Tbilisis niekada nemiega

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (3)

Tbi­li­sis nie­ka­da ne­mie­ga

„7/24, nuo su­te­mos iki su­te­mos“, – dar­bo lai­ką nu­ro­do vie­na iš Gru­zi­jos sos­ti­nės Tbi­li­sio ka­vi­nių. Mi­li­jo­ni­nis mies­tas al­suo­ja karš­čiu, praei­ti­mi ir mo­der­niais ink­liu­zais. „Gru­zi­jo­je kiek­vie­nas kam­pe­lis – is­to­ri­ja. Ga­li­ma iš pro­to išei­ti“, – at­si­dūs­ta sos­ti­nės gy­ven­to­ja Na­na.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Tau­pyk van­de­nį, gerk vy­ną

Nak­ti­nis trau­ki­nys iš Ba­tu­mio į Tbi­li­sį pa­ju­da 35 mi­nu­tės po vi­dur­nak­čio. Mie­gą nuo­lat su­drums­čia per gar­sia­kal­bį kar­to­ja­mi sto­čių pa­va­di­ni­mai. Pa­ry­čiui tam­pa vė­su – vie­nin­te­lį kar­tą per vi­są ke­lio­nę.

Tbi­li­sio sto­ty­je neat­ro­do, kad anks­ty­vas ry­tas: ke­lei­viai zu­ja pir­myn ir at­gal.

Lai­ko tu­ri­me į va­lias: nau­jo­je nak­vy­nės vie­to­je mū­sų lau­kia tik 11 va­lan­dą.

Tak­sis­tui iš­tie­sia­me už­ra­šų kny­gu­tę su įra­šu gru­zi­niš­ko­mis rai­dė­mis. Čia tu­rė­tų bū­ti nu­ro­dy­ta vie­ta, kur sos­ti­nės ka­vi­nės dir­ba vi­są pa­rą. Ją už­ra­šė Gior­gi bi­čiu­lė Ba­tu­my­je.

Tak­sis­tas lė­tai dė­lio­ja rai­des. Aki­mir­ką šmės­te­li min­tis, kad už­ra­šy­ta vi­sai ne tai. Ga­liau­siai vai­ruo­to­jas įvei­kia už­duo­tį. Ar to­li? „Taip, – at­sa­ko. – Ko­kie 7 ki­lo­met­rai.“

Šo­ka­me į pa­gy­ve­nu­sį au­to­mo­bi­lį. Ke­lio­li­ka mi­nu­čių ir mes jau Tbi­li­sio cent­re, prie Mtkva­ri (Ku­ros) upės til­to. Prieš akis ant kal­no stūk­so gar­sio­ji tvir­to­vė – Na­ri­ka­los pi­lis.

Tbi­li­sis kiek ap­snū­dęs: dar ne­si­su­ka ap­žval­gos ra­tas, su­stin­gu­sios sto­vi ly­no kel­tu­vo ka­bi­nos. Bet ka­vi­nė­se, dir­ban­čio­se be poil­sio, klien­tai jau (ar dar) sė­di. Ry­ti­nė char­čio sriu­ba, bor­žo­mis ir ka­va. Be­veik to­bu­las ry­tas.

Nes­ku­bė­da­mi jau­ki­na­mės Tbi­li­sį. Ka­vi­nės vi­lio­ja šmaikš­čiais už­ra­šais apie vy­ną ir ča­čą ru­sų ir ang­lų kal­bo­mis.

„Tau­pyk van­de­nį, gerk vy­ną“, „Sau­go­ki­te že­mę, ji vie­nin­te­lė pla­ne­ta, ku­rio­je yra vy­no“, „Vie­ną kar­tą tu pa­klau­si, ką my­liu la­biau, ta­ve ar vy­ną. Aš pa­sa­ky­siu, jog vy­ną. Tu įsi­žei­si ir išei­si. Gai­la, kad ne vy­no“, „Nie­kas la­biau neišg­ra­ži­na mo­ters, nei trys tau­re­lės ča­čos, ku­rias iš­ge­ria vy­ras“.

