Širdies ir meilės šalininkas nekeikė savo kankintojų

Šir­dies ir mei­lės ša­li­nin­kas ne­kei­kė sa­vo kan­kin­to­jų

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta žur­na­lis­tės Ra­mu­nės Sa­ka­laus­kai­tės kny­ga „Gy­ve­ni­mas, koks jis bu­vo. Mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko biog­ra­fi­ja“.

In­tos la­ge­rio ka­li­nys. Si­bi­ro trem­ti­nys. Iš trem­ties su­grį­žęs, bet Tė­vy­nė­je ne­ga­lė­jęs gy­ven­ti, to­dėl Daug­pi­ly­je ap­si­sto­jęs ge­le­žin­ke­lininku, o pa­skui net „kol­cho­zo“ bu­hal­te­riu ta­pęs ku­ni­gas. Pir­ma­sis ar­ki­ka­ted­ros kle­bo­nas ir Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­rius. Vil­niaus mies­to gar­bės pi­lie­tis.

Šią dau­giap­la­nę as­me­ny­bę ir pa­ban­dė at­skleis­ti daž­nai ku­ni­go vai­ruo­to­ja bu­vu­si, su juo ar­ti­mai bend­ra­vu­si žur­na­lis­tė.

Pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si kar­tu su K. Va­si­liaus­ku In­tos la­ge­ry­je ka­lė­jęs ty­tu­vė­niš­kis ra­šy­to­jas Vla­das Kal­vai­tis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pas­ka­ti­no Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė

Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė ap­gai­les­ta­vo, jog ne­ra­šė die­no­raš­čio tuo me­tu, kai bend­ra­vo su iš­ki­liu ku­ni­gu. „Kny­ga bū­tų bu­vu­si gy­ves­nė, įdo­mes­nė. Bet aš tuo­met rin­kau­si ne ra­šy­mą, o drau­gys­tę,“ – sa­kė au­to­rė.

Su mon­sin­jo­ru ji su­si­pa­ži­no Lie­tu­vos są­jū­džio lai­kais, kai dir­bo Są­jū­džio in­for­ma­ci­nė­je agen­tū­ro­je. Mon­sin­jo­rui daž­nai pri­reik­da­vo vai­ruo­to­jo pa­slau­gų. Jau­na vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą tu­rin­ti žur­na­lis­tė mie­lai su­ti­ko pa­dė­ti. Mon­sin­jo­ras mer­gi­ną tė­viš­kai glo­bo­da­vo.

Kny­ga – tar­si pa­dė­ka už glo­bą. Nors tuo me­tu, kai bend­ra­vo su mon­sin­jo­ru, žur­na­lis­tė ne­gal­vo­jo, jog ka­da nors ra­šys kny­gą. Juo­lab da­bar, kai po jo mir­ties praė­jo ke­lio­li­ka me­tų. Ir tiek daug apie K. Va­si­liaus­ką pri­ra­šy­ta!

Im­tis plunks­nos pa­ra­gi­no li­te­ra­tū­ro­lo­gė ir kny­gos apie K. Va­si­liaus­ką au­to­rė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė. Ji ti­ki­no, jog ku­ni­go ar­ti­mai ap­lin­kai pri­klau­siu­si žur­na­lis­tė ga­li at­skleis­ti au­ten­tiš­kų fak­tų.

„La­ge­ry­je ir trem­ty­je su­ti­kau ge­riau­sius drau­gus“

Be­ne skau­džiau­sias mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko gy­ve­ni­mo eta­pas – ka­lė­ji­mas In­tos la­ge­ry­je ir Si­bi­ro trem­tis, o vė­liau ne­ga­lė­ji­mas grįž­ti į tė­vy­nę, dirb­ti ku­ni­gu. Ta­čiau mon­sin­jo­ras nie­kuo­met ne­py­ko ant sa­vo kan­kin­to­jų. Jis sa­ky­da­vo, jog bū­tent la­ge­ry­je ir trem­ty­je su­ti­ko pa­čius ge­riau­sius drau­gus ir per­skai­tė pa­čias ge­riau­sias kny­gas.

