Vyno keliu – pas šv. Niną ir Pirosmanį

GRU­ZI­JOS RE­POR­TA­ŽAI (5)

Vy­no ke­liu – pas šv. Ni­ną ir Pi­ros­ma­nį

Ka­che­ti­jos re­gio­nas – vy­nuo­gy­nų ir vy­no kraš­tas der­lin­ga­me Ala­za­ni upės slė­ny­je. Neo­fi­cia­li re­gio­no sos­ti­nė Sig­na­chis – mei­lės mies­tas, ku­ria­me san­tuo­kų rū­mai dir­ba vi­są pa­rą. Mies­to mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mi gar­sio­jo dai­li­nin­ko Ni­ko Pi­ros­ma­nio dar­bai ir pa­sa­ko­ja­ma le­gen­da, jog iš mei­lės ak­to­rei dai­li­nin­kas nu­klo­jo aikš­tę mi­li­jo­nu rau­do­nų ro­žių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

De­gus­ta­ci­ja iš cis­ter­nos

Prieš ke­lio­nę vai­ruo­to­jas-gi­das Za­za iš­var­di­ja bū­si­mą marš­ru­tą į Ka­che­ti­ją: šv. Ni­nos vie­nuo­ly­nas, Sig­na­chis ir mu­zie­jus, ku­ria­me sau­go­mi Pi­ros­ma­nio dar­bai, vy­no de­gus­ta­ci­ja.

Star­tas – Tbi­li­sis. Vai­ruo­da­mas Za­za trum­pai ap­žvel­gia mies­to įžy­my­bes. Ne tik gi­ria, bet ir kri­ti­kuo­ja. Jam ne­pa­tin­ka fu­tu­ris­ti­nis Tai­kos til­tas, ža­lo­jan­tis se­ną­jį Tbi­li­sio vei­dą. Ne­gai­li kri­ti­kos ir til­to įkvė­pė­jui Saa­kaš­vi­liui, pa­sa­ko­ja apie sa­vo bė­das šio Pre­zi­den­to val­dy­mo lai­ko­tar­piu, kol stai­ga su­si­zgrim­ba: „Ar jūs – ne po­li­ti­kai?“

Prieš de­šim­tą au­to­mo­bi­lis jau su­ka į vy­no ga­myk­los KTW (Ka­che­ti­jos tra­di­ci­nio vy­no ga­myk­la) kie­mą. Pa­si­ro­do, eks­kur­si­ja pra­si­de­da ne nuo šven­tos vie­tos lan­ky­mo, o nuo vy­no de­gus­ta­ci­jos. Ir ne pas vie­tos vyn­da­rį, o ga­myk­lo­je.

Kie­me še­šė­lį me­ta di­de­lis vy­no bu­te­lis, ap­link riog­so mo­li­niai ąso­čiai vy­nui, sto­vi sta­lai, pa­ga­min­ti iš mar­ga­šo­nių sta­ti­nių.

Eks­kur­si­ją po ga­myk­lą ve­dan­ti mo­te­ris pa­sa­ko­ja apie vy­no ga­my­bą, rū­šis, sko­nius. Vy­ną į vien­kar­ti­nes stik­li­nai­tes pi­la tie­siai iš 18 tūks­tan­čių lit­rų cis­ter­nos. Ne­su­ra­gau­tas vy­nas ke­liau­ja į nuo­te­kų la­ta­ką.

Rau­do­ną vy­ną gru­zi­nai va­di­na juo­du. Sa­ko, jog jo ga­li­ma ger­ti tik tau­rę per die­ną. Di­des­nis kie­kis kenks šir­džiai. Bal­tas vy­nas, pa­sak vie­ti­nių, ne­ri­bo­ja­mas.

La­biau­siai pa­pli­tęs Sa­pe­ra­vi – rau­do­nas sau­sas vy­nas. Ga­mi­na­mas vi­so­je Ka­che­ti­jo­je ir kai kur Cent­ri­nė­je Gru­zi­jo­je.