Apie vy­ną min­ti­mis da­li­ja­si ir iš­ki­lios as­me­ny­bės, kaip Sal­va­do­ras Da­li ar Zig­mun­das Froi­das. Dar ki­ta ka­vi­nė vi­lio­ja „są­ži­nin­gu­mu": „Pir­ki­te pas mus, nes ki­to­je vie­to­je jus ap­gaus dar la­biau“.

„7/24, nuo su­te­mos iki su­te­mos“, dar­bo lai­ką nu­ro­do ka­vi­nė.

Sie­nas puo­šia Pi­ros­ma­nio pa­veiks­lų he­ro­jai. Su­ve­ny­rų vit­ri­no­se ri­kiuo­ja­si įvai­raus dy­džio Sta­li­nas. Mat­rioš­ka su­si­de­da iš Sta­li­no, Chruš­čio­vo, Gor­ba­čio­vo, Jel­ci­no ir ma­žy­čio Pu­ti­no.

Tbi­li­sis po ko­jo­mis

Pe­rei­ti gat­vę Tbi­li­sy­je – ta­vo pa­ties rei­ka­las. Pės­čių­jų pe­rė­ja čia ma­žai pa­de­da. Bėg­te pa­si­lei­džia­me per jud­rią gat­vę. Ki­to­je pu­sė­je sto­vi po­li­ci­nin­kas. Nors įbė­ga­me be­veik jam į glė­bį, pa­rei­gū­nas net ne­pag­rū­mo­ja su­draus­min­da­mas.

Bū­si­ma nau­jų na­mų šei­mi­nin­kė iš anks­to įspė­jo, kad ad­re­sas sun­kiai ran­da­mas, tad pa­siū­lė ki­tą su­si­ti­ki­mo vie­tą. Bend­ra­ke­lei­vis už­tik­ri­na: nu­ves ten, kur rei­kia: esa­me ne­be­to­li. Bet tas „ne­be­to­li“ nie­kaip near­tė­ja, nors jau se­no­kai po 11 va­lan­dos.

Karš­tis ir nuo­la­ti­nis ko­pi­mas aukš­tyn sun­ki­na kup­ri­nes. Pa­na­šu, kad pa­kly­do­me. Net ne­pra­šo­mas praei­vis klau­sia, kuo ga­li pa­dė­ti. Tei­rau­ja­si ne tik ad­re­so, bet ir mo­ters var­do. Ne, Anos ne­pa­žįs­ta. Jo kai­my­nas, sė­din­tis ma­ši­no­je, pa­pra­šo te­le­fo­no nu­me­rio ir su­si­sie­kia su Ana.

To­liau ko­pia­me aukš­tyn nu­ro­dy­to­mis gai­rė­mis. 19 nu­me­rį ran­da­me, bet 19A – nė žy­mės. Į paieš­ką pa­si­jun­gia ke­le­tas ap­lin­ki­nių na­mų – ži­nia greit nu­vil­ni­ja iš lū­pų į lū­pas.

„Vi­są gy­ve­ni­mą čia gy­ve­nu, nė­ra jo­kio A nu­me­rio“, – už­ga­ran­tuo­ja vie­na. Ki­ta pa­ta­ri­mus siun­čia iš bal­ko­no. Tre­čia ban­do ras­ti išei­tį ges­ti­ku­liuo­da­ma ran­ko­mis. Iš­gel­bė­ja dar vie­nas bal­sas iš kiek to­lė­liau – pa­ga­liau esa­me su­ras­ti. Įsi­ti­ki­na­me: na­mas 19A ne­tu­ri nie­ko bend­ro su na­mu 19.

