Žmonėms reikia miško

Sen­gi­rės gy­ve­ni­mas

Tre­čia­die­nį M. Sur­vi­la fil­mą "Sen­gi­rė" su gar­si­niu ko­men­ta­vi­mu ro­dė Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos Šiau­lių pa­da­li­ny­je, o Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re pa­sa­ko­jo apie gam­tos ki­ną ir fo­tog­ra­fi­ją – kaip bu­vo ku­ria­ma "Sen­gi­rė".

Pa­sak M. Sur­vi­los, daž­nai žmo­nėms ky­la klau­si­mas, kas ta sen­gi­rė. Sen­gi­rė­je yra la­bai daug įvai­rių me­džių: jau­nų, se­nų, nu­griu­vu­sių, daug ne­gy­vos me­die­nos, o jo­je – daug gy­vy­bės. Sen­gi­rė­je skai­čiuo­ja­ma apie 9 tūks­tan­čius skir­tin­gų rū­šių or­ga­niz­mų.

M. Sur­vi­la ro­dė ir ko­men­ta­vo re­tų sen­gi­rės gy­ven­to­jų nuo­trau­kas. Pa­vyz­džiui, ura­li­nių pe­lė­dų Lie­tu­vo­je gy­ve­na tik apie 30. Šių pe­lė­dų gy­ve­na­mo­sios vie­tos – nu­pu­vę me­džiai. Sen­gi­rių gy­ven­to­jų lū­šių Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma apie šim­tą. Sla­pu­kas juo­da­sis gand­ras tai­po­gi ren­ka­si tank­mę, liz­dus su­ka aukš­tuo­se me­džiuo­se.

Pa­sak M. Sur­vi­los, Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 20 pro­cen­tų pa­sau­li­nės juo­dų­jų gand­rų po­pu­lia­ci­jos, bet jų kas­met ma­žė­ja. Ko­ra­liš­ka­sis tra­piag­ry­bis au­ga ant pū­van­čių ąžuo­lų, Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma tik apie 20 šio gry­bo ra­dim­vie­čių. Re­toms rū­šims pra­žū­tin­gas me­džių kir­ti­mas ir tai, kad žmo­gus ne­su­tei­kia me­džiui gy­ven­ti ant­ro­jo gy­ve­ni­mo jau nu­džiu­vus.

Pa­si­ruo­ši­mas fil­mui "Sen­gi­rė" tru­ko 8 me­tus, fil­ma­vi­mas – 4 me­tus. Tal­ki­no bio­lo­gai. Pa­vyz­džiui, per me­tus Lie­tu­vo­je ap­tin­ka­mi tik du di­džio­jo apuo­ko liz­dai. M. Sur­vi­la juo­ka­vo, kad pa­ts ga­li ir per dvi­de­šimt me­tų jų ne­ras­ti.

Pa­sak gam­ti­nin­ko, di­džiau­sias plėš­rū­nas že­mė­je yra žmo­gus. Žmo­gui įė­jus į miš­ką, vi­si sle­pia­si, to­dėl rei­kia daug kant­ry­bės, ži­nių, pa­si­ren­gi­mo, kad pa­vyk­tų įam­žin­ti aky­lus ir au­sy­lus miš­ko gy­ven­to­jus.

Pir­ma­sis žings­nis – pa­si­sta­ty­ti mas­kuo­jan­čią pa­la­pi­nę. M. Sur­vi­la pa­si­svė­rė: paaiš­kė­jo, kad ant kup­ros į miš­ką ten­ka ne­šti net 64 ki­log­ra­mus svo­rio.

Įsi­kū­rus pa­la­pi­nė­je, rei­kia ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be, nes, pa­vyz­džiui, ere­lis te­ri­to­ri­ją ga­li ste­bė­ti ir dvi die­nas, kad įsi­ti­kin­tų, jog nė­ra pa­vo­jaus. Jei ne­lai­ku iš­lį­si iš pa­la­pi­nės – ga­li bū­ti pa­ste­bė­tas.