Rau­do­ną na­tū­ra­liai pu­siau sal­dų Chvanč­ka­ra, sa­ko gi­dė, mė­go Sta­li­nas. Pa­sa­ko­ja­ma ir le­gen­da, kaip kru­vi­na­sis dik­ta­to­rius ne­ty­čia su­mai­šė dvi skir­tin­gas vy­no rū­šis – sko­nis la­bai pa­ti­kęs. Chvanč­ka­ra ga­mi­na­ma iš Alek­sand­rou­li ir Mu­džu­re­tu­li vy­nuo­gių.

Ce­che riog­san­čio­se sta­ti­nė­se ne vie­ne­rius me­tus bran­di­na­mas gru­zi­niš­kas bren­dis. Gi­dė jį va­di­na kon­ja­ku.

Ga­myk­los kie­me plaz­da ša­lių, į ku­rias eks­por­tuo­ja­mas vy­nas, vė­lia­vos. Vie­na iš jų – Lie­tu­vos.

Šven­to­sios ka­pas

Za­zos ma­ši­na – be dul­ke­lės. Iš­li­pus jis aki­mirks­niu pa­tai­so kiek su­si­ga­rankš­čia­vu­sį ki­li­mė­lį.

Nuo Tbi­li­sio iki Sig­na­chio kiek dau­giau kaip 100 ki­lo­met­rų. Prieš gau­siai tu­ris­tų lan­ko­mą mies­te­lį pra­si­de­da ser­pan­ti­nai.

Za­za su­sto­ja pa­ro­dy­ti, kaip rau­do­ni Sig­na­chio sto­gai at­ro­do nuo kal­vos. Pa­duo­da ran­ką, kai ten­ka per­lip­ti per ke­lio ati­tva­rą. „Sig­nag­hi – mei­lės mies­tas“, – paaiš­ki­na gru­zi­nas. San­tuo­kų rū­mai čia at­vi­ri vi­sas 24 va­lan­das per pa­rą.

Li­ko ke­li ki­lo­met­rai iki Šven­to­sios Ni­nos vie­nuo­ly­no Bod­be. Šven­to­ji Ni­na, Gru­zi­jos krikš­ty­to­ja, svar­biau­sia ša­lies šven­to­ji, čia pa­lai­do­ta prieš dau­giau nei pu­sant­ro tūks­tan­čio me­tų.

Šven­ta­jai skir­ta šven­to­vė bu­vo pa­sta­ty­ta IX am­žiu­je, XVII am­žiu­je at­nau­jin­ta. Šv. Jur­gio cerk­vės pie­ti­nia­me prie­sta­te ir il­si­si ra­my­bė­je šv. Ni­na.

Za­za trum­pai pa­sa­ko­ja apie šv. Ni­nos gy­ve­ni­mą ir ste­buk­lus. Mi­rė ji apie 340-uo­sius me­tus. Kai bu­vo su­ma­ny­ta kū­ną per­vež­ti į Mcche­tą, dau­gy­bės stip­rių vy­rų jė­gos ne­pa­ka­ko jam pa­ju­din­ti.

Prieš įei­nant į šven­to­vę, plau­kus rei­kia pri­si­deng­ti ska­ra. Za­za ren­ka tin­ka­mą iš dė­žės, pa­dė­tos prie du­rų. Juo­da ne­tin­ka, mė­ly­na ne, ga­liau­siai iš­ren­ka smė­lio spal­vos. Ga­li­me ei­ti.

Vi­du­je prie­blan­da ir vė­sa. Gir­dė­ti bal­sai, įspė­jan­tys ne­fo­tog­ra­fuo­ti. Prie šv. Ni­nos ka­po ei­na­ma gru­pe­lė­mis.

Tik įė­jęs į kop­ly­čią, kur pa­lai­do­ta šven­to­ji, Za­za su­klum­pa ant ke­lių, ant ka­po pa­de­da kak­lo vė­ri­nį ir del­ną. Vi­si pra­šo­me šv. Ni­nos glo­bos.

Grį­žę į baž­ny­čią, vėl pa­ten­ka­me į gau­sų mal­di­nin­kų ir tu­ris­tų bū­rį. Ne vie­nas at­vy­kęs bu­čiuo­ja šven­to­sios iko­ną. Priė­ju­si baž­ny­čios tar­nau­to­ja pa­purš­kia skys­čio ir šluos­te nu­va­lo stik­lą.

