Tarptautinei pareigūnų šeimai atstumas ne kliūtis

Tarp­tau­ti­nei pa­rei­gū­nų šei­mai at­stu­mas ne kliū­tis

Ji – pa­rei­gū­nė iš Lie­tu­vos. Jis – Uk­rai­nos po­li­ci­nin­kas. Prieš 10-me­tį jie­du su­si­pa­ži­no tai­kos mi­si­jo­je Ko­so­ve. Su­kū­rė šei­mą ir au­gi­na jau aš­tuo­ne­rių Alek­se­jų bei ke­tur­me­tę Kse­ni­ją.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Vie­šo­sios tvar­kos tar­ny­bos, Pre­ven­ci­jos po­sky­rio spe­cia­lis­tė Ju­li­ja Bag­ro­va prieš dau­giau nei 10 me­tų be ga­lo džiau­gė­si lai­mė­ju­si at­ran­kos kon­kur­są ir ga­vu­si ga­li­my­bę me­tams iš­vyk­ti į Jung­ti­nių tau­tų tai­kos įve­di­mo mi­si­ją Ko­so­ve.

Jau­na pa­rei­gū­nė į to­li­mą ša­lį iš­vy­ko su dar pen­kiais pa­rei­gū­nais iš Lie­tu­vos.

Sos­ti­nė­je Priš­ti­no­je dir­bo Per­da­vi­mo de­par­ta­men­te, ku­ris ver­ti­no, ar vie­ti­nės po­li­ci­jos pa­da­li­niai pa­si­ren­gę dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai.

Po po­ros mė­ne­sių Ju­li­ja su­si­pa­ži­no su And­riy, pa­rei­gū­nu iš Uk­rai­nos, ku­ris į ša­lį at­vy­ko taip pat su mi­si­ja ir dir­bo pa­sie­nio po­li­ci­jo­je su duo­me­nų ba­zė­mis. Uk­rai­nie­tis Ko­so­ve gy­ve­no jau pust­re­čių me­tų.

„Iš pra­džių ke­le­tą kar­tų su­si­ti­ko­me dėl dar­bo rei­ka­lų. Daž­nai vyk­da­vo at­si­svei­ki­ni­mo va­ka­rė­liai su mi­si­jas bai­gu­siais pa­rei­gū­nais, pra­dė­jo­me bend­rau­ti ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je. Taip ir gi­mė mei­lė“ – pri­si­me­na Ju­li­ja.

Dau­giau nei me­tus po­ra drau­ga­vo tar­nau­da­mi Ko­so­ve.

Bai­gian­tis mi­si­jai, anot Ju­li­jos, bu­vo ne­ra­mu, kaip vis­kas to­liau klos­ty­sis. Di­de­lių pla­nų, sa­ko, ne­kū­rę, ta­čiau nu­spren­dė ne­si­skir­ti ir pa­ban­dy­ti lik­ti kar­tu. Ji mi­si­ją bai­gė lapk­ri­tį, drau­gas – gruo­dį. Pas­kui po­ra Ki­je­ve su­ti­ko 2009-uo­sius.

To­liau – nuo­la­ti­nės ke­lio­nės vie­no pas ki­tą.

„Nors gy­ve­na­me skir­tin­go­se ša­ly­se, ta­čiau daug lai­ko gy­ve­no­me kar­tu Ki­je­ve. Da­bar aš su vai­kais esa­me Lie­tu­vo­je, ta­čiau per vi­sas ato­sto­gas ke­liau­ja­me pas tė­tį, jis mus taip pat sten­gia­si kuo daž­niau lan­ky­ti“ – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­ja Ju­li­ja.

Duk­ra Šiau­liuo­se lan­ko dar­že­lį, sū­nus – mo­kyk­lą. Vai­kai pui­kiai kal­ba lie­tu­viš­kai, ru­siš­kai, uk­rai­nie­tiš­kai.

Ju­li­jos vy­ras dir­ba In­ter­po­lo Uk­rai­nos pa­da­li­ny­je. Jis ne kar­tą siū­lė šei­mai per­si­kraus­ty­ti į Ki­je­vą, ta­čiau ji kol kas at­si­sa­ko. Prie­žas­tis: Uk­rai­no­je ji ne­ga­lė­tų dirb­ti la­bai pa­tin­kan­čio po­li­ci­jos pa­rei­gū­nės dar­bo.

Bag­ro­vų šei­ma į atei­tį žvel­gia op­ti­mis­tiš­kai – ži­no, kad toks pe­rio­das lai­ki­nas ir atei­ty­je vi­sa šei­ma nuo­la­tos gy­vens kar­tu.

„Uk­rai­na man pa­tin­ka, bet kuo il­giau gy­ve­nu Lie­tu­vo­je, tuo ma­žiau no­riu ją pa­lik­ti, – sa­ko J. Bag­ro­va. – Be to, pa­rei­gū­nai juk į pen­si­ją ga­li išei­ti anks­čiau, tad po po­ros me­tų ir gal­vo­si­me, ku­rią ša­lį pa­si­rink­ti“.

Nors, įsi­ti­ki­nu­si, nė­ra la­bai svarbu kur gy­ven­ti – svar­biau­sia, kad su­ptų ar­ti­mi žmo­nės, kad vai­kams bū­tų ge­ra aug­ti.

Po­li­ci­jos nuo­tr.

Pa­rei­gū­nus iš Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos Ju­li­ją ir And­riy Bag­ro­vus sie­ja šei­ma.