Žalia Žiemgala Viktoro Žilinsko paveiksluose

Ža­lia Žiem­ga­la Vik­to­ro Ži­lins­ko pa­veiks­luo­se

Tau­to­dai­li­nin­kas, li­te­ra­tas, pe­da­go­gas Vik­to­ras Ži­lins­kas, dau­giau kaip tris de­šimt­me­čius gy­ve­nan­tis Kau­ne, ry­tais at­si­ke­lia ir va­ka­re gu­la­si su min­ti­mis apie gim­tą­ją Žiem­ga­lą. Iš Jo­niš­kio ra­jo­no Ber­ži­nin­kų kai­mo ki­lęs me­ni­nin­kas į gim­tą kraš­tą su­grįž­ta su sa­vo kū­ry­bi­niais su­ma­ny­mais. Praė­ju­sią sa­vai­tę Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re ati­da­ry­ta jo pa­ro­da „Ža­lia Žiem­ga­la“.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

29 pa­veiks­lų cik­las

„Ža­lia Žiem­ga­la“ – 29 pa­veiks­lų cik­las, ku­ria­me ošia kai­my­nų ąžuo­las, te­bez­vim­bia elekt­ra lai­dais, ap­ka­bi­nu­siais vie­na­ti­nį stul­pą, li­ku­sį iš vi­sos gim­tos so­dy­bos, tie­sia­si til­tas per Ki­rie­nos upe­lį, to­lu­mo­je spar­nais mo­ja Šla­pa­kių kai­mo ma­lū­nas, mąs­liai žvel­gia žiem­ga­liš­kais rū­bais pa­si­da­bi­nu­si mo­te­ris, stūk­so pi­lia­kal­niai, esan­tys ne tik Jo­niš­kio, bet ir Pak­ruo­jo, Pas­va­lio ra­jo­nuo­se, žiem­ga­liš­ko­je Lat­vi­jos pu­sė­je...

Vik­to­ras Ži­lins­kas sa­kė pa­no­ręs grą­žin­ti sko­lą, ku­rią jau­tė nuo se­nų lai­kų. Pra­dė­jo min­ti­mis nuo pri­si­mi­ni­mų apie na­mus, ku­ri ka­dai­se trum­pa­kel­nis pie­vo­mis bė­gio­jo, nuo siū­ruo­jan­čių ru­gių lau­ko.

„Gal­vo­jau apie so­dą, miš­ke­lį, vis­ką, kaip ka­dai­se bu­vo. Dar ma­no ba­by­tės bro­lis, švie­sios at­min­ties mu­zie­ji­nin­kas Vin­cen­tas Vai­tie­kū­nas, lan­ky­da­vę­sis per di­džią­sias šven­tes, ka­dai­se pa­pra­šė nu­ta­py­ti ąžuo­lą. O aš anuo­met šio dar­bo ne­pa­da­riau. Jau­nas, kvai­las bu­vau...“ – ap­gai­les­tau­da­mas šne­ka me­ni­nin­kas.

Kol gam­ta al­suo­ja ža­lu­ma

Vi­si 29 pa­veiks­lai gi­mė per šiuos me­tus. Iš pra­džių nu­ta­pė pen­kis dar­bus, skir­tus Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tų tau­to­dai­lės pa­ro­dai, ku­riuo­se sa­vaip pa­žvel­gė į žiem­ga­lių rū­bus. Ta­da su­šne­ko su Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va, ku­ri pa­ste­bė­jo, kad šie­met Žiemgalos–Aukštaičių kul­tū­ros drau­gi­ja mi­ni 20 me­tų įsi­kū­ri­mo su­kak­tį, tad cik­las la­bai tik­tų eks­po­nuo­ti.

„Ka­dan­gi la­bai ne­mėgs­tu pieš­ti žie­mos, man ar­ti­mi gra­žūs de­be­sys, į ku­riuos ga­li­ma žiū­rė­ti va­lan­dų va­lan­das, mė­ly­nas dan­gus, lau­kai, pie­vos, žo­ly­nai, pa­si­ro­dė la­bai lo­giš­ka ir ar­ti­ma or­ga­ni­zuo­ti pa­ro­dą, kol dar gam­ta al­suo­ja ža­lu­ma. Taip atė­jo pa­va­di­ni­mas „Ža­lia Žiem­ga­la“, – paaiš­ki­na kraš­tie­tis. – Gal­būt šiuo­se pa­veiks­luo­se ne­ra­si­te įdo­mių me­ni­nių spren­di­mų, bet ši­to ir ne­sie­kiau. Man bu­vo svar­bu įam­žin­ti vaiz­dus, ku­rie bran­gūs, kol dar ne­su­ny­ko at­min­ty. Vi­są šį dar­bų cik­lą do­va­no­ju Jo­niš­kiui, pa­lie­ku Žiem­ga­los šir­dy­je.“

Pa­veiks­lų in­tar­puo­se pra­by­la Vik­to­ro Ži­lins­ko Jo­niš­kio šnek­ta pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­čiai, ku­riuos į lat­vių kal­bą iš­ver­tė Dzint­ra El­ga Ir­by­tė.

