
Naujausios

Valstybės pamatas
Karo istorija A. Tamošiūnas susidomėjo 2004–2007 metais, dirbdamas NATO štabe Briuselyje.
"Belgija nusėta įvairių laikotarpių karo mūšių vietomis, pažintinės programos parengtos tikslinėms auditorijoms, nuo karių iki moksleivių, pasitelktos įvairios priemonės, kaip sudominti karo istorija ir per ją pažinti kraštą, kultūrą. Po tarnybos pagalvojau, gal būtų galima ką nors panašaus pritaikyti ir Lietuvoje", – sako A. Tamošiūnas.
Iniciatyvus karys ilgai dviračio neišradinėjo: būdamas radviliškietis, pasitelkė Radviliškio kautynes. Organizavo ekskursijas, du kartus prie Radviliškio malūno su bendraminčiais surengė 1919 metais vykusio mūšio rekonstrukciją.
Prieš dvejus metus įstojęs į Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Baltijos šalių istorijos programą, magistro darbui pasirinko mūšio prie Radviliškio temą (darbo vadovas dr. Vytautas Jokubauskas).
Šių metų lapkričio 21 ir 22 dienomis įspūdingai jaunos Lietuvos kariuomenės pergalei prieš bermontininkus sukaks 100 metų.
"Radviliškio mūšį turėtume labiau akcentuoti, jis turėjo didelę įtaką tolimesniems Lietuvos kariuomenės veiksmams ir visuomenės nuotaikoms", – sako A. Tamošiūnas.
Pasak radviliškiečio, Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, pokario rezistencija Nepriklausomybės kovas nustūmė į antrą planą.
Nepriklausomybės kovų metus jis vadina pamatais, ant kurių formavosi valstybė. O pergalė ties Radviliškiu prieš bermontininkus – neabejotinai didžiulis postūmis įvairiais atkurtos valstybės rakursais.
"Turime kuo didžiuotis", – neabejoja A. Tamošiūnas.
Sudėtingas laikas
Rašydamas magistro darbą, A. Tamošiūnas analitiškai pažvelgė į Radviliškio kautynių problematiką, sugretino istorinius duomenis, išanalizavo kautynių meto meteorologines sąlygas, pateikė istoriografijoje esamų faktų tarpusavio prieštaravimus, atliko kariavusių pusių patirtų nuostolių santykio analizę.
Tarpukariu apie mūšį prie Radviliškio daugiausiai rašė amžininkai, Nepriklausomybės kovų dalyviai – buvę karininkai arba kariai. Kitas tyrimų blokas – išeivijoje. Tarp emigravusiųjų buvo nemažai karių savanorių, kurie dalyvavo veiksmuose, bet galėjo remtis tik nedideliu išvežtų dokumentų kiekiu. Trečia grupė – istorikų tyrimai atkūrus nepriklausomybę.
A. Tamošiūnas į mūšio eigą pažvelgė kario akimis.
Pirmiausia jis atkreipia dėmesį į kariavusių pusių (ne)motyvaciją. Bermontininkai kariavo svetimame krašte, neaiškūs jų kovos tikslai, vadovybė buvo tarpusavyje susipykusi. Prisiminimuose užfiksuota, kad dar neprasidėjus kovos veiksmams, iš Kuršėnų, kur jie pirma atvyko, vežimais jau veždavo sužeistuosius – tarpusavio susišaudymo aukas.
Lietuvių kariuomenės aprūpinimas tuo metu buvo prastas. Sutapo, kad tris mėnesius buvo nemokėtas atlyginimas. Pasak A. Tamošiūno, iš pradžių sargyba pasikeisdavo ta pačia batų pora. Išliko stipriausi – nusivylusieji vadinti šiaudadūšiais. Vėliau padėtis po truputį gerėjo.
Prieš pat išvykstant į bermontininkų frontą, buvo gauta amerikiečių apranga. Bet atskiri Lietuvos kariuomenės padaliniai iš Panevėžio atvyko pėsčiomis, maža to, jie iškart gavo užduotį – keisti dar labiau nualintus karius vykdyti fronto apsaugą.
Gražiu pavyzdžiu A. Tamošiūnas pateikia Šeduvoje palaidotus karius iš Vilkaviškio, žuvusius prie Radviliškio.
"Jie žinojo esmę, kad Lietuva nesibaigia ties kažkurio Vilkaviškio kaimo ribomis. Jie gal pirmą kartą atvyko į Radviliškį ir čia liko."
Kodėl pirmą parą lietuvius ištiko nesėkmė?