M. Sur­vi­lai tek­da­vo be re­zul­ta­to pra­lauk­ti ir sep­ty­nio­li­ka va­lan­dų. Ar­ba – po 7 va­lan­dų at­skren­da pa­pras­tas krank­lys, bet ta­da jau ir jis tei­kia džiaugs­mo. "Vi­są žie­mą pra­sė­dė­jau ir pa­da­riau vie­ną nuo­trau­ką", – ypa­tin­gą paukš­čių kad­rą pa­ro­dė fo­tog­ra­fas.

Kai lau­kė at­skren­dan­čių kur­ti­nių tuok­tu­vėms, M. Sur­vi­la pa­la­pi­nė­je įsi­kur­da­vo pa­va­ka­re, jo­je pra­leis­da­vo nak­tį ir ki­tą die­ną.

Miš­ke bet koks gar­sas gar­siai nuai­di, tad mir­ti­na ty­la la­bai svar­bi. Fo­tog­ra­fas pa­si­skai­čiuo­da­vo, ka­da ga­li pa­ju­dė­ti: pir­mą kar­tą ant šo­no pa­si­suk­da­vo tik po še­šių va­lan­dų. Kant­ry­bė ir lau­ki­mas ne­bū­ti­nai vai­ni­kuo­ja­mi sėk­me: lem­tin­gą aki­mir­ką paukš­tį ga­li pri­deng­ti me­džio ka­mie­nas.

Fo­tog­ra­fas ro­dė įspū­din­gus vaiz­dus iš ere­lio žu­vi­nin­ko liz­do.

Kad ga­lė­tų juos ste­bė­ti, į me­džius įsi­kel­da­vo pa­la­pi­nes. Lai­pio­ti nau­do­jo al­pi­niz­mo įran­gą. Mas­kuo­tis tek­da­vo ne tik nuo sa­vo he­ro­jų, bet ir nuo žmo­nių, kad ne­smal­sau­tų, ne­grįž­tų pa­tik­rin­ti, ar kas me­dy­je gy­ve­na. Pa­la­pi­nė – 27 met­rų aukš­ty­je, tai ati­tin­ka de­vin­tą na­mo aukš­tą.

Pa­la­pi­nes įsi­ke­lia ru­de­nį, o ere­liai liz­duo­se įsi­ku­ria pa­va­sa­rį. Liz­das nie­ka­da ne­lie­ka tuš­čias – pa­te­lė vi­sa­da na­mie. Tad prie me­džio su pa­la­pi­ne atei­da­vo dvie­se. M. Sur­vi­la įlip­da­vo į me­dį, ko­le­ga nuei­da­vo. Ere­lis gir­dė­jo, kad kaž­kas atė­jo ir išė­jo.

Pra­si­de­da lau­ki­mas, die­na iš die­nos – gal at­si­tiks ste­buk­las? Kar­tais nuo­var­gis ke­lioms aki­mir­koms už­merk­da­vo akis. Bet net 20 pra­mie­go­tų se­kun­džių ga­lė­jo lem­ti, kad bus pra­žiop­so­ta kaž­kas ypa­tin­ga.

Vie­ną ry­tą išau­šus M. Sur­vi­la pa­la­pi­nė­je pa­ma­tė kai­my­nus – su­si­me­tė šir­šės. Ki­tą kar­tą te­ko ken­tė­ti skruz­džių ata­ką.

Dar vie­na is­to­ri­ja vos ne­si­bai­gė ne­lai­me. Ne­to­li La­ba­no­ro gi­rios – Pab­ra­dės po­li­go­nas, iš jo kar­tais gir­dė­da­vo­si dunk­sė­ji­mas. Tą­kart M. Sur­vi­la, iš­gir­dęs dunk­sė­ji­mą, pa­ma­nė apie ei­li­nes pra­ty­bas. Bet gar­sas ar­tė­jo – ar­ti­no­si aud­ra.