Mus pa­si­ti­ku­si mo­te­ris – Na­na, Anos ma­ma. Ana ir jos vy­ras dar dar­be. Na­na – me­di­ci­nos stu­di­jas Mask­vo­je bai­gu­si gru­zi­nė. Jos tė­vas bu­vo ka­riš­kis. Na­na die­vi­na ru­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kus.

Die­nas na­muo­se ji lei­džia su anū­ke ir jos auk­le Na­te­la. Na­te­la paat­vi­rau­ja – sū­nus ne­te­ko dar­bo, tad dirb­ti ten­ka jai.

Anos ir Na­nos na­mas sto­vi ant kal­no: iš te­ra­sos at­si­ve­ria Tbi­li­sio pa­no­ra­ma. Vi­di­nia­me kie­me­ly­je ža­liuo­ja so­das.

„Gru­zi­jo­je kiek­vie­nas kam­pe­lis – is­to­ri­ja. Ga­li­ma iš pro­to išei­ti“, – sa­ko Na­na.

Už­ra­šų kny­gu­tė­je su­ra­šo, ką, jos ma­ny­mu, bū­ti­na per ar­ti­miau­sias die­nas pa­ma­ty­ti. Ap­lan­ky­ti Šar­de­no gat­vę, gru­zi­nų va­di­na­mą ma­žuo­ju Pa­ry­žiu­mi. Pa­si­kel­ti fu­ni­ku­lie­riu­mi ir ka­vi­nu­kė­je ant kal­no su­val­gy­ti spur­gų už 1 la­rį. Ap­lan­ky­ti Bo­ta­ni­kos so­dą. Nu­va­žiuo­ti į Mtskhe­tą ir ten su­val­gy­ti chin­ka­lių ir cha­ča­pu­ri. Iš­ger­ti vy­no „Chvanč­ka­ra“ ir „Mu­ku­za­ni“.

Pra­de­da­me nuo ar­ti­miau­sio ob­jek­to, pa­sie­kia­mo pės­čio­mis – fu­ni­ku­lie­riaus. Gat­vės me­džiai ne­nu­til­da­mi „gro­ja“ – vi­są ke­lią ly­di ci­ka­dų cir­pi­mas.

Ei­lė prie fu­ni­ku­lie­riaus ju­da spar­čiai. Nep­railgs­ta, kol at­si­du­ria­me Mtac­min­da – Šven­to­jo kal­no vir­šu­je. Tbi­li­sis nu­si­lei­džia dar že­miau.

Na­nos re­ko­men­duo­tos spur­gos su kre­mo įda­ru di­de­lės, karš­tos ir gar­džios. Tik jau pa­bran­gu­sios – kai­nuo­ja ne la­rį, o la­rį ir 30 tet­rių.

Dvie­jų die­nų pla­nas

Lais­vės aikš­tės link pa­si­lei­džia­me pės­čio­mis. Gat­vė vis smin­ga že­myn, kol ga­liau­siai at­si­du­ria­me ten, kur pra­dė­jom ry­tą.

Vai­ruo­to­jai-gi­dai siū­lo ke­lio­nes į lan­ko­miau­sias vie­tas. Iš Tbi­li­sio pla­nuo­ja­me dvi ke­lio­nes – Gru­zi­jos ka­ro ke­liu ir į vy­no kraš­tą Ka­che­ti­ją.

Gru­zi­nas su skry­bė­le ir pa­riš­ta ska­re­le žo­džiais ir ges­tais reiš­kia su­si­ža­vė­ji­mą, iš­gir­dęs, kad mes – iš Lie­tu­vos. „Sa­bo­nis, „Žal­gi­ris“, – kiek pa­mąs­tęs, var­di­ja. Po aki­mir­kos pa­si­lei­džia į po­li­ti­ką. Gi­ria lie­tu­vius už iš­ko­vo­tą lais­vę. Šau­nuo­liai! Ir stai­ga su­rim­tė­ja: jo se­ne­lis dir­bęs ca­ro ap­sau­go­je, šei­ma iš­žu­dy­ta Sta­li­no.

