Tėvai patys pildo vaikų kalėdines svajones

Tė­vai pa­tys pil­do vai­kų ka­lė­di­nes sva­jo­nes

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Sil­vi­ja Mor­ke­vi­čie­nė, pa­de­dan­ti dvy­li­kai Kur­šė­nų kai­miš­ko­jo­je se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­čių so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų, ėmė­si ini­cia­ty­vos, kad ne ne­pa­žįs­ta­mas ge­ra­da­ris, o pa­tys tė­vai pa­ban­dy­tų iš­pil­dy­ti sa­vo vai­kų ka­lė­di­nes sva­jo­nes.

Ste­buk­las jau vyks­ta – pa­ra­gin­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos tė­vai pa­ruo­šė do­va­nė­les ir įteiks sa­vo vai­kams. Kad do­va­nė­lės bū­tų tik­ras šven­ti­nis siurp­ri­zas, tė­vai iki šven­čių pra­šė jas pa­sau­go­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ka­bi­ne­te.

Nuo min­ties – iki ste­buk­lo

Apie tai, kad Kur­šė­nų kai­miš­ko­jo­je se­niū­ni­jo­je šie­met ri­zi­kos šei­mos šven­čių lau­ka šiek tiek ki­taip, re­dak­ci­jai laiš­ke pa­pa­sa­ko­jo pa­ti Sil­vi­ja Mor­ke­vi­čie­nė.

„Vie­nas iš so­cia­li­nio dar­bo tiks­lų yra pa­dė­ti žmo­gui su­pras­ti, kad ne­bū­ti­na lauk­ti, kol ką nors duos vals­ty­bė ar ge­ros va­lios žmo­nės, o ir pa­ts ga­li bū­ti ak­ty­vus ir ini­cia­ty­vus, kei­sdamas sa­vo šei­mos ir sa­vo gy­ve­ni­mą. Jie – ge­ri žmo­nės, tie­siog sto­ko­ja su­pra­ti­mo ir lau­kia sa­vo vai­kams do­va­nų iš kaž­ko ki­to, ka­dan­gi yra įpra­tin­ti, kad kaž­kas jų vai­kams do­va­nė­les nu­pirks, at­neš, pa­duos.

Lau­kiant žie­mos šven­čių, lau­kiant ste­buk­lo, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pa­gal bend­ra­dar­bia­vi­mo su­tar­tį da­ly­vau­ja pro­jek­te „Vai­kų sva­jo­nės'', ku­rio me­tu in­ter­ne­ti­nia­me pus­la­py­je pa­tal­pin­tos so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų vai­kų sva­jo­nės iš­pil­do­mos ge­ros va­lios žmo­nių, o tė­vai lyg ir at­lei­džia­mi nuo pa­rei­gos pa­si­rū­pin­ti sa­vo vai­kais“, – ra­šo­ma laiš­ke.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja S. Mor­ke­vi­čie­nė, ėmė­si ini­cia­ty­vos įro­dy­ti, kad ne kaž­kas ki­tas tu­ri pa­si­rū­pin­ti so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se au­gan­čiais vai­kais, jų no­rais, bet pa­tys tė­vai.

„Žmo­nės, sto­ko­jan­tys so­cia­li­nių įgū­džių ne­da­ly­vau­ja vai­kų sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mo ak­ci­jo­se ne to­dėl, kad jie ne­no­ri da­ly­vau­ti. O to­dėl, kad jiems tie­siog nie­kas ne­pa­sa­kė, kad ga­li­ma da­ly­vau­ti. Žmo­nes, sto­ko­jan­čius so­cia­li­nių įgū­džių, tik rei­kia ska­tin­ti, drą­sin­ti, pa­lai­ky­ti ir mo­ty­vuo­ti, dirb­ti ne – už juos, o – su jais, – įsi­ti­ki­nu­si S. Mor­ke­vi­čie­nė. – – Dau­gu­mai su­pran­ta­mes­nė yra mo­men­ti­nė pa­gal­ba, orien­tuo­ta į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų vai­kų su­pra­ti­mą, kad pa­sau­ly­je yra daug ge­rų žmo­nių, ku­rie at­neš ir pa­duos.“

Ne­su­si­tai­ky­ti su bu­vi­mu „dug­ne“

S. Mor­ke­vi­čie­nės ini­cia­ty­va for­muo­ti ki­to­kį so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų na­rių po­žiū­rį į sa­vo ga­li­my­bes nė­ra vien idė­ja, ji pa­rem­ta su­pra­ti­mu, kad šei­mų gy­ve­ni­mo ly­gis ga­li kil­ti pa­laips­niui, ug­dant prieš­prie­šą su­si­tai­ky­mui su skur­du, bu­vi­mu ir gy­ve­ni­mu dug­ne.

„So­cia­li­nis dar­buo­to­jas tu­ri siek­ti, kad šei­mo­se ma­žė­tų su­pra­ti­mo, kad jie yra pri­klau­so­mi tik nuo ap­lin­kos, jos ge­ra­no­riš­ku­mo, kad san­ty­kis su vi­suo­me­ne ne­bū­tų pa­grįs­tas nau­dos ir trum­pa­lai­kės lai­mės po­ty­riu“, – sa­ko S. Mor­ke­vi­čie­nė.

So­cia­li­nei dar­buo­to­jai pa­vy­ko kar­tu su kiek­vie­na so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­ma prieš­šven­ti­niu lai­ko­tar­piu ap­tar­ti šei­mos ga­li­my­bes ir įpras­min­ti pa­čios šei­mos pa­stan­gas siek­ti tiks­lo, pa­si­ra­šy­ti pa­pil­do­mą su­si­ta­ri­mą dėl bend­ros veik­los, sie­kiant šven­ti­niu lai­ko­tar­piu iš­pil­dy­ti bent vie­ną kiek­vie­no šei­mos vai­ko no­rą.