Pasak A. Tamošiūno, pagal aptinkamus duomenis, bermontininkų gynėsi nuo 800 iki 1 000, o lietuviai planavo Radviliškį paimti II pėstininkų pulko sudėtimi. II pėstininkų pulko vadas pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackas pulką padalijo į tris batalionus ir tik trečdaliui pulko liepė užimti Radviliškį ir eiti Šiaulių link.
"Tai rodo, kad jis nevaldė žvalgybinės informacijos. Žmonių skaičius puolime buvo toks pat, kaip ir gynyboje. Jei žiūrėtume iš kariškos perspektyvos, pirmą parą Radviliškio operacija buvo pasmerkta nesėkmei. II pulko pirmas batalionas buvo patys jauniausi kariai, daug naujokų, rašoma, kad turėjo tik po 7 šovinius. Gintis su tokiu kiekiu šovinių buvo bergždžias dalykas, vienintelė išeitis, ko gero, buvo pulti ir paimti amunicijos iš priešo sandėlių Radviliškyje", – sako A. Tamošiūnas.
Lietuvių kariuomenės aprūpinimas tuo metu buvo prastas. Sutapo, kad tris mėnesius buvo nemokėtas atlyginimas.
Kai vienas batalionas įsivėlė į kautynes, likę du nežinojo, ką daryti.
Pasak A. Tamošiūno, tarp aukščiausių vadų buvo didelė trintis. Pulko vadas netgi norėjo anksčiau, lapkričio 15 dieną, savo pajėgumais pradėti kautynes, bet kokį delsimą vadino baimės demonstravimu (lapkričio 15 dieną įsigaliojo oficiali nuostata, kad bet koks vokiečių karys Lietuvos teritorijoje traktuojamas kaip banditas, už jo nestovi Vokietija).
Pasak A. Tamošiūno, aukštesnių vienetų – pulkų, batalionų – vadai tarnybos patirtį buvo įgiję carinės Rusijos kariuomenėje, kur vadovavo ženkliai mažesniems dariniams, tad trūko patirties, gabumų. Nebuvo sąveikos tarp batalionų, kiekvienas užduotis vykdė individualiai.
V. Glovackis dar pačioje tarnybos pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo įsivėlęs į kelis tarnybos incidentus, tai rodo jį buvus konfliktine asmenybe.
"Kai Antantė lapkričio 22 dieną liepė atitraukti karius į išeities pozicijas, V. Glovackis šaukė, kas vyksta?! Galima suprasti, konfliktas tarp vadų tebegilėja."
Baltijos regioną Antantė laikė kaip tinkamą placdarmą kovai su bolševikais.
Klausimai dėl nuostolių
Daug dėmesio A. Tamošiūnas skyrė nuostolių statistikos analizei. Kilo daug klausimų.
Skaitydamas vadų ataskaitas, vadinamas koreliacijas, atkreipė dėmesį, kad neišskirti nuostoliai pagal frontus, informacija viena kitai prieštarauja.
Pavyzdžiui, I pėstininkų pulkas nenurodo nuostolių. II pėstininkų pulkas nurodo, kad savų užmušta keliolika, o bermontininkų – 200, sužeista 400, dar per 100 paimta į nelaisvę.
"Pirmiausia į akis krenta disproporcija. Kitas klausimas, kaip buvo galima apskaičiuoti tokį sužeistųjų kiekį? Nelaisvėje esančius karius galima surūšiuoti į sužeistus ir ne. O kaip šiuo atveju – juk patys bermontininkai nepranešė sužeistų skaičiaus. Istorikams humanitarams, ko gero, nekilo klausimų. Man, kariui, kilo. Kaip tai pagrįsti?"
A. Tamošiūnas atkreipė dėmesį, kad nėra bermontininkų palaidojimo vietų arba jos neidentifikuotos. Daro prielaidą, kad priešininkų nuostolis galėjo būti didinamas siekiant pridengti prastus sprendimus.
Generalinio štabo ataskaitoje parašyta, kad Radviliškyje žuvo 300 bermontininkų.
"Bet kuris karo istorikas pasakys: jei planuojama karinė operacija, puldamas turi tikėtis įdėti trigubai didesnes pastangas ir tikėtis trigubų nuostolių. Tokia aritmetika: jei bermontininkų žuvo 300, vadinasi, lietuvių – 900. Bet tai – nerealus skaičius."
Sudėtinga, pasak A. Tamošiūno, pagrįsti ir lietuvių nuostolius.