„Aš jau ži­nau, ką jums pa­ro­dy­siu!“ – už­si­de­ga ir siū­lo iš­vyk­ti va­lan­da anks­čiau. „Jūs, lie­tu­viai, – aris­tok­ra­tai“, – pa­ly­di at­si­svei­kin­da­mas iki ry­to­jaus. Sa­vo kon­tak­tus pa­duo­da už­ra­šy­tus ant šir­de­lės for­mos po­pie­riaus.

Vai­ruo­to­jas-gi­das, su ku­riuo su­ta­ria­me vyk­ti į Ka­che­ti­ją, san­tū­res­nis. Atei­nan­čias dvi die­nas ke­liau­si­me su bend­ra­var­džiais: abie­jų gru­zi­nų var­dai – Za­za.

Nak­ti­nis gy­ve­ni­mas

Tbi­li­sis pa­si­kei­tęs nuo ry­to: pil­nu­tė­lis žmo­nių ir triukš­mo. Šo­ka spal­vo­ti fon­ta­nai, į kal­ną ne­pa­liau­da­mos skrie­ja ly­no kel­tu­vo ka­bi­nos.

Ke­lias­de­šimt aki­mir­kų ir mes kal­no vir­šu­je. Nuo jo į Tbi­li­sį žiū­ri Mo­ti­na Gru­zi­ja, su kar­du ir vy­nu ran­ko­je. Vie­nas lan­ko­miau­sių Tbi­li­sio ob­jek­tų – IV am­žiu­je ant kal­vos iš­ki­lu­si Na­ri­ka­los pi­lis. Ro­dyk­lės ro­do ke­lią į Bo­ta­ni­kos so­dą. Vir­šū­nė kle­ga nuo tu­ris­tų.

Tems­tant mies­tas įgau­na vis dau­giau spal­vų. Se­no­ji ar­chi­tek­tū­ra per­si­pi­na su mo­der­niais spren­di­mais. Auk­so spal­va tvis­ka Švč. Tre­jy­bės so­bo­ras (Sa­me­ba), di­džiau­sia sta­čia­ti­kių šven­to­vė Gru­zi­jo­je, pa­sta­ty­ta 2004 me­tais.

Nu­si­lei­dę že­myn ir pe­rė­ję fu­tu­ris­ti­niu Tai­kos til­tu, su­kur­tu ita­lų ar­chi­tek­to ir pran­cū­zų ap­švie­tė­jo, net neieš­ko­da­mi at­si­du­ria­me Šar­de­no gat­vė­je. Vie­nas ša­lia ki­to spau­džia­si res­to­ra­nai ir lau­ko ka­vi­nės. Žmo­nių tirš­ta. Vaiz­das įpras­tas Eu­ro­pos did­mies­čiams. Ir kai­nos eu­ro­pie­tiš­kos. Bet yra ir šio to iš­skir­ti­nio. Ka­vi­nė, pa­va­din­ta „KGB“, įspė­ja: „KGB still wor­king“ (KGB te­be­dir­ba). Ant pa­da­vė­jų marš­ki­nė­lių už­ra­šas pra­ne­ša: „KGB still wat­ching you“ (KGB te­bes­te­bi ta­ve).

'"Pi­ros­ma­ni“ res­to­ra­no me­niu įra­šy­ta lie­tu­viš­ka juo­da duo­na – 3,5 la­rio. Pa­da­vė­jas pa­si­tei­si­na: lie­tu­viš­kos duo­nos da­bar ne­tu­ri.