Ša­lia se­no­jo šven­to­vės pa­sta­to sta­to­ma nau­ja baž­ny­čia. Kruopš­čiai nu­pjau­ta pie­ve­lė, gė­lių juos­tos ir to­li­mas ho­ri­zon­tas. Ša­lia vei­kia mo­te­rų vie­nuo­ly­nas. Kiek že­miau au­ga vie­nuo­ly­no dar­žas ir so­das. Dvi vie­nuo­lės grįž­ta pil­nais krep­šiais sly­vų.

Laip­tai že­myn ve­da prie šven­to šal­ti­nio. Gru­zi­nai ti­ki jo ga­lia, su­grą­ži­nan­čia svei­ka­tą.

Sau­go Pi­ros­ma­nio dar­bus

Sig­na­chio mu­zie­jus va­di­na­mas vie­nu iš ge­riau­sių kraš­to­ty­ros mu­zie­jų Gru­zi­jo­je. Ja­me ša­lies is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ko­lek­ci­ja, vi­du­ram­žių ir et­nog­ra­fi­jos eks­po­zi­ci­jos. Za­za ro­do ver­tin­giau­sią eks­po­na­tą – auk­si­nio liū­to fi­gū­rė­lę iš vė­ly­vo­jo 3 tūks­tant­me­čio prieš mū­sų erą.

Mu­zie­ju­je yra ke­lio­li­ka gar­sio­jo pri­mi­ty­vis­to Ni­ko Pi­ros­ma­nio pa­veiks­lų. Za­za pa­sa­ko­ja, kaip Pi­ros­ma­nis, nie­ka­da ne­si­mo­kęs dai­li­nin­ko me­no, ga­min­da­vo­si da­žus. Ro­do į jo ta­py­tą liū­tą, nors liū­to gar­su­sis gru­zi­nas nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vo ma­tęs. Nu­tai­kęs aki­mir­ką, Za­za greit pa­ra­gi­na sto­tis prie pa­veiks­lo „Ve­ly­kos“ – nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.

Tarp Pi­ros­ma­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­jan­čių eks­po­na­tų – ir Pab­lo Pi­ca­so pieš­tas gru­zi­nų dai­li­nin­ko po­rtre­tas.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Pi­ros­ma­nis, be ga­lo įsi­my­lė­jęs ak­to­rę, par­da­vė vis­ką ir už gau­tus pi­ni­gus nu­pir­ko jū­rą rau­do­nų ro­žių. Pa­sak Za­zos, lat­vių kom­po­zi­to­rius Rai­mun­das Paul­sas, iš­gir­dęs šią le­gen­dą, grįž­da­mas na­mo lėk­tu­ve pa­ra­šė dai­ną „Mi­li­jo­nas rau­do­nų ro­žių“, ku­rią iš­po­pu­lia­ri­no Ala Pu­ga­čio­va.

Iš mu­zie­jaus te­ra­sos at­si­ve­ria mies­te­lio ver­ty­bė – Ala­za­ni slė­nio pa­no­ra­ma.

Iš­ban­dy­mas karš­čiu

Prie že­mės spau­džia 42 laips­nių kait­ra.

Sig­na­chio cent­ras – Ba­lan­džio 9-osios par­kas su So­lo­mo­no Do­daš­vi­li ir ka­ra­liaus Da­vi­do Sta­ty­to­jo aikš­tė­mis. Ant uo­los iš­kal­tos gy­ven­to­jų, žu­vu­sių Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, pa­var­dės.

Mies­tą juo­sia maž­daug 4 ki­lo­met­rų il­gio ak­mens sie­na. Pir­myn ir at­gal – vi­si 8 ki­lo­met­rai. Za­za sa­ko, jog per to­kį karš­tį ei­ti vi­są at­stu­mą bū­tų per daug. Tad pa­siū­lo įveik­ti at­kar­pą – iki bokš­to. Ir šis at­stu­mas pa­rei­ka­lau­ja jė­gų, džiaugs­mo tei­kia men­kiau­sias še­šė­lis.

Pa­ke­liui do­mi­mės, iš ko­kių sly­vų ga­mi­na­mas gar­su­sis tke­ma­li pa­da­žas. Za­za ran­da vais­me­dį ir pa­si­ly­pė­jęs ski­na der­lių. Kau­ka­zi­nės sly­vai­tės!

