Savo laimės kalvis

Savo laimės kalvis

Sa­vo lai­mės kal­vis

Jo­nas VAI­ČYS, bu­vu­sios Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los „Tau­ras“ ne­stan­dar­ti­nių įren­gi­mų ce­cho il­ga­me­tis vyr. meist­ras, ce­cho vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas, o da­bar to ce­cho pa­grin­du įsi­kū­ru­sios UAB „Kal­vis“ di­rek­to­rius ko­ky­bei, ne­se­niai at­šven­tė sep­ty­nias­de­šimt­me­tį. Ne­nus­tygs­tan­tis vie­to­je, ku­rian­tis, be­si­do­min­tis nau­jo­vė­mis ir ne­sto­ko­jan­tis idė­jų bei už­mo­jų – tur­būt taip ga­lė­tų api­bū­tin­ti Jo­ną jo pa­žįs­ta­mi ir ar­ti­mie­ji.

Emi­li­ja LE­VIŠ­KIE­NĖ

žur­na­lis­tė

„Esu lai­min­gas“

– Koks jū­sų gy­ve­ni­mo mo­to?

– Ma­no gy­ve­ni­mo mo­to – tu­rėk tvir­tą stu­bu­rą, nie­ka­da ne­pa­si­duok, lai­ky­kis duo­to žo­džio, būk prin­ci­pin­gas ir at­sa­kin­gas. Žmo­gui svar­bus nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas. Į ten, kur rei­kia ir ver­ta nuei­ti, nė­ra trum­pų ke­lių, o ke­lią įvei­kia tik ei­nan­tis.

Vyks­ta ket­vir­to­ji pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ja, au­ga Y ir Z kar­tos. Mes tu­ri­me aug­ti kar­tu su jais, ne­pra­ras­ti en­tu­ziaz­mo. Kiek­vie­na ne­sėk­mė yra ga­li­my­bė pra­dė­ti iš nau­jo, mo­kė Hen­ris For­das. Si­tua­ci­ja dar­bo rin­ko­je kei­čia­si, to­dėl ne­rea­lu, kad prieš pen­ke­rius me­tus įgy­tų ži­nių už­tek­tų il­gam. Bū­ti­nas nuo­la­ti­nis as­mens, ypač vi­sų ran­gų va­do­vų to­bu­lė­ji­mas ir pa­gar­ba moks­lui, ži­nioms.

Nuo va­do­vo eru­di­ci­jos, jo pa­ties to­bu­lė­ji­mo, su­ge­bė­ji­mo ska­tin­ti dar­buo­to­jus ge­ne­ruo­ti idė­jas, reikš­tis drą­siai, ug­dy­ti jų sa­va­ran­kiš­ku­mą, la­bai daug pri­klau­so įmo­nės sėk­mė. Žmo­nės juk dir­ba ne va­do­vui, ne no­rė­da­mi jam įtik­ti, bet ve­da­mi vi­di­nės mo­ty­va­ci­jos.

At­si­ran­da nau­jų ga­li­my­bių, ku­rias vers­las ga­lė­tų panau­do­ti, ta­čiau to da­ry­ti ne­lei­džia ne­pa­si­ruo­šę, nuo­lat ne­mo­ko­mi dar­buo­to­jai. Tad vie­nas iš svar­biau­sių mo­ky­mo įstai­gų už­da­vi­nių – pa­ruoš­ti vi­so­kio ly­gio spe­cia­lis­tus taip, kad jie su­ge­bė­tų tuoj pat at­lik­ti pa­rei­gas, į ku­rias pa­ski­ria­mi, kad ne­tek­tų pa­tir­ti to, ką aš pa­ty­riau kar­je­ros pra­džio­je. O pra­dė­jus dirb­ti, mo­ky­ma­sis pri­va­lo tęs­tis.

No­rint, kad dar­buo­to­jas bū­tų nau­din­gas įmo­nei, rei­kia daug in­ves­tuo­ti, mo­ky­ti to, ko rei­kia vers­lui, kel­ti bend­rą­ją kul­tū­rą. Ta­da ir dar­bo na­šu­mas bū­tų di­des­nis, ir at­ly­gi­ni­mai aug­tų.