Jis lai­kė sa­ve lai­mė­to­ju, nes su­ge­bė­jo at­leis­ti. Jei­gu bū­tų grį­žęs pil­nas kerš­to ir nea­py­kan­tos, tai reikš­tų pra­lai­mė­ji­mą.

„Iš jo ga­li­me pa­si­mo­ky­ti op­ti­miz­mo, – sa­kė R. Sa­ka­laus­kai­tė. – Mes daž­nai esa­me vis­ko per­te­kę, bet iš­le­pę, no­ri­me vis dau­giau. Va­ro­me Die­vą į me­dį.“

Vie­nas to­kių la­ge­ry­je mon­sin­jo­ro su­tik­tų drau­gų – ty­tu­vė­niš­kis ra­šy­to­jas Vla­das Kal­vai­tis, pa­ra­šęs kny­gą „Sus­tip­rin­to re­ži­mo ba­ra­kas“ apie tuos lai­kus, kai ka­lė­jo In­tos la­ge­ry­je. Jam te­ko da­lin­tis su mon­sin­jo­ru K. Va­si­liaus­ku tuo pa­čiu gul­tu.

Ra­šy­to­jas pa­skai­tė vie­ną no­ve­lę iš sa­vo kny­gos apie tai, kaip ka­li­nys Ka­ziu­kas (mon­sin­jo­ras Ka­zi­mie­ras Va­si­liaus­kas) ver­da ko­šę. K. Va­si­liaus­kas gau­da­vo daug siun­ti­nių su mais­tu ir kny­go­mis bei žur­na­lais. Vis­kuo da­lin­da­vo­si su ki­tais ka­li­niais. To­dėl „ri­ji­kai“, pa­sak V. Kal­vai­čio, ap­link jį nuo­lat su­kio­da­vo­si.

Nors mon­sin­jo­ras bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­kas, pui­kų hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­tis žmo­gus, bet mo­kė­jo ir su­pyk­ti. Pa­si­tai­ky­da­vo at­ve­jų, kai su­skai­čia­vus la­ge­rio ka­li­nius, trūk­da­vo vie­no žmo­gaus. Tuo­met vi­sus iš­va­ry­da­vo iš ba­ra­kų, o lau­ke spaus­da­vo 50 laips­nių šal­tis. Ir rei­kė­da­vo sto­vė­ti lau­ke, kol su­skai­čiuos vi­sus ka­li­nius ir at­si­ras pra­din­gė­lis.

La­ge­rio drau­gai bend­ra­vo grį­žę į Lie­tu­vą. Kai sir­go ir San­ta­riš­kių kli­ni­ko­se gu­lė­jo V. Kal­vai­čio žmo­na, jis aš­tuo­nis mė­ne­sius gy­ve­no Vil­niu­je. Kas va­ka­rą ei­da­mas iš li­go­ni­nės už­suk­da­vo į ka­ted­rą „pas Ka­ziu­ką“.

K. Va­si­liaus­kas lan­kė­si pas la­ge­rio drau­gą ir Ty­tu­vė­nuo­se.

My­lė­jo ir Pre­zi­den­tą, ir be­na­mį

Kny­gos au­to­rė pa­sa­ko­jo, jog mon­sin­jo­ras K. Va­si­liaus­kas tu­rė­jo įgim­tą kuk­lu­mą. Gy­ve­no vie­no kam­ba­rio bu­te, ku­rį ga­vo kaip kom­pe­n­sa­ci­ją už la­ge­ry­je ir trem­ty­je pa­tir­tas kan­čias. Ta­čiau ir bu­to erd­ve, ir ska­nes­niu kąs­niu da­ly­da­vo­si su sa­vo drau­gais. Jis ne­mėg­da­vo di­de­lių iš­kil­mių, iš­tai­gin­gų pa­tie­ka­lų. Sa­ky­da­vo: „Aš ne­ži­nau, kaip ir su kuo juos val­gy­ti.“ Jam ska­niau­sia bū­da­vo duo­na, ba­to­nas ir varš­kės sū­ris.

