„Ypatingas grožis“ – jautriai ir su meile

„Ypa­tin­gas gro­žis“ – jaut­riai ir su mei­le

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je iš nuo­trau­kų žvel­gia ypa­tin­gas gro­žis – su­ran­kio­tas iš aki­mir­kų lai­mės, skaus­mo, ga­lios ir ne­ga­lios, iš mei­lės ir šyp­se­nos, skir­tos šiam pa­sau­liui. Uni­ka­li fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Ypa­tin­gas gro­žis“, ku­rių mo­de­liai – ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­nės. Žvilgs­niu pa­lies­tos fo­tog­ra­fi­jos ne­pa­lie­ka abe­jin­gų. Įk­ve­pia ti­kė­ji­mui ir vil­čiai. Ir at­ve­ria tai, ko gal­būt ne­no­rė­jo­me ma­ty­ti.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Nuo­šir­dus at­vi­ru­mas su­bū­rė šim­tus žmo­nių

Bib­lio­te­kos erd­ves už­pil­dė ne šiaip sau pa­ro­da. Ji – so­cia­li­nės ak­ci­jos, su­ma­ny­tos ak­ty­vios šiau­lie­tės vi­suo­me­ni­nin­kės Edi­tos Na­vic­kie­nės ir jos duk­ros Vid­man­tės Raus­ty­tės, re­zul­ta­tas. Ly­giai prieš me­tus, lapk­ri­čio 22 die­ną, po pu­sant­rų me­tų tru­ku­sių or­ga­ni­za­ci­nių dar­bų ir fo­to­se­si­jų pa­ro­da „Ypa­tin­gas gro­žis“ star­ta­vo Sei­mo rū­muo­se, o po po­ros sa­vai­čių pra­dė­jo ke­lio­nę po Lie­tu­vą.

Or­ga­ni­za­to­rių su­ma­ny­mu, Šiau­liuo­se tu­rė­jo bū­ti pro­jek­to fi­ni­šas, ta­čiau 20-o­ji eks­po­zi­ci­ja ne­taps pa­sku­ti­nė, nes ki­ti mies­tai ir ra­jo­nai vis dar pra­šo at­vyk­ti pas juos.

Ap­žiū­ri­nė­da­ma pa­ro­dą Vid­man­tė jau­di­no­si ir džiau­gė­si nuei­tu il­gu ir jau­di­nan­čiu ke­liu, ku­ris ir iš jos pa­rei­ka­la­vo daug jė­gų, su­kė­lė aud­rą emo­ci­jų.

„Pa­ro­da ne­pa­li­ko abe­jin­gų. Ji su­lau­žė stan­dar­tus, po­žiū­rį į neį­ga­lų žmo­gų. Ak­ci­ja pa­kei­tė kai ku­rių žmo­nių gy­ve­ni­mą, gi­mė daug drau­gys­čių ir tai yra nuo­sta­bu“, – ver­ti­no mer­gi­na.

Jos ma­ma Edi­ta Na­vic­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad pa­ti užau­gi­no dvi ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­čias dvy­nes duk­ras ir ži­no jų iš­gy­ve­ni­mus, min­tis. Bend­rau­da­ma su neį­ga­liu jau­ni­mu, iš­gir­do jų sva­jo­nes, kad no­rė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­liai fo­tog­ra­fuo­ja­mi. Ko­dėl gi ne? Ko­dėl tik svei­ki žmo­nės ga­li bū­ti fo­to­se­si­jų mo­de­liais?

Su Vid­man­te su­kū­rė an­ke­tas, ku­rias pa­lei­do in­ter­ne­te ir sva­jo­jo, kad at­si­liep­tų bent 50 žmo­nių. Re­zul­ta­tas nu­ste­bi­no. Fo­to­se­si­jo­se da­ly­va­vo 109 mo­de­liai. Su jais be at­ly­gio dir­bo 74 fo­tog­ra­fai, 50 gro­žio sti­lis­tų, 6 vi­deo­pe­ra­to­riai, 5 de­ko­ra­to­riai, flo­ris­tai, 16 sa­va­no­rių, 6 or­ga­ni­za­to­riai, 4 in­for­ma­ci­niai par­tne­riai, 11 rė­mė­jų – iš vi­so apie 300 žmo­nių. Dau­ge­lis jų su­si­drau­ga­vo ir tę­sia bend­ra­vi­mą to­liau.

Jau­niau­siam mo­de­liui – me­tai ir 7 mė­ne­siai, vy­riau­siam – 63.

Pro­jek­tas neiš­si­te­ko Lie­tu­vo­je. Vie­ną die­ną or­ga­ni­za­to­rės ga­vo fo­tog­ra­fo iš Lon­do­no laiš­ką. Jis tei­ra­vo­si apie ak­ci­ją ir pa­reiš­kė no­rą jo­je da­ly­vau­ti. Pa­ts pa­siū­lė ir mo­de­lį – Lon­do­ne gy­ve­nan­čios lie­tu­vių šei­mos neį­ga­lų vai­ką. Tas pa­ts fo­tog­ra­fas pa­kvie­tė pri­si­jung­ti ko­le­gą iš Ai­ri­jos. Taip pro­jek­tas ta­po tarp­tau­ti­nis.

„Ten ma­to­si tik ty­ra jū­sų dva­sia...“

Kiek­vie­nas pa­ro­dos mo­de­lis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Vie­na or­ga­ni­za­to­rių Gied­rė Braz­laus­kai­tė ren­gi­nio me­tu ro­dy­da­ma sce­no­je nuo­trau­kas, pa­sa­ko­jo apie jų kū­ri­mą. Neį­ga­lūs žmo­nės tam­pa čem­pio­nais, my­li, tuo­kia­si, au­gi­na vai­kus, sie­kia sa­vo sva­jo­nių.