Rei­kia į sa­ve kri­tiš­kai žiū­rė­ti, sa­vęs klaus­ti, kaip aš at­ro­dau da­bar, šian­dien, ką ga­lė­čiau ge­riau ir dau­giau. Dėl sa­vęs, šei­mos, vai­kų ir anū­kų, dėl sa­vo dar­bo­vie­tės, sa­vo mies­to, dėl sa­vo vals­ty­bės. Juk steng­da­ma­sis dėl to, kas tau bran­giau­sia, ir pa­ro­dai sa­vo ver­tę.

– Ar esa­te lai­min­gas?

– Taip, esu lai­min­gas, nors kū­nas sens­ta, bet dva­sia iš­lie­ka jau­nat­viš­ka, tvir­ta, že­mai­tiš­ka ir ne­pa­lauž­ta. Dir­bu, mo­kau­si, žai­džiu krep­ši­nį. Do­miuo­si se­no­vės ci­vi­li­za­ci­jo­mis, Ry­tų kul­tū­ra, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos is­to­ri­ja. No­riu bū­ti, ži­no­ti ir tu­rė­ti, kad ką nors ga­lė­čiau pa­lik­ti duk­roms ir anū­kams.

Jei­gu kas pa­pra­šy­tų pa­ta­ri­mo, pa­sa­ky­čiau: lau­ki­te rū­pes­čių kaip neiš­ven­gia­mos gy­ve­ni­mo da­lies, o kai jie pri­slėgs, pa­žvel­ki­te rū­pes­čiams tie­siai į akis ir tar­ki­te: „Aš jus pra­nok­siu“. Bū­tent toks po­žiū­ris ve­da į per­ga­lę ir pa­žan­gą.

Man pa­tin­ka fi­lo­so­fo F. Ny­čės pa­mo­ky­mas, kad žmo­gus tu­ri iš­si­kel­ti tris už­da­vi­nius: iš­mok­ti ma­ty­ti, kal­bė­ti ir ra­šy­ti. Tų su­ge­bė­ji­mų tiks­las yra aukš­to­ji kul­tū­ra. Tai ne­pap­ras­tai su­dė­tin­ga, bet rei­kia tu­rė­ti to­kį tiks­lą ir jo siek­ti.

Į sėk­mę ve­dė už­si­si­py­ri­mas

Į Šiau­lius J. Vai­čys at­vy­ko bū­da­mas 20 me­tų, Klai­pė­dos po­li­tech­ni­ku­me įgi­jęs su­vi­ri­ni­mo pra­mo­nės tech­no­lo­go spe­cia­ly­bės dip­lo­mą. Iš pra­džių „Tau­ro“ ga­myk­lo­je ga­vo IV ka­te­go­ri­jos su­vi­rin­to­jo eta­tą, o dir­bo meist­ro Pet­ro Go­be­rio pa­dė­jė­ju. Jo­nui tai ne­pa­ti­ko – juk tu­rė­tų dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę!

Kiek vė­liau J. Vai­čį me­tams iš­siun­tė į su­vi­ri­ni­mo inst­ruk­to­rių kur­sus tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas). Juos bai­gė su pa­gy­ri­mu, nes sten­gė­si ce­cho va­do­vams įro­dy­ti, kad nė­ra koks neiš­ma­nė­lis ir maiš­ti­nin­kas. Be to, kur­suo­se troš­ko iš­si­skir­ti, nes bu­vo vie­nin­te­lis lie­tu­vis.

Grį­žu­sį iš kur­sų J. Vai­čį pa­sky­rė meist­ru, bet sta­lių ir da­žy­to­jų. Ir tik praė­jus dve­jiems me­tams ce­cho vir­ši­nin­kas L. Jan­kaus­kas jį pa­sky­rė šalt­kal­vių ir su­vi­rin­to­jų bri­ga­dos meist­ru. 22 me­tų vai­ki­nas pa­ga­liau pa­si­ju­to esąs sa­vo vie­to­je – va­do­vo, ko­kiam dar­bui ir ren­gė­si.