"Sė­di 27 met­rų aukš­ty­je, iš­lip­ti ne­ga­li", – pri­si­mi­nė M. Sur­vi­la. Aud­ra įsiū­ba­vo me­dį ir pa­la­pi­nę svai­dė du met­rus tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę. Ne­ga­na to, pa­si­gir­do ar­ti­mas žai­bas, o M. Sur­vi­los akis už­kliu­vo už me­ta­li­nio sto­vo ša­lia...

Stai­ga ere­lė ma­ma spar­nais ap­glė­bė vai­kus: M. Sur­vi­lai pa­vy­ko įam­žin­ti vie­ną ge­riau­sių kad­rų. Bet da­bar, ei­da­mas į miš­ką, vi­sa­da pa­si­žiū­ri orų pro­gno­zes.

Dro­nas miš­ke ne­pa­dės, te­ko ieš­ko­ti ki­tos išei­ties. Su­si­konst­ra­vo ve­ži­mė­lį ant tro­sų. "Trys me­tai dar­bo ir vie­nas kad­ras fil­me", – sa­kė "Sen­gi­rės" kū­rė­jas.

Mie­ga­pe­lę už­fik­suo­ti pa­dė­jo bro­lio pro­gra­muo­to­jo kom­piu­te­riu­kas.

"Sen­gi­rė" bu­vo fil­muo­ja­ma ir po van­de­niu – įam­žin­ti nu­sken­dę me­džiai. Tam­sa api­ma jau nu­si­lei­dus 15 met­rų, o 25 met­rų gy­ly­je tem­pe­ra­tū­ra, ne­svar­bu, koks me­tų lai­kas, sie­kia tik tris laips­nius ši­lu­mos. Slė­gis – 5 at­mos­fe­ros.

Dau­giau­siai fil­ma­vo Il­gio eže­re Ig­na­li­no­je. Bal­ti­jos jū­ro­je nu­fil­ma­vo 13–15 tūks­tan­čių me­tų me­dį: jis au­go dar ta­da, kai jū­ros van­dens ly­gis bu­vo že­mes­nis.

Su­si­ti­ki­mo da­ly­viai tei­ra­vo­si, kas M. Sur­vi­lą miš­ke la­biau­siai bau­gi­no. "Ka­dan­gi di­džiau­sias plėš­rū­nas že­mė­je – žmo­gus, me­džio­to­jai", – sa­kė fil­mo kū­rė­jas. Nuo ga­li­my­bės bū­ti su­pai­nio­tu su žvė­ri­mi jis sau­go­da­vo­si dai­nuo­da­mas.

"Fil­mo idė­ja – pa­pa­sa­ko­ti apie miš­ką, kaip mes ma­to­me", – api­bend­ri­no M. Sur­vi­la. Iš vi­so bu­vo nu­fil­muo­ta 400–500 va­lan­dų me­džia­gos, vien ere­lį fil­ma­vo ke­tu­rias žie­mas.

Pa­gal sta­tis­ti­ką į lie­tu­viš­ką do­ku­men­ti­ką vi­du­ti­niš­kai atei­na 2–3 tūks­tan­čiai žiū­ro­vų, M. Sur­vi­lai bu­vo pro­gno­zuo­ja­mi 2 tūks­tan­čiai. Bet per pir­mą sa­vait­ga­lį pa­ma­ty­ti "Sen­gi­rės" į ki­no teat­rus atė­jo 8 tūks­tan­čiai žmo­nių.

Lė­šos, gau­tos už fil­mą, bus pa­nau­do­tos dve­jo­pai – įkur­tam Sen­gi­rės fon­dui, ku­ris pirks miš­kus ir jo­se ne­vyk­dys jo­kios veik­los, bei in­te­rak­ty­viai plat­for­mai.

Iš­sau­go­ti sen­gi­rę

Po su­si­ti­ki­mo M. Sur­vi­la at­sa­kė į "Šiau­lių kraš­to" klau­si­mus.

– Ko­kios jū­sų są­sa­jos su Šiau­liais?