Nuo mies­to sie­nos slė­nis at­ro­do tar­si iš lėk­tu­vo – pa­sta­tai tam­pa mi­nia­tiū­ri­niai, pri­deng­ti leng­va mig­la.

Grįž­tant ten­ka kop­ti įkal­nėn. Gat­vė­se, at­ro­do, dar di­des­nį karš­tį sklei­džia rūks­tan­čios šaš­ly­ki­nės.

Prie fon­ta­no pri­bin­dze­nęs šuo at­si­sto­ja ant dvie­jų ko­jų ir go­džiai la­ka van­dens čiurkš­lę. Jo bend­rai sal­džiai mie­ga pa­vė­sy­je.

Za­za ve­da į tur­ge­lį: pre­kės aikš­tė­je, sa­ko jis, skir­tos tu­ris­tams. Tur­gus po sto­gu ne­di­de­lis, bet yra vis­ko, ko rei­kia. Virš pre­kys­ta­lių su­ka­bin­tų čurč­che­lų gir­lian­dos.

„Iš pra­džių bu­vau net įsi­žei­du­si, kai pre­kei­vės ėmė šauk­ti: „Die­vač­ka, čiu­če­la!“. Gal­vo­ju, kaip ne­man­da­gu. Paaiš­kė­jo, kad sal­dai­nių siū­lo, o ne iš­vaiz­dą ko­men­tuo­ja“, – ki­ke­na bend­ra­ke­lei­vė.

Tur­gaus mo­te­rys siū­lo ne tik tra­di­ci­nių sal­du­my­nų, bet ir prie­sko­nių, ar­ba­tos, tie­sia ra­gau­ti vy­no. Lai­kas įsi­gy­ti lauk­tu­vių. Za­za pa­ta­ria nu­si­pirk­ti ir na­mi­nio vy­no – bus ga­li­ma gurkš­no­ti ka­vi­nė­je pie­tau­jant.

Nors jau ne pir­ma die­na Gru­zi­jo­je, sun­ku įpras­ti prie gru­zi­niš­kos ka­vi­nių tvar­kos. Čia kiek­vie­nam lan­ky­to­jui at­ne­ša­ma at­ski­ra tuš­čia lėkš­tė, o vi­si už­sa­ky­ti pa­tie­ka­lai sta­to­mi bend­rai sta­lo vi­du­ry­je – vi­siems.

Za­za pa­sa­ko­ja apie sa­ve. Kai au­go, tė­vas kiek­vie­ną va­sa­rą liep­da­vo per­skai­ty­ti kny­gų. Iš pra­džių gru­zi­nų, vė­liau ir ru­sų kal­ba. Šian­dien už tai la­bai dė­kin­gas. Pa­sa­ko­ja ir apie pa­tir­tą sve­ti­mą gė­dą, kai per te­le­vi­zi­jos lai­dą stu­den­tai Tbi­li­sy­je ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas bu­vo Šo­ta Rus­ta­ve­lis – gru­zi­nų poe­tas, vie­nas reikš­min­giau­sių Vi­du­ram­žių li­te­ra­tų.

Bend­ra­ke­lei­vė pa­ka­bi­na chin­ka­lį ša­ku­te – sie­ne­lė pra­trūks­ta, skys­tis iš­bė­ga į lėkš­tę. Za­za neiš­ken­čia: ro­do, kaip chin­ka­lius rei­kia val­gy­ti ran­ko­mis. Pir­ma – už­bars­ty­ti pi­pi­rais, ta­da paim­ti už „ko­te­lio“, pra­kąs­ti, iš­ger­ti skys­tį, ga­liau­siai su­val­gy­ti, o kie­tą „ko­te­lį“ pa­lik­ti.

Pi­pi­rai ant chin­ka­lio sma­giai ku­te­na val­gy­to­jų no­sis.

Vy­nas iš ąso­čio

Grįž­da­mas Za­za įjun­gia „Mi­li­jo­ną rau­do­nų ro­žių“. Dai­nai pa­si­bai­gus, pa­kar­to­ja. „Mer­gi­noms pa­tin­ka“, – paaiš­ki­na.