Kar­tais gau­da­vo ko­kių de­fi­ci­tų. Tuo­met Ra­mu­nei pa­skam­bin­da­vęs: „At­va­žiuok, tu­riu de­fi­ci­to“. Pjau­da­vęs pu­siau gau­tas deš­ras, po ly­giai da­li­jęs. Vi­suo­met elg­da­vo­si tė­viš­kai.

Vil­niaus ka­ted­ro­je pas jį pa­guo­dą ras­da­vo ir pre­zi­den­tai, ir prem­je­rai, ir Sei­mo na­riai, mi­nist­rai, ir be­na­miai, ir be­da­liai. Ne tik pa­guo­dą, bet ir vai­šių.

Kar­tą gir­tas be­na­mis pa­pra­šė mon­sin­jo­ro pi­ni­gų. Jis da­vė 10 rub­lių ir pa­sa­kė ap­lin­ki­niams: „Pa­se­ki­te ma­no pa­vyz­džiu. Pas­merk­ti leng­viau ne­gu su­pras­ti.“

Jis guos­da­vo vie­ni­šus ir li­go­tus. Šal­to­je ka­ted­ro­je po 12 va­lan­dų klau­sy­da­vo iš­pa­žin­čių. Priim­da­vo vi­sus, ku­rie iš­pa­žin­ties ne­no­rė­da­vo ei­ti prie klau­syk­los, o no­rė­da­vo akis į akį pa­si­kal­bė­ti su ku­ni­gu. Įsi­my­lė­jė­lius jis tuo­kė ir ne­bai­gu­sius spe­cia­lių kur­sų.

Jis la­bai ger­bė ir my­lė­jo Al­gir­dą Bra­zaus­ką, Ro­lan­dą Pak­są, Ar­tū­rą Pau­laus­ką. Ne­bi­jo­da­mas, kad bus ne taip su­pras­tas nuė­jo į Juo­zo Bal­tu­šio šer­me­nis. Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių jis va­di­no vaikš­čio­jan­čia mei­le.

Net gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le, sirg­da­mas vė­žiu, jis kel­da­vo­si ir ei­da­vo pa­lai­do­ti be­die­vių.

Jis ne­skirs­tė žmo­nių nei pa­gal įsi­ti­ki­ni­mus, nei pa­gal tau­ty­bes.

Su­ren­gė eks­kur­si­ją po ka­ted­rą ne­tgi Alek­sand­rui Lu­ka­šen­kai. Bal­ta­ru­si­jos Pre­zi­den­tui. At­si­dė­ko­da­mas už priė­mi­mą ap­ka­bi­nęs mon­sin­jo­rą ir pri­si­pa­ži­nęs: „Tė­ve, aš toks nuo­dė­min­gas“. O mon­sin­jo­ras at­sa­kęs: „Ir aš toks pat.“

Jis pir­ma­sis pra­dė­jo reng­ti mi­šias vai­kams, nes vai­kų aky­se ma­tė Die­vą.

Poe­tas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius sa­kė, jog mon­sin­jo­ras Die­vą iš­lei­do iš Ka­ted­ros.

„Ar pjan­ka bus?“

Daug var­go ma­tęs ir skriau­dų pa­ty­ręs mon­sin­jo­ras nie­kuo­met ne­pra­ra­do hu­mo­ro jaus­mo. Ka­dan­gi di­de­lę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do la­ge­ry­je ir trem­ty­je, o pa­skui Lat­vi­jo­je, mon­sin­jo­ras ne­ven­gė ru­siš­kos lek­si­kos. Pa­vyz­džiui, kar­tais, kai per il­gai už­si­tęs­da­vo poe­zi­jos va­ka­rai, nu­si­bos­da­vo, jis gar­siai pa­klaus­da­vo: „Ar pjan­ka bus?“ Vi­si su­klus­da­vo, ir poe­zi­jos skai­ty­mai baig­da­vo­si.