Rū­pė­jo tik pie­ši­mo pa­mo­kos

Vik­to­ras Ži­lins­kas mie­lai grįž­ta min­ti­mis į vai­kys­tės lai­kus. Ta­da, kai kirs­da­vo Ki­rie­nos upe­liu­ką ir žings­niuo­da­vo į mo­kyk­lą Bi­vai­nių kai­me, kur pa­mo­kas ve­dė pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Eu­ge­ni­ja Ru­dy­tė, jau ta­da pa­ste­bė­ju­si bū­si­mo me­ni­nin­ko ta­len­tą. Ber­niu­kui rū­pė­jo tik pie­ši­mo pa­mo­kos, o pe­da­go­gė su­pra­tin­gai lin­guo­da­vo gal­va: „Tai jau bū­si dai­li­nin­kas“. Kai 1984 me­tais Vik­to­ras su­ren­gė pir­mą­ją per­so­na­li­nę sa­vo dar­bų pa­ro­dą Jo­niš­ky­je, ji atė­jo į ati­da­ry­mą ir pri­mi­nė: „O ką aš sa­kiau?..“

Jo­niš­kio 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je (da­bar „Sau­lės“ pa­grin­di­nė) mo­kyk­lo­je tei­sin­gu ke­liu ve­dė dai­lės mo­ky­to­ja Anas­ta­zi­ja Ba­ku­tie­nė.

„Ta­da ir dai­lės bū­re­lį lan­kiau, sa­vo me­tais vy­res­nei se­se­riai Sta­sei pie­ši­nius nu­pieš­da­vau“, – pa­sa­ko­ja V. Ži­lins­kas.

Tė­vams ir mo­čiu­tei, pas ku­rią daug lai­ko pra­leis­da­vo, bu­vo aiš­ku, kad ber­niu­kas at­si­da­vęs me­nams, nuo 8-os kla­sė ėmė sek­tis li­te­ra­tū­ra, o fi­zi­ka, ma­te­ma­ti­ka jam bu­vo kan­čia. To­dėl nie­kas ne tik ne­prieš­ta­ra­vo, bet ir pa­lai­kė, kai Vik­to­ras įsto­jo į tuo­me­tį Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą, ku­ria­me pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti dai­lų­jį me­džio ap­dir­bi­mą.

Ne­bu­vo nei pio­nie­rius, nei kom­jau­nuo­lis

Ten gru­pės auk­lė­to­jas, dai­lės ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas Sta­sys Ga­nu­saus­kas pa­stū­mė­jo jo­niš­kie­tį ir li­te­ra­tū­ri­nei kū­ry­bai.

„Jis sa­kė, kad esu jaut­rios sie­los, to­kiam tik mo­ky­to­ju dirb­ti. Iš tie­sų, bai­gęs tech­ni­ku­mą ga­vau pa­sky­ri­mą į mo­kyk­lą Var­niuo­se. Bet aš no­rė­jau vien dai­li­nin­ku bū­ti“, – sa­ko V. Ži­lins­kas.

Jau­nas me­ni­nin­kas ban­dė dve­jus me­tus iš ei­lės sto­ti į tuo­me­ti­nį Dai­lės ins­ti­tu­tą, bet ne­pa­vy­ko.

„Kai mo­kė­mės tech­ni­ku­me, su drau­gais „hi­piuo­da­vo­me“, ne­šio­jo­me il­gus plau­kus. Pla­čiai nu­skam­bė­ję Ro­mo Ka­lan­tos įvy­kiai ir­gi ne­praė­jo be pėd­sa­kų. Vie­nas drau­gas iš kom­pa­ni­jos vos ne­bu­vo iš­trenk­tas lauk iš stu­di­jų, kad nu­plė­šė len­te­lę su ru­siš­kai už­ra­šy­tu gat­vės pa­va­di­ni­mu. O aš dar ne­bu­vau nei pio­nie­rius, nei kom­jau­nuo­lis. Sto­jant ko­mi­si­ja klau­sė: kaip tu ne pa­trio­tas tarp stu­den­tų bū­si?“ – su­dė­tin­gą laikme­tį me­na jo­niš­kie­tis.

At­gi­mi­mo lai­kais kū­rė me­džio dar­bus

Tad grį­žo į tė­viš­kę, įsi­dar­bi­no Jo­niš­ky­je bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te. Ta­čiau il­gai neišt­vė­rė, gal me­tus, nes trū­ko lais­vės, kū­ry­bi­nio po­lė­kio. Išd­rį­so ta­da pa­si­bels­ti į švie­saus at­mi­ni­mo Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riaus Ri­man­to Vai­tie­kū­no du­ris. Šis tik pa­klau­sė, ar mo­ka įvai­rius šrif­tus ra­šy­ti, pla­ka­tus pieš­ti, ir priė­mė.