Abie­jo­se ke­lio pu­sė­se – vy­nuo­gy­nai. Gru­zi­nas pa­sa­ko­ja apie sa­vo šei­mą. Tė­vas so­vie­ti­niais me­tais ėjo rim­tas pa­rei­gas, o ta­pęs pen­si­nin­ku, per­si­kraus­tė į kai­mą. Au­gi­na vy­nuo­ges ir ga­mi­na vy­ną.

Vy­nuo­gy­nas – maž­daug dvie­jų hek­ta­rų, iš jo pa­ga­mi­na per 1 000 lit­rų vy­no. Ru­de­nį vy­nuo­ges skin­ti pa­de­da drau­gai ir kai­my­nai. Vy­ną ga­mi­na gru­zi­niš­ku tra­di­ci­niu (ka­che­tiš­ku) bū­du, kai vy­nuo­gės su vi­sais kau­liu­kais, ša­ke­lė­mis su­spau­džia­mos ir su­pi­la­mos į di­de­lį mo­li­nį ąso­tį, va­di­na­mą kve­ri, ir pa­lie­ka­mos rūg­ti 3–4 mė­ne­sius. Tuo­met vy­nas per­pi­la­mas į ma­žes­nius in­dus.

Vy­no ne­par­duo­da, su­var­to­ja pa­tys, vai­ši­na sve­čius. Za­za pa­ti­ki­na: di­de­lė gė­da ne­tu­rė­ti vy­no, jei­gu sve­čiai at­vyks­ta! Tad ma­ma kar­tais pa­sle­pia vy­no sve­čiams, kad šei­mos vy­rai neiš­ra­gau­tų. Za­zai sma­gu, kad tė­čiui pa­tin­ka kai­mo gy­ve­ni­mas.

Vy­nuo­gės dar noks­ta, o pa­ke­lė­se vi­lio­ja su­ri­kiuo­ti ar­bū­zai. Gru­zi­nai sa­ko, kad per se­zo­ną rei­kia su­val­gy­ti tiek ar­bū­zo, kiek pa­ts sve­ri. Pap­ra­šy­tas vi­du­ti­nio ar­bū­zo, par­da­vė­jas iš­ren­ka 14 ki­log­ra­mų.

Va­ka­rė­jan­tis Tbi­li­sis su­kai­tęs – tem­pe­ra­tū­ra čia bu­vo ne že­mes­nė nei Sig­na­chio mies­te. Mies­to ža­lu­ma lais­to­ma stip­rio­mis van­dens čiurkš­lė­mis. Oras te­beal­suo­ja karš­čiu. Lau­kia pa­sku­ti­nė nak­tis sos­ti­nė­je – su­die, Tbi­li­si!

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Sig­na­chis – per du tūks­tan­čius gy­ven­to­jų tu­rin­tis mies­tas, dar va­di­na­mas mei­lės mies­tu, nes san­tuo­kų rū­mai čia dir­ba vi­są pa­rą.

Kai karš­tis per­ko­pia 40 laips­nių, svar­bus tam­pa bent men­kiau­sias pa­vė­sis.

Sig­na­chio gat­vės ža­vi ar­chi­tek­tū­ra.

Res­to­ra­no lau­ko vir­tu­vė.

Chin­ka­lių pa­slap­tis – ne tik teš­la ir įda­ras, bet ir vi­du­je su­si­da­ręs skys­tis.

Mo­li­niai ąso­čiai – vy­nin­kys­tės re­gio­no sim­bo­lis.

Nau­jai sta­to­ma šven­to­vė ša­lia šv. Ni­nos ka­po vie­tos.

Fon­ta­no van­duo per karš­čius at­gai­vi­na ir ke­tur­ko­jus.

Sig­na­chio cent­re – žu­vu­sių­jų Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re vie­ti­nių žmo­nių pa­var­dės.

Dai­li­nin­ko Pi­ros­ma­nio kū­ry­ba pla­čiai nau­do­ja­ma rek­la­mai.

Gat­vės pre­ky­ba – ir ug­niai, ir van­de­niui.

Sig­na­chis – tu­ris­tų mėgs­ta­mas mies­tas.

Ry­tas prie vy­no ga­myk­los KTW.

Cis­ter­no­se – Ka­che­ti­jos re­gio­no vy­nas.