Kai mon­sin­jo­ras sun­kiai sir­go, Ra­mu­nei te­ko iš­va­žiuo­ti į Ang­li­ją. Ji man­da­giai pa­pra­šė su­lauk­ti jos grįž­tan­čios. „Tai ką ar aš tau koks že­ni­chas, kad lauk­čiau?“

Kar­tą vež­da­ma K. Va­si­liaus­ką ji vir­ši­jo grei­tį. Sus­tab­dė po­li­ci­ja. Po­li­ci­nin­kai at­pa­ži­no ku­ni­gą. Jis rim­tu vei­du pa­si­tei­si­no, kad šo­fe­rė jį sku­ba nu­vež­ti pas mirš­tan­tį li­go­nį. Po­li­ci­ja ne­bau­dė.

„Ku­ni­ge, juk grie­kas me­luo­ti.“ „Aš sa­vo grie­kus per iš­pa­žin­tį pa­sa­ky­siu“.

Sau­lės spin­du­lys

Ra­šy­da­ma kny­gą apie K. Va­si­liaus­ką R. Sa­ka­laus­kai­tė rė­mė­si ne tik sa­vo pri­si­mi­ni­mais, bet ir dar maž­daug 900 šal­ti­nių.

Grį­žęs iš la­ge­rio ir trem­ties ku­ni­gas ne­ga­lė­jo ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, ap­si­sto­jo Lat­vi­jo­je, Daug­pi­ly­je. Šis mies­tas bu­vo ar­čiau­siai jo gim­to­jo Va­bal­nin­ko. Nie­kas bu­vu­sio ka­li­nio ne­no­rė­jo įdar­bin­ti. Mat, do­ku­men­tuo­se bu­vo įra­šas, jog jis – pa­vo­jin­gas nu­si­kal­tė­lis.

Ne­bu­vo kur gy­ven­ti. Vie­ną nak­tį pra­lei­do sto­ty­je, tris nak­tis – ka­pi­nė­se. At­sis­to­jo ant Dau­gu­vos til­to ir svars­tė, ar ne­šo­kus į van­de­nį. Bet stai­ga nu­švi­to pro­tas – pri­si­mi­nė, jog ga­lė­tų ras­ti prie­globs­tį pas vie­nuo­les. Vie­nuo­lės jį pri­glau­dė. Ga­liau­siai pa­vy­ko gau­ti ir dar­bo de­pe. Ku­ni­gas re­mon­tuo­da­vo trau­ki­nius. Juo­ka­vo, kad pa­vy­ko pa­da­ry­ti net kar­je­rą – tap­ti Žda­no­vo „kol­cho­zo“ vy­riau­siuo­ju bu­hal­te­riu.

Kny­gos „Gy­ve­ni­mas, koks jis bu­vo“ au­to­rė su­ti­ko žmo­nių, ku­rie jį pa­ži­no­jo kaip ko­lū­kio bu­hal­te­rį. Jie tvir­ti­no, kad ku­ni­gas mo­kė­da­vo juos pa­guos­ti, nu­ra­min­ti. Kai iš­va­žia­vo, at­ro­dė, jog din­go sau­lės spin­du­lys.

Au­to­rės nuo­tr.

PRIS­TA­TY­MAS: Kny­gos apie mon­sin­jo­rą Ka­zi­mie­rą Va­si­liaus­ką au­to­rė Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė pa­sa­ko­jo ir da­bar kar­tais jau­čian­ti jo glo­bą per ki­tus žmo­nes.

Vla­di­mi­ro Gu­le­vi­čiaus (EL­TA) nuo­tr.

AS­ME­NY­BĖ: Ket­ve­rius me­tus rin­ku­si me­džia­gą, Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė pri­sta­tė kny­gą „Gy­ve­ni­mas, koks jis bu­vo. Mon­sin­jo­ro Ka­zi­mie­ro Va­si­liaus­ko biog­ra­fi­ja“.