"Kiemuose" – apie išskirtines "vieteles