Pirmosios bermontininkų fronto aukos, Jonas Jaraminas ir Gracijonas Sakalauskas, žuvo žvalgyboje lapkričio 15 dieną Daugėlaičiuose, palaidoti Radviliškio senosiose kapinėse, apie tai liudija įrašas bažnytinėse knygose.
Apie kitus karius, palaidotus po mūšio Radviliškio, Šeduvos, Baisogalos, Šiaulėnų, Varnių kapinėse, įrašų bažnyčios knygose A. Tamošiūnas neaptiko. Iškelta hipotezė: galbūt karo kapelionas buvo atvykęs iš svetur ir vėliau žuvusius įrašė į savo parapijos knygą.
Bet pavyko rasti įrašų apie civilių aukas: Radviliškyje žuvo jauna moteris ir 10 metų berniukas: vienas – nuo artilerijos sviedinio, kitas – nuo skeveldros. Tai rodo, kad buvo naudojama sunkioji artilerija.
1928 metų "Kario" žurnale A. Tamošiūnas aptiko eilėraštį, kuriame išsakyta nuoroda, jog šalia Radviliškio miškelyje, prie pat miesto yra kapai, kuriuose "priguldyta ne vien tiktai mūsų, bet ilsis daugybė vokiečių ir rusų."
Milžiniškas potencialas
Radviliškio mūšio reikšmė, pasak A. Tamošiūno, labai didelė. Tuo metu Lietuvos kariuomenė buvo materialinėje duobėje. Perėmus daug aviacinio, artilerinio turto, ginkluotės, amunicijos, buvo ženklus palengvėjimas, vėliau sukurta III divizija.
"Drįsčiau teigti, kad ties Radviliškiu sprendėsi motyvacijos klausimas. Lietuviai labai atsargiai žiūrėjo į priešą, žinojo, kad jis – to laikmečio kariuomenės elitas, nes bermontininkų pagrindą visgi sudarė vokiečiai. Po pergalės buvo pliūpsnis teigiamų emocijų: Lietuvos kariuomenė gali! Pergalės aidas nusirito per visą Lietuvą. Mykolas Romeris prisiminimuose rašo apie džiaugsmą Laisvės alėjoje. Sumušėme tokį priešą ir galime kovoti toliau, parodyti kitoms valstybėms, kad ne iš kelmo spirti!"
Radviliškio rajonui, sako A. Tamošiūnas, pasisekė, nes teritorijoje įvyko du išskirtiniai XX amžiaus įvykiai: pergalė prieš bermontininkus ir 1949 metų partizanų vadų suvažiavimas.
"Karo istorijos turizmas Vakarų Europoje seniai yra populiari istorijos forma, ji atsirita ir iki mūsų. Turime milžinišką potencialą."
Kaip pavyzdį A. Tamošiūnas pateikia Lenkijoje kasmet organizuojamą Žalgirio mūšio rekonstrukciją – didžiulį renginį, transliuojamą nacionalinės televizijos.
A. Tamošiūno manymu, Radviliškio mūšio istorijoje netrūktų medžiagos ir Holivudo filmams. Pavyzdžiui, pulko vadas skambina kautynių metu į Šeduvą, kur buvo karo lauko ligoninė, ir klausia, kur yra vyriausias daktaras. Sužino, kad jo nėra – pasiėmė šautuvą ir išėjo į frontą. Tuomet kviečia kapelioną. Jo irgi nėra: su šautuvu ir su tuo pačiu daktaru išėjo! Tai – realūs veikėjai su vardais ir pavardėmis.
Prisiminimuose aprašytas ir pasakojimas apie mergaitę, kuri pasiėmusi tėvo arklius su vežimu, rinko sužeistuosius, balta nosinaite mosikuodama mūšio lauke. Arba – bermontininkų orkestras grojo miške ir taip kėlė karių ūpą.
A. Tamošiūnas skatina diskutuoti ir apie Nepriklausomybės karo aukų atminimo įamžinimą. Jo pasiūlymas – pakabinti atminimo lentas tose parapijose, iš kurių kilę žuvusieji kariai savanoriai, arba panašias atminimo lentas pakabinti kariniuose vienetuose, kurie yra pulkų, kovojusių frontuose, tradicijų perėmėjai.
Būtina parengti informacines rodykles, leidinius ir taip populiarinti unikalius šalies istorijos įvykius Radviliškio mieste ir rajone. Tai būtų puiki galimybė pažinti Lietuvos istoriją, nes pažintinės pilietinės išvykos tampa vis populiaresnės", – įsitikinęs A. Tamošiūnas.