
Naujausios
Šiaulių gete sunaikinta dalis miesto istorijos
Šiemet sukanka 75-eri metai, kai buvo likviduotas Šiaulių getas. Iš jo žydai buvo išvežti į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Šiaulių apskrities žydų bendruomenė organizuos ne vieną renginį, kviesdama prisiminti tragiškus įvykius. Bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad į getą pateko žmonės, kūrę Šiaulius: verslininkai, mokslininkai, menininkai. „Svarbu, kad žmonės susivoktų, kur nuveda kažkieno nepagrįstas pyktis ir neapykanta“, – apie atminties prasmę sako S. Kerbelis.
Loreta KLICNER
loreta@skrastas.lt
Suvaryti, kad sunaikintų
1902 metų duomenimis, Šiauliuose gyveno per 9 tūkstančius žydų. Tai buvo gausi bendruomenė, sudariusi didžiąją dalį miesto gyventojų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą nemažai žydų emigravo į Ameriką, Pietų Afriką, Palestiną, o pirmomis karo dienomis dalis jų pasitraukė į Rytus.
Šiaulių getas, vienas iš trijų didžiausių getų Lietuvoje, buvo įkurtas 1944 metų rugpjūtį.
„Į Šiaulių getą pateko apie 6 500 žydų. Pirmasis getas buvo atidarytas Kaukazu vadinamoje teritorijoje netoli senųjų žydų kapinių, – pasakoja Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis. – Žydai į jį nebetilpo, nes čia pateko ne tik šiauliečiai, bet ir žmonės iš aplinkinių vietovių. Antrasis getas buvo atidarytas tarp Trakų ir Ežero gatvių. Dalį žydų perkėlė į Žagarę, sakė, kad ten bus laisviau gyventi. Išvežė darbams, bet sušaudė Naryškino parke.“
„Getai buvo kuriami ir mažesniuose miestuose, miesteliuose, bet jie ten ilgai neegzistavo. Jie buvo reikalingi tik surinkti žydus į krūvą, atimti jų turtą ir juos sunaikinti. O Šiauliuose žmonės buvo naudojami darbams, daug jų dirbo Ch. Frenkelio fabrike, Pavenčių cukraus fabrike, prie geležinkelio. Nereikalingų profesijų ar silpnos fizinės būklės žmonės, seneliai ir vaikai buvo naikinami, – pasakoja S. Kerbelis. – Žudynės vyko Gubernijos miške, Kužių miške, Pročiūnuose... Apie 50 nužudyta Kairių miške. Tuos žmones buvo paėmę dirbti pas ūkininkus, o gruodžio mėnesį nužudė. Iš pasakojimų žinau, kad Bubiuose nužudyta daugiausia vaikai ir moterys.“
Tie, kurie mirdavo gete, būdavo užkasami senosiose Šiaulių žydų kapinėse Žalgirio gatvėje.
Sunaikintos šeimos
Žydų bendruomenės vadovas sako, kad ir gete žmonės turėjo viltį: mokytojai mokė vaikus, gydytojai gydė, nors gyvenimo sąlygos buvo nepakeliamos.
Iš pasakojimų S. Kerbelis žino, kad jo močiutės brolis, kaip ir kiti, į getą bandydavo įsinešti maisto, kad išgyventų. Tąkart nešėsi bulves, rizika buvo mirtina: jeigu sargybiniai patikrins ir ras, nužudys. Patikrino. Bulves surado. Močiutės brolį uždarė į Šiaulių kalėjimą, o iš ten veždavo sušaudyti į Pročiūnus.
„Jį sušaudė. Jo vaikai buvo nužudyti per „vaikų akciją“, o žmona, kiek žinau iš pasakojimų, išgyveno“, – pasakoja S. Kerbelis. Gete buvo ir jo močiutės sesuo –16-metė iš Žagarės atvažiavo pas brolį, bet pateko į getą. Nužudyta, spėjama, Kužių miške.
„Mano mamos sesers vyras į getą pateko su tėvu, mama ir broliu. Brolį sudegino Dachau, tėvą nužudė gal Šiaulių gete, motina išgyveno, bet iš koncentracijos stovyklos grįžo išsekusi ir mirė. Jį patį išvadavo amerikiečiai sąjungininkai. Turėjo galimybę pasitraukti į Ameriką, bet jis grįžo čia, tikėdamasis rasti kažką iš giminės. Vėliau jau sovietai niekur nebeišleido“, – pasakoja apie skaudų giminės likimą S. Kerbelis.
1943 metų spalio 1 dieną Šiaulių getas buvo perduotas SS žiniai – jie tapo koncentracijos stovyklomis. 1944 metų liepos 15 dieną prasidėjo Šiaulių geto likvidacija. S. Kerbelis sako, kad getas buvo likviduojamas trimis etapais – liepos 15, 17 ir 19 dieną.