– Šiau­liuo­se gi­miau. Tė­tei bu­vo va­di­na­masis "sbo­ras", ma­ma at­va­žia­vo pas any­tą, Šiau­lių mo­čiu­tę, ir aš gi­miau. Vi­sos va­sa­ros bu­vo pra­leis­tos čia, Šiau­liuo­se. La­bai lauk­da­vau sek­ma­die­nių, nes va­žiuo­da­vo­me į baž­ny­čią, o po to į par­ką, kur vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė.

– Ar ma­tė­te, kaip pa­si­kei­tė Šiau­liai, gal­būt praė­jo­te bul­va­ru?

– Ma­čiau, bet feis­bu­ke. Liūd­na. Tie­siog toks po­žiū­ris – iš­kirs­ti, kas se­na. O tas nau­ja ne­bū­ti­nai ge­riau bū­na, daž­niau­siai blo­giau.

Yra Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tai, lė­šas rei­kia įsi­sa­vin­ti, dė­ti trin­ke­les. Yra pa­da­ry­ti pa­skai­čia­vi­mai, kiek tūks­tan­čių me­džiai kai­nuo­ja. Su­da­ro­ma są­ma­ta, įtrau­kia­mi me­džiai, są­ma­ta iš kar­to di­des­nė. Di­des­nė są­ma­ta, grei­čiau­siai dau­giau ir už­dir­ba žmo­nės. Aš taip ma­tau. Nes kam kirs­ti me­dį, ku­ris yra mies­te? Jis ne­tu­ri jo­kios ko­mer­ci­nės nau­dos, jo ne­par­duo­si, neišp­jau­si len­tų. Es­mi­nis da­ly­kas, ma­nau, yra pi­ni­gai.

Tu­rė­si­me vie­no­dus mies­tus, to­kio pa­ties sti­liaus, su jau­nais me­džiais, ku­rie yra iš­prie­var­tau­ti.

Sa­ky­ki­me, juo­dalks­niui už­ten­ka ir 80 me­tų, kad pa­siek­tų bran­dą, o ąžuo­lui rei­kia 600 me­tų. Kai pa­sie­kia bran­dą, pra­de­da teik­ti ver­tę ir žmo­gui, ir ki­tiems gy­vū­nams. Kol ši­tie me­de­liai užaugs, praeis dar la­bai daug me­tų.

Da­bar toks lū­žis: anks­čiau me­džiai bu­vo pu­siau lau­ki­niai, ža­vė­da­vo va­ka­rie­čius, da­bar nyks­ta – bus ply­te­lių-trin­ke­lių.

– Kiek Lie­tu­vo­je li­kę sen­gi­rių?

– Skai­čiuo­jant miš­kais, ne­sie­kia vie­no pro­cen­to. Tų tik­rų­jų yra dar ma­žiau, ke­le­tas. Ir stip­riai ma­žė­ja.

Tar­ki­me, ei­na­me ir kal­ba­mės su miš­ki­nin­ku, jis sa­ko: "Ši­tą plo­tą sau­go­jau, kiek įma­no­ma, ne­kir­tau, da­bar ne­be­tu­riu, kur dė­tis, man sa­kė, tu­ri kirs­ti."

– Kie­no tas pa­lie­pi­mas?

– Val­džia pa­lie­pė. Liūd­niau­sia, kad daž­niau­siai žmo­nės kal­ti­na ei­gu­lius, miš­ki­nin­kus, ku­rie dir­ba miš­ke. Bet iš es­mės dau­ge­lis jų, jei ga­lė­tų, ne­kirs­tų. Jiems su­pla­nuo­ja žmo­nės, sė­din­tys prie kom­piu­te­rio sta­lo.

O šiems, ma­nau, nu­lei­džia in­ves­tuo­to­jai, ku­rie Lie­tu­vo­je in­ves­tuo­ja į me­die­nos ap­dir­bi­mo pra­mo­nę ar­ba tie­siog į eks­por­tą, lo­bis­tai. Pa­kei­čia­mi įsta­ty­mai, pa­di­di­na­mos miš­kų kir­ti­mo nor­mos ir dau­giau ker­ta­ma.