Ras­ti vie­tą nak­ti­nia­me Tbi­li­sy­je, nors vi­du­rys sa­vai­tės ir gi­lus vi­dur­nak­tis, rim­tas iš­šū­kis. Lau­ko ka­vi­nės pil­nu­tė­lės. Ga­liau­siai pa­vyks­ta pri­sės­ti vi­du­je. Ka­vi­nės kam­pe virš dirb­ti­nio lau­žo mais­tą „ga­mi­na“ vaš­ki­nė se­na gru­zi­nė, nuo sie­nų žvel­gia Pi­ros­ma­nio žmo­nės. Kuo gi­liau į nak­tį, tuo lan­ky­to­jų dau­giau.

Tak­sis­tas pa­si­siū­lo par­vež­ti na­mo. Už kiek? 10 la­rių. Kai­ną aki­mirks­niu pa­vyks­ta nu­de­rė­ti per­pus: par­veš ir už pen­kis.

Anos te­ra­so­je – ra­mu, triukš­min­gi mies­to gar­sai li­ko apa­čio­je. Prieš akis plau­kia jau­ki mies­to švie­sų jū­ra. Tbi­li­sis ir šią­nakt ne­mie­gos.

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Spal­vin­gas ir švie­sus nak­ti­nis Tbi­li­sis.

Tbi­li­sio vit­ri­no­se iš­ri­kiuo­tos su­ve­ny­ri­nio Sta­li­no sta­tu­lė­lės.

Gar­džio­sios spur­gos su kre­mo įda­ru res­to­ra­ne ant Mtac­min­da kal­no.

Tbi­li­sio fu­ni­ku­lie­riaus sto­tis. Fu­ni­ku­lie­rių Gru­zi­jos sos­ti­nė­je 1903–1905 me­tais pa­sta­tė bel­gų tram­va­jų ga­my­bos kom­pa­ni­ja.

Tbi­li­sy­je per­si­py­nu­si se­no­ji ir mo­der­ni ar­chi­tek­tū­ra.

Fu­tu­ris­ti­nis Tai­kos til­tas, pa­sta­ty­tas 2010 me­tais, va­di­na­mas vie­nu iš neįp­ras­čiau­sios struk­tū­ros til­tų pa­sau­ly­je. Di­zai­ną su­kū­rė ita­lų ar­chi­tek­tas Mi­chel De Luc­chi ir pran­cū­zų ap­švie­tė­jas Phi­lip­pe Mar­ti­naud.

Praei­tis, per­pin­ta su ko­mer­ci­ja – ka­vi­nė KGB.

Anks­ty­vą ry­tą Tbi­li­sis ruo­šia­si nau­jai šur­mu­lio pil­nai die­nai.

Ly­no kel­tu­vas pa­ke­lia ant So­lo­la­kio kal­vos.

Ka­vi­nės lan­ky­to­jus vi­lio­ja šmaikš­čiais už­ra­šais.

Po­pu­lia­rio­sios gru­zi­nų sa­lo­tos, pa­ga­min­tos Na­nos iš Tbi­li­sio. Stam­bo­kai su­pjaus­ty­ti agur­kai, po­mi­do­rai, svo­gū­nas, pa­gar­din­ta ba­zi­li­ku, ka­lend­ra ir drus­ka. Mėgs­tan­tiems ašt­riau – pi­pi­ras.

Gy­vū­nų par­duo­tu­vės lan­ge mie­ga ka­ti­nas.

Gru­zi­niš­ko mais­to ka­vi­nės de­ko­ra­ci­ja.

Virš mies­to iš­ki­lu­si Na­ri­ka­los ("Neį­vei­kia­ma") tvir­to­vė.

Po­pu­lia­rus ka­vi­nių, res­to­ra­nų ak­cen­tas – Pi­ros­ma­nio ta­py­ba.

Anos ir Na­nos na­mus sau­go iko­nos.

Tbi­li­sio pa­no­ra­mo­je iš­si­ski­ria Švč. Tre­jy­bės so­bo­ras (Sa­me­ba).

Nuo karš­čio Tbi­li­sį gai­vi­na lais­ty­mo sis­te­ma.