Štai iš nuo­trau­kos žvel­gia vai­ki­nas, ku­rio gy­ve­ni­mą pa­kei­tė ne­tei­sin­gas nė­ri­mas į van­de­nį. Jis ju­da ve­ži­mė­ly­je, ta­čiau pro­jek­to me­tu su­si­tuo­kė ir prieš po­rą mė­ne­sių ta­po tė­čiu.

„Tu­ri­me jau­ną mer­gi­ną ir vai­ki­ną, ku­rie la­bai mė­go mo­to­cik­lus. Skir­tin­go­se už­sie­nio ša­ly­se pa­ty­rė ava­ri­jas, abu ne­te­ko ko­jos. Ta­čiau su­si­ti­kę įsi­my­lė­jo, su­si­tuo­kė ir šian­dien sū­puo­ja duk­re­lę“, – pa­sa­ko­ja Gied­rė, o nuo­trau­ko­je mo­men­tas, kai­ duk­re­lė – dar tik pa­ke­liui į šį pa­sau­lį.

Štai šei­ma, ku­ri nie­kaip ne­ga­lė­jo su­si­tai­ky­ti, kad jų mer­gai­tė ki­to­kia nei ki­ti vai­kai. Fo­to­se­si­ja, bend­ra­vi­mas su pa­na­šio­mis šei­mo­mis pa­kei­tė tė­vų po­žiū­rį į sa­vo vai­ką.

Vie­na uni­ka­liau­sių – šiau­lie­čio fo­tog­ra­fo Ro­lan­do Pa­ra­fi­na­vi­čiaus nuo­trau­ka, ku­rio­je švie­saus žvilgs­nio mo­te­ris ant ran­kų lai­ko vi­siš­kai neį­ga­lų jau suau­gu­sį sa­vo sū­nų.

Pa­kal­bin­tas Ro­lan­das pa­sa­ko­ja, kad ši pa­tir­tis jam bu­vo sun­ki, bet nau­din­ga.

„Bu­vau su­tri­kęs. Iš pra­džių ne­be­ži­nai, kaip elg­tis, kaip fo­tog­ra­fuo­ti, kai ma­tai žmo­gų, ku­ris ga­li pa­ju­din­ti tik akis. La­biau­siai gel­bė­jo ypa­tin­gos stip­ry­bės jo ma­ma Na­dež­da. Ji sklei­dė ge­rą nuo­tai­ką, juo­ka­vo. Ma­ma prii­ma gy­ve­ni­mą ir sa­vo vai­ką to­kį, koks jis yra. Va­di­na­si, ir tu ga­li tai priim­ti“, – pa­sa­ko­jo fo­tog­ra­fas.

Jis sa­ko su­pra­tęs, kad ne­ga­li už­si­da­ry­ti sa­vo kiau­te, tu­ri pa­ma­ty­ti ir ki­to­kius žmo­nes, ku­riems gal­būt sun­kiau gy­ven­ti šia­me pa­sau­ly­je.

Tarp pa­ro­dos Šiau­liuo­se ati­da­ry­mo sve­čių bu­vo ir ku­ni­gas Egi­di­jus Venc­kus.

„Kar­tais be­si­blaš­ky­da­mi gy­ve­ni­mo rū­pes­čiuo­se pa­si­gen­da­me nuo­šir­du­mo, są­ži­nin­gu­mo, lai­min­gu­mo. Vi­sa tai pa­ma­čiau čia. Ma­no šir­dis at­si­ga­vo. Jūs – esat mes. Jūs bū­ki­te dau­giau ša­lia mū­sų. Tai vi­suo­me­nei pa­de­da gy­ven­ti. Kar­tais kur kas di­des­nis žmo­gaus pa­ra­ly­žius yra pui­ky­bė, ne­si­skai­ty­mas su ki­tais. Nuot­rau­ko­se jūs lais­vi, nuo­sta­būs, žvel­gia­te į dan­gų, į vil­tį. Ten ma­to­si tik jū­sų ty­ra dva­sia“, – sa­kė ku­ni­gas žmo­nėms, ku­rių ypa­tin­gos nuo­trau­kos, pa­ku­te­nu­sios šiau­lie­čių sie­las, tęs ke­lio­nę po Lie­tu­vą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je – uni­ka­li pa­ro­da, ža­di­nan­ti dau­gy­bę emo­ci­jų.

Pro­jek­te da­ly­va­vęs fo­tog­ra­fas Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius sa­ko tu­rė­jęs sun­kią, ta­čiau nau­din­gą pa­tir­tį.

„Ypa­tin­gą gro­žį“ skleis­ti Lie­tu­vo­je su­gal­vo­jo Edi­ta Na­vic­kie­nė, pa­ti užau­gi­nu­si neį­ga­lias duk­ras.

Pro­jek­to sie­la Vid­man­tė Raus­ty­tė džiau­gė­si, jog ši pa­ro­da lau­žė stan­dar­ti­nį po­žiū­rį į neį­ga­liuo­sius ir jau­di­no žmo­nes.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO repr.

Ypa­tin­gas lau­ki­mo me­tas (fo­tog­ra­fi­jos aut. Ka­ro­li­na Me­ža­nec).

Ro­lan­do PA­RA­FI­NA­VI­ČIAUS nuo­tr.

Toks yra my­lin­čios ma­mos žvilgs­nis.