Keli tūkstančiai žydų buvo pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai nugabenti mirčiai į Dachau, moterys ir vaikai naikinti Štuthofe. 1945 metų gegužės 2 dieną koncentracijos stovyklose likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė.
Kviečia ateiti ir prisiminti
Minėdama Šiaulių geto likvidavimo 75-metį Šiaulių apskrities žydų bendruomenė pirmąjį renginį kartu su „Aušros“ muziejumi organizuoja vasario 14 dieną 14 valandą Ch. Frenkelio viloje: Jad Vašem (Tautos atminimo instituto) mokslininkė Serafima Velkovich skaitys paskaitą „Lietuvos žydų likimai Holokausto metu iš Jad Vašem dokumentų ir projektų“.
„Pasirinkome dienos laiką, nes norime pakviesti kuo daugiau visuomenės, iš mokyklų, istorijos mokytojų, kad suprastų, kas buvo getas, Holokaustas“, – sako S. Kerbelis.
Bendradarbiaudama su „Aušros“ muziejumi, bendruomenė savo patalpose (P. Višinskio g. 24) rengs dokumentų ir nuotraukų iš geto parodą. Dar planuojama organizuoti konferenciją apie žydų gelbėtojus iš Šiaulių krašto. Tik jų dėka karo pabaigos sulaukė išgelbėti žydai.
Pagrindinis renginys liepos 14 dieną prasidės prie akmens, simbolizuojančio geto vartus Trakų ir Ežero gatvių kampe, bus skaitomos geto kalinių pavardės, pasakojami liudijimai, laukiama iš užsienio atvažiuojančių žydų, kurių likimai susieti su Šiauliais. Nuo geto vartų pajudės „Gyvųjų maršas“ iki geležinkelio stoties, iš kur žmonės buvo išvežti į koncentracijos stovyklas.
„Jeigu pavyks rasti rėmėjų, pakeliui uždegsime tiek žvakučių, kiek buvo žmonių gete. Jeigu nepavyks, paprašysime, kad kiekvienas, kuris ateis, atsineštų po žvakutę“, – sakė S. Kerbelis. Iš geležinkelio stoties važiuos pagerbti aukų į masinių žudynių vietas.
S. Kerbelis sako, kad getas palietė beveik visas miesto žydų šeimas.
„Įvyko beprasmis, neturintis jokio paaiškinimo žmonių žudymas, pirmiausia juos suvarant į getus. Juk tie žmonės kūrė Šiaulius, ten buvo suvaryti ir verslininkai, ir mokslininkai, ir menininkai. Jie buvo tokie pat Lietuvos piliečiai... Pirmiausia visi renginiai skirti tam, kad žmonės susivoktų, kur nuveda kažkieno nepagrįstas pyktis ir neapykanta“, – sakė S. Kerbelis.
Jo manymu, svarbiausia, kad ateitų kuo daugiau miesto bendruomenės, nes gete sunaikinta didelė dalis Šiaulių istorijos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad ir sovietmetis buvo tarsi getas žydams: „Visos tautos buvo nelaisvos, bet žydai neturėjo savo mokyklų, nežinojome savo kultūros, tik tai, ką tėvai papasakojo. Bet mano mamai buvo šešeri metai, kai prasidėjo karas. Ji man galėjo perduoti tik kalbą.“
***
Daiktai iš geto: kam jie priklausė?
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės muziejuje saugoma keletas daiktų, kurie priklausė į getą patekusiems žmonėms.
Praėjusią vasarą į bendruomenę atėjo moteris su anūku ir atnešė žvakidę ir dėžutę su keliais žiedeliais, merginos prie žirgo nuotrauką. Moteris papasakojo, kad jos mama karo metais dirbo Ch. Frenkelio fabrike, į kurį atvarydavo žydus dirbti. Jos mamai viena moteris padavė dėžutę su žiedais, nuotrauką ir žvakidę. Iš mamos pasakojimų moteris prisiminė, kad žvakidė galėjo priklausyti rabinui. Bandyta ieškoti, kieno tai daiktai ir kas nuotraukoje, bet niekas jau nebeatsiliepė.
Gražų, kruopščiai išsiuvinėtą paveikslą vienam žydų bendruomenės nariui perdavė šiaulietis. Prisiminė pasakojimą, kad viena mergina, kai ją varė į getą, padavė jo močiutei šį paveikslą ir pasakė: „Jeigu kažkas liks iš žydų gyvi, perduok“.
Išsiuvinėtą paveikslą įrėmino, sutvarkė, pakabino bendruomenės patalpose. Jis turėjo būti labai brangus, jeigu mergina nešėsi į getą, galbūt jis mamos, močiutės? Jokių inicialų ant paveikslo nėra.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Loretos KLICNER nuotr.