Da­bar me­die­nos kai­na yra la­bai kri­tu­si Eu­ro­po­je, nes džiūs­ta kal­nų eg­ly­nai. Nors kai­na kri­tu­si, bet mes vis tiek ker­ta­me dar dau­giau, nes yra toks pla­nas – kaip so­vie­ti­niais lai­kais – ir rei­kia jo lai­ky­tis. Ir ne­svar­bu, kad nu­ker­ta, rie­tu­vės sto­vi, nie­kam tų me­džių ne­rei­kia. Bet jei­gu ne­nu­kir­si, tau, žmo­gau, ku­ris at­sa­kin­gas už kir­ti­mus, bus blo­giau.

– Kol kū­rė­te fil­mą, ko­kius po­ky­čius ma­tė­te miš­kuo­se?

– Kuo to­liau, tuo la­biau ker­ta me­džius. Su­si­dū­riau su tuo, nes pri­si­ri­ši prie ge­rų me­džių, pa­skui atei­ni, pa­žiū­ri – ne­bė­ra! To­kia rea­ly­bė.

– Su­si­ti­ki­me mi­nė­jo­te Sen­gi­rės fon­dą, ko­kia bus jo veik­la?

– Idė­ja to­kia: mes gy­ve­na­me ka­pi­ta­lis­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je, kur la­biau­siai ger­bia­mas pri­va­tus tur­tas, nes jei jis pri­klau­so vals­ty­bei, įsta­ty­mus ga­na leng­vai pa­kei­čia.

Jei miš­kas pri­klau­sys ju­ri­di­niam vie­ne­tui, dau­giau­siai šan­sų iš­sau­go­ti. Pu­sę lė­šų, gau­tų už bi­lie­tus, skir­si­me in­te­rak­ty­viai plat­for­mai, ki­tą pu­sę grą­žin­si­me miš­kui. Fon­das įsi­gys miš­ką ir ab­so­liu­čiai nie­ko su juo ne­da­rys. Leis sen­gi­rei aug­ti, vys­ty­tis pa­čiai. Ne­rei­kia ti­kė­tis, kad nu­si­pirk­si­me ir po me­tų bus sen­gi­rė. Tu­rės praei­ti 20–30 me­tų, kad sen­gi­rės po­žy­mių bū­tų kuo dau­giau.

Vė­liau pa­kvie­si­me vi­sus no­rin­čius pri­si­dė­ti prie šios idė­jos. Mes sa­vo in­dė­lį ma­to­me taip: iš­sau­go­ti nors ir la­bai ne­di­de­lius plo­tus, bet tik­rai iš­sau­go­ti.

– Kas pa­si­kei­tė – juk lie­tu­vių pa­sau­lė­žiū­ro­je, pa­sau­lė­jau­to­je me­dis užė­mė ypa­tin­gą vie­tą?

– Tai ir paaiš­ki­na šio fil­mo sėk­mę, nes jį pa­žiū­rė­jo apie 68 tūks­tan­čius žmo­nių. Tai yra žiū­ri­miau­sias lie­tu­viš­kas do­ku­men­ti­nis fil­mas is­to­ri­jo­je. Ko­dėl? To­dėl, kad žmo­nėms tie­siog rei­kia miš­ko. Lie­tu­vių gy­ve­ni­me vis dar tas miš­kas yra – bent jau į ki­no teat­rą atei­na į jį pa­žiū­rė­ti. Tas yra mū­sų krau­jy­je.

– Tai tei­kia vil­ties?

– Ma­nau, kad taip. Ir užau­ga jau­ni­mas, ku­ris su­pran­ta, kad ne­rei­kia vien lanks­ty­tis, kad ga­li­ma ir sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­ky­ti val­džiai – tuo la­bai džiau­giuo­si.