Da­bar pri­si­me­na, kad tai bu­vo daž­nų nu­si­vy­li­mų ir tik re­tų džiaugs­mų me­tas. Teo­ri­nių ži­nių už­te­ko, bet pra­kti­nių, kaip or­ga­ni­zuo­ti dar­bus, kaip pa­siek­ti, kad vi­siems bri­ga­dos vy­rams bū­tų svar­bu tai, ko meist­ras no­ri, trū­ko.

Te­ko mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų, lauk­ti va­do­vų pa­mo­ky­mų, pra­šy­ti pa­ty­ru­sių­jų pa­ta­ri­mų, grieb­tis kny­gų ir straips­nių apie žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, psi­cho­lo­gi­ją, va­dy­bą, eko­no­mi­ką.

Pas­tan­gos ir ne­blės­tan­tis op­ti­miz­mas at­si­pir­ko – meist­ro nuo­trau­ka ne kar­tą ka­bė­jo ga­myk­los gar­bės len­to­je, 1982 me­tais bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu SSRS ry­šių prie­mo­nių pra­mo­nės meist­ru, pa­sku­ti­nius aš­tuo­ne­rius ga­myk­los gy­va­vi­mo me­tus ėjo ce­cho vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas.

Ne vien tik dar­bas bu­vo J. Vai­čio gy­ve­ni­me. Dai­na­vo „Tau­ro“ cho­re, žai­dė „Tau­ro“ ran­ki­nio ko­man­do­je, ku­ri ne kar­tą ta­po Šiau­lių čem­pio­ne, „Žal­gi­rio" drau­gi­jos pir­me­ny­bių nu­ga­lė­to­ja, še­še­rius me­tus bu­vo mies­to bok­so rink­ti­nės na­rys, daug me­tų žai­dė ir te­be­žai­džia krep­ši­nį.

Jau dvi­de­šimt me­tų yra „Kal­vio“ krep­ši­nio klu­bo pre­zi­den­tas ir ko­man­dos va­do­vas, il­ga­me­tis Šiau­lių mies­to krep­ši­nio ve­te­ra­nų ko­man­dos na­rys. 1997 me­tais bu­vo ap­do­va­no­tas me­da­liu „Už aukš­tus spor­ti­nius pa­sie­ki­mus“.

Ga­myk­los is­to­ri­ja su­gu­lė į sto­rą kny­gą

Me­tų me­tus te­le­vi­zo­rių ga­myk­los ve­te­ra­nai ne­šio­jo­si min­tį, jog rei­kė­tų pa­ra­šy­ti įmo­nės is­to­ri­ją. Ta­čiau nie­kaip ne­su­si­bur­da­vo kiek di­des­nis vie­no­dos idė­jos rė­mė­jų ra­te­lis.

J. Vai­čys daug me­tų bu­vo kau­pęs straips­nius apie ga­myk­lą, nuo­trau­kas, įvai­rius do­ku­men­tus, ne­tu­rė­da­mas konk­re­taus tiks­lo. Prieš tre­jus me­tus pa­si­ry­žo im­ti ir pa­ra­šy­ti, tei­sin­giau, su­da­ry­ti kny­gą iš to, ką jau tu­ri, paieš­ko­ti pa­pil­do­mos me­džia­gos, pa­ra­gin­ti įvai­rius bu­vu­sius ga­myk­los žmo­nes pa­teik­ti jų tu­ri­mą me­džia­gą, pa­ra­šy­ti pri­si­mi­ni­mų. Jo pra­šy­mą iš­pil­dė ne vi­si.

Ne­pai­sy­da­mas il­go var­go, daug paau­ko­tų ne­mi­gos nak­tų, dar­bą, ku­rį lai­ko sun­kiau­siu ir ri­zi­kin­giau­siu gy­ve­ni­me, už­per­nai bai­gė. 2016 me­tų rug­sė­jį bu­vo iš­leis­ta 1 000 pus­la­pių kny­ga „Mū­sų is­to­ri­ja“, ku­rio­je di­džio­ji da­lis skir­ta te­le­vi­zo­rių ga­myk­lai „Tau­ras“, o ma­žes­nė – „Kal­viui“.