Do­va­no­mis nely­ja, dėl jų sten­gia­ma­si

So­cia­li­nės dar­buo­to­jos ka­bi­ne­te pra­dė­jo aug­ti ka­lė­di­nių do­va­nė­lių stir­ta, nes tė­vai ne­no­ri, kad vai­kai at­ras­tų do­va­ną anks­čiau lai­ko.

„Vie­na šei­ma pa­sa­ko­jo, kad ne­ga­lė­jo įpirk­ti to, ko jų vai­kai no­rė­jo, bet do­va­nos tai, ką ga­li. Ta­čiau tos do­va­nos šil­tos, nuo­šir­džios, nes iš tė­vų. Tai pa­dės vai­kams su­pras­ti, kad jų no­rais ne­ly­ja iš dan­gaus ir ne kaž­ko­kie ste­buk­la­da­riai tai da­ro, o juos my­lin­tys tė­vai, ku­rie la­bai sten­gia­si sa­vo vai­kus nu­džiu­gin­ti šven­čių pro­ga, tau­pė, ieš­ko­jo do­va­nos, nes la­bai my­li sa­vo vai­kus“, – pa­sa­ko­jo Sil­vi­ja.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad re­zul­ta­tai iš tie­sų net pra­no­ko jos lū­kes­čius – so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos pa­no­ro siek­ti po­ky­čių, įro­dy­ti mei­lę sa­vo ar­ti­mui, mei­lę sa­vo vai­kui.

„Tė­vai ro­do la­bai stip­rią ini­cia­ty­vą rū­pin­tis sa­vo vai­kų no­rų iš­pil­dy­mu. Vai­kai taip pat da­ly­vau­ja ta­me pro­ce­se, ta­pda­mi draus­min­ges­ni, siū­ly­da­mi bent mi­ni­ma­lią pa­gal­bą tė­vams. Šei­ma su­si­vie­ni­jo bend­ram tiks­lui – vai­ko no­ro įgy­ven­di­ni­mui. Šven­čių lau­ki­mo nuo­tai­kos tam dar la­biau mo­ty­vuo­ja“, – įsi­ti­ki­nu­si so­cia­li­nės dar­buo­to­ja.

Ji ti­ki, kad šį­met pra­si­dė­jęs ste­buk­las tę­sis – vai­kai, au­gę so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se, ras sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią, iš­moks gy­ven­ti be „pa­šal­pi­nio'' sta­tu­so.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad rak­ti­niai lai­mės žo­džiai yra „no­riu“, „ti­kiu“, „ga­liu“.

Ji ci­tuo­ja tė­vų, ku­rie nu­spren­dė reng­ti šven­ti­nes do­va­nas sa­vo vai­kams pa­tys, min­tis: „Ver­ta pa­si­steng­ti, nes gal vai­kai atei­ty ma­ne su­pras ir įver­tins ma­no pa­stan­gas'', „o ko­dėl ne­pa­da­rius šios staig­me­nos pa­tiems, o ne ki­tų žmo­nių pa­gal­ba... no­ri­me įro­dy­ti tai pa­tys'', „ti­ki­me sa­vo jė­go­mis ir pa­stan­go­mis pa­tys iš­pil­dy­ti sa­vo sū­naus no­rą'', „mes jį my­li­me ir vis­ką dėl jo pa­si­steng­si­me pa­da­ry­ti... no­ri­me, kad vai­kas vi­sa­da ma­ty­tų , kaip mes rū­pi­na­mės juo, esa­me ir bū­si­me vi­sa­da pir­mie­ji, ku­rie vi­sa­da pa­dės bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je''.

„Ri­ba tarp so­cia­li­nės ri­zi­kos ir ne so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų mū­sų vi­suo­me­nė­je yra to­kia tra­pi, kad kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­čios, tvar­kin­gos, bet sun­kiai be­si­ver­čian­čios šei­mos vai­kai ne­ge­bės su­pras­ti, ko­dėl gir­tau­jan­čio­je šei­mo­je au­gan­čiam drau­gui pa­si­se­kė la­biau. Pa­gal­ba rei­ka­lin­ga, bet ji tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į re­zul­ta­tus, po­ky­čius, juo­lab, kad žmo­gaus sva­jo­nė, ci­tuo­ju, yra dvi­ly­pė: ga­li įkvėp­ti nau­jų idė­jų ar­ba bū­ti neat­sie­ja­ma nuo tin­gi­nys­tės ir lai­ko švais­ty­mo. Sve­ti­mo žmo­gaus pa­do­va­no­tas meš­ku­tis, lė­lė, nau­ji ba­tai ar ki­ti daik­tai nie­ka­da vai­kui ne­bus ver­tes­ni už tė­vo ar ma­mos pa­ro­dy­tą dė­me­sį“, – laiš­ke re­dak­ci­jai ra­šo S. Mor­ke­vi­čie­nė.

Pa­ren­gė Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

As­me­ni­nės nuo­tr.

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Sil­vi­ja Mor­ke­vi­čie­nė ra­gi­no tė­vus pa­čius pa­si­rū­pin­ti sa­vo vai­kų ka­lė­di­nė­mis sva­jo­nė­mis.

Kad do­va­nė­lės bū­tų tik­ras šven­ti­nis siurp­ri­zas, tė­vai iki šven­čių pra­šė jas pa­sau­go­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Sil­vi­jos ka­bi­ne­te.