų me­ni­nin­ko Ka­ra­va­džio „Jo­no Krikš­ty­to­jo nu­kirs­di­ni­mas“ ir ki­tais. Mal­tos or­di­no įkur­to­je šven­to­vė­je ga­li­ma ras­ti skir­tin­gų Eu­ro­pos ša­lių, ku­rio­se reiš­kė­si or­di­nas, me­ni­nių in­ter­je­ro ak­cen­tų. Tik vel­tui pa­ma­ty­ti vi­są šį gro­žį ne­pa­vyk­tų.

Lau­ko du­ry­se – na­mų rak­tai

Lau­kiant mik­roau­to­bu­so gi­dė In­ga pa­sa­ko­ja, kad pa­slau­gas tu­ris­tams tei­kian­tys mik­roau­to­bu­sų sa­vi­nin­kai tu­ri prie­vo­lę vals­ty­bei. Jie pri­va­lo ke­lias va­lan­das per die­ną skir­ti nu­vež­ti ar par­vež­ti iš mo­kyk­los vai­kus. Vals­ty­bė jiems už tai su­mo­ka.

Pa­ži­nu­si mal­tie­čių bū­dą ir bui­tį mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad tai be ga­lo darbš­tūs, drau­giš­ki ir gar­bin­gi žmo­nės. Ji pa­siū­lė at­kreip­ti dė­me­sį, kad daž­na du­ry­se, ku­rios yra prie pat gat­vės, ga­li­ma ras­ti įkiš­tą rak­tą.

„Tai reiš­kia, kad tų žmo­nių nė­ra na­muo­se“, – paaiš­ki­na In­ga ir ak­cen­tuo­ja jų be­ga­li­nį pa­si­ti­kė­ji­mą. Anot gi­dės, toks pa­si­ti­kė­ji­mas tu­ri pa­grin­do, nes nu­si­kal­ti­mai šio­je ša­ly­je nė­ra daž­ni.

Ru­duo – vė­juo­tas ir lie­tu­viš­kai lie­tin­gas

Va­sa­rą įkais­tan­ti dau­giau nei 30 laips­nių ir vi­siš­kai ne­ma­tan­ti lie­taus, ru­de­nį Mal­ta ne­bė­ra to­kia drau­giš­ka tu­ris­tams. Kaip pas mus me­džiai me­ta la­pus, taip šio­je sa­lo­je ru­de­nį di­džiu­liai kak­tu­sai nu­me­ta spyg­lius. Nors oro tem­pe­ra­tū­ra dar per­ko­pia 20 laips­nių, di­de­li vė­jai ir net lie­tus poil­sio ma­lo­nu­mą ap­ri­bo­ja. In­ga pa­ste­bi, kad šį­met Mal­to­je neįp­ras­tai daž­nai ly­ja. Už­tat karš­čio nua­lin­ta gam­ta ryš­kiai su­ža­lia­vo ir mal­tie­čiai tuo la­bai di­džiuo­ja­si. Ly­ja lie­tu­viš­kai – nuo ry­to iki va­ka­ro.

Ar pa­vyk­tų įbris­ti į Vi­dur­že­mio jū­rą? Ji – vis dar kaip ge­rai įkai­tu­si mū­sų Bal­ti­ja (apie 23 laips­nius), ta­čiau aud­rin­ga. Įsi­kū­rus ne­to­li jū­ros net nak­ti­mis gir­dė­ti jos grės­min­gas oši­mas ir dūž­tan­čių ban­gų ke­lia­mas gar­sas. Smė­lė­to pa­plū­di­mio rei­kia paieš­ko­ti, nes daž­niau­siai jū­ra ska­lau­ja aukš­to­kas Mal­tos uo­las.

Ne­žiū­rint nie­ko, tai la­bai il­gos ir ypa­tin­gos is­to­ri­jos bei le­gen­dų ma­ža ša­lis. Tai sa­la, ku­rio­je su­du­žus lai­vui mė­ne­sį gy­ve­no apaš­ta­las Pau­lius. Pa­sa­ko­ja­ma, kad bū­tent šio­je sa­lo­je Odi­sė­ją net sep­ty­ne­riems me­tams bu­vo už­bū­ru­si gra­žuo­lė nim­fa Ka­lip­sė...

Au­to­rės nuo­tr.

Ru­de­nį Vi­dur­že­mio jū­ra ma­žai pri­me­na ra­mią poil­sio jū­rą. Prie­ky­je – iš uo­los pa­da­ry­tos for­mos, ku­rio­se bu­vo džio­vi­na­ma drus­ka.

Po Va­le­tą gi­dė Ilo­na Ku­lia­vie­nė (de­ši­nė­je) vaikš­čio­jo drau­ge su kon­cer­tuo­ti į Mal­tą at­vy­ku­sia ak­to­re Ilo­na Bal­sy­te.

Iš išo­rės pa­na­ši į gy­ny­bi­nį for­tą, Šv. Jo­no ka­ted­ra vi­du­je pri­bloš­kia pra­ban­ga ir di­dy­be.

Siau­ru­tės, bet jau­kios se­no­sios Mdy­nos gat­ve­lės.

Gam­tos su­kur­to­se de­ko­ra­ci­jo­se Mal­to­je daž­nai fil­muo­ja­mi pa­sau­li­nio gar­so fil­mai.

Į Va­le­tos uos­tą at­plau­kian­čius itin svar­bius sve­čius pa­svei­ki­na pa­tran­kų sal­vės.

Mal­to­je jau prieš šimt­me­čius vei­kė „gy­vy­bės lan­ge­lis“. Čia sa­vo nau­ja­gi­mius pa­lik­da­vo ne­te­kė­ju­sios mal­tie­tės.

Mal­tie­čiai pa­si­ti­ki žmo­nė­mis – lau­ko du­ry­se pa­lik­tas rak­tas reiš­kia, kad jų nė­ra na­muo­se. 

Vie­ti­niai siū­lo pa­ra­gau­ti sal­džia­rūgš­čių kak­tu­sų vai­sių. 

Se­nuo­siuo­se mies­tuo­se daž­ną na­mą puo­šia šven­tų­jų skulp­tū­rė­lės.