„Dir­bau iki 1984 me­tų, kai su­si­pa­ži­nau su bū­si­ma žmo­na Ire­na ir per­si­kė­liau gy­ven­ti į Kau­ną. Su ja kar­tu jau esa­me 33-ejus me­tus“, – šyp­so­si V. Ži­lins­kas.

Iš pra­džių dar­bą ra­do Kau­no ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus me­ni­nio api­pa­vi­da­li­ni­mo dirb­tu­vė­se. Joms po reor­ga­ni­za­ci­jos už­si­da­rius apie 1991-uo­sius pa­mė­gi­no gy­ven­ti vien iš kū­ry­bi­ni dar­bo. Gal še­še­rius me­tus ėjo­si kaip iš pyp­kės. At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu žmo­nės no­rė­jo įam­žin­ti jiems svar­bias vie­tas, už­sa­ky­da­vo kry­žių, kop­lyts­tu­pių. Taip gi­mė V. Ži­lins­ko dar­bai, pa­puo­šė šven­to­rių Do­mei­ka­vo­je, Vaiš­vy­da­vą, iš­ki­lo pa­mink­lai Ti­tui Ma­siu­liui, ra­šy­to­jui Ka­ziui Prei­dai ir ki­tiems.

22-ejus me­tus dir­ba mo­ky­to­ju

Šiai kry­žių sta­ty­mo ban­gai nu­slū­gus, dai­li­nin­kas vėl iš­my­nė ke­lią į mo­kyk­lą. Jau 22-ejus me­tus dir­ba mo­ky­to­ju. Ta­čiau kū­ry­bos ne­pa­mirš­ta. Sa­ko iki 60 per­so­na­li­nių pa­ro­dų dar skai­čia­vęs, bet pa­skui pa­me­tė skai­čių. Kvie­čia­mas ne tik į Jo­niš­kio sky­riaus tau­to­dai­li­nin­kų or­ga­ni­zuo­ja­mas pa­ro­das, bet da­ly­vau­ja ir pro­fe­sio­na­lių dai­li­nin­kų gru­pių „Sfink­sas“ ir „Me­no spar­nai“ kas­met ren­gia­mo­se pa­ro­do­se.

2013-ai­siais iš­lei­do sa­vo li­te­ra­tū­ri­nį de­biu­tą – kny­ge­lę „Es­mė“, ku­rio­je ša­lia poe­zi­jos ir pro­zos teks­tų, pa­da­li­nan­čių ją į dvi da­lis, įsi­ter­pia pa­ties au­to­riaus iliust­ra­ci­jos. Jo esė – tik­ra pri­si­mi­ni­mų, ap­mąs­ty­mų san­kau­pa, ku­ri su­si­pi­na su pa­mąs­ty­mais apie lai­ki­nu­mą šia­me gy­ve­ni­me, vie­nat­vę, to­kią pa­žįs­ta­mą kiek­vie­nam kū­rė­jui.

„Jau­nys­tė­je kū­ry­bai įkvėp­da­vo mei­lė, po­jū­čiai, gam­ta. Im­po­nuo­da­vo ly­ri­kai, pa­vyz­džiui, Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Tur­būt ir da­bar jau­di­na gra­žūs da­ly­kai, iš­li­kau jaut­rus“, – sa­ko kraš­tie­tis me­ni­nin­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

Vik­to­rą Ži­lins­ką, jau ke­lis de­šimt­me­čius gy­ve­nan­tį Kau­ne, į pa­ro­dą Jo­niš­ky­je at­ly­dė­jo jo žmo­na ir mū­za Ire­na.

Vik­to­ras Ži­lins­kas sa­vo dar­buo­se įam­ži­no ne tik Jo­niš­kio , bet ir Pas­va­lio, Pak­ruo­jo, gre­ti­mų Lat­vi­jos ra­jo­nų pi­lia­kal­nius.

Dro­bė­se: upe­liai, kal­vos, miš­ke­liai...

Prie pa­veiks­lų in­tar­puo­se ga­li­ma pa­si­skai­ty­ti ir joiš­kie­tiš­ka šnek­ta Vik­to­ro Ži­lins­ko su­kur­tų ei­lė­raš­čių, ku­riuos į lat­vių kal­bą iš­ver­tė Dzint­ra El­ga Ir­by­tė Sta­niu­lie­nė.

Pir­muo­sius pa­ro­dos dar­bus Vik­to­ras Ži­lins­kas ta­pė spe­cia­liai Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tų tau­to­dai­lės pa­ro­dai.

Vik­to­ras Ži­lins­kas sa­kė, kad jo pa­veiks­luo­se nė­ra įdo­mių me­ni­nių spren­di­mų, bet jam bu­vo svar­bu įam­žin­ti vaiz­dus, ku­rie bran­gūs, kol dar ne­su­ny­ko at­min­ty.