Au­to­rius dė­kin­gas rė­mė­jams ir vi­so gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jams – P. Go­be­riui, R. Vir­bic­kui, S. Gru­šui, A. La­pei, mo­ra­li­niam pa­gal­bi­nin­kui S. Ul­či­nui.

Kny­gą pa­var­tę, pa­skai­ti­nė­ję, pa­sa­ko, kad ji nė­ra to­bu­la. Bet juk nė vie­nas ki­tas iš pen­kių tūks­tan­čių ga­myk­lo­je dir­bu­sių net ne­pa­ban­dė ge­res­nės pa­ra­šy­ti.

Ne­pa­mirš­ta tė­viš­kės

J. Vai­čys gi­mė Tau­ra­gės ra­jo­ne Bok­šei­nių kai­me. Gim­tuo­siuo­se na­muo­se ga­vo pir­mą­sias darbš­tu­mo, tvar­kin­gu­mo ir at­sa­kin­gu­mo pa­mo­kas.

Kiek­vie­nas daik­tas na­muo­se tu­rė­jo sa­vo vie­tą ir jo­je pri­va­lė­jo bū­ti. Ir bend­ra­bu­ty­je Jo­no kam­ba­rys bū­da­vo pa­ts tvar­kin­giau­sias, o jo so­das da­bar yra vie­nas iš pa­vyz­din­giau­sių.

Ada­ka­vo mo­kyk­la, ku­rią lan­kė J. Vai­čys, ruo­šia­si mi­nė­ti šimt­me­tį. Ta pro­ga mo­ky­to­ja Zi­ta Ja­ra­šū­nie­nė pa­ra­šė kny­gą „Šim­tas me­tų ke­lio“, ku­rio­je mi­ni­mi ir bu­vę mo­ki­niai. Ats­ki­ras sky­re­lis skir­tas J. Vai­čiui – „žmo­gui, ko­kių re­tai be­su­tik­si šiais lai­kais: dos­nų, su­pra­tin­gą, vi­sa­da ži­nan­tį, ko sie­kia, nuo­lat be­si­mo­kan­tį“.

J. Vai­čiui svar­bi bu­vu­si mo­kyk­la, gim­ta­sis kai­mas, jo apy­lin­kės. Ne kar­tą pa­rė­mė mo­kyk­lą, vie­toj kai­mo pa­ri­by­je sto­vė­ju­sio dar pro­tė­vių sta­ty­to ir jau su­ny­ku­sio kry­žiaus pa­sta­tė nau­ją, pri­si­dė­jo prie cent­ri­nių Ada­ka­vo baž­ny­čios neo­ba­ro­ki­nių var­tų re­mon­to, rū­pi­na­si se­ne­lių glo­bos na­mais. Ne vel­tui per­nai J. Vai­čiui su­teik­tas jo gim­to­jo kraš­to bend­ruo­me­nės gar­bės pi­lie­čio var­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Il­ga­me­tis te­le­vi­zo­rių ga­myk­los „Tau­ras“, o da­bar UAB „Kal­vis“ dar­buo­to­jas Jo­nas Vai­čys vi­są gy­ve­ni­mą mo­ko­si, tai ska­ti­na da­ry­ti ir ki­tus: „Si­tua­ci­ja kei­čia­si, to­dėl ne­rea­lu, kad prieš pen­ke­rius me­tus įgy­tų ži­nių už­tek­tų il­gam.“

As­me­ni­nė nuo­tr.

J. Vai­čys vi­sa­da sie­kė bū­ti ly­de­riu ir tik ta­pęs juo su­pra­to, koks tai ne­leng­vas dar­bas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Prieš pu­sant­rų me­tų die­nos švie­są iš­vy­do Jo­no Vai­čio su­da­ry­ta 1000 pus­la­pių kny­ga apie te­le­vi­zo­rių ga­myk­lą „Tau­ras“ – „Mū­sų is­to­ri­ja“. „Tai bu­vo sun­kiau­sias ir ri­zi­kin­giau­sias dar­bas ma­no gy­ve­ni­me“, – sa­ko J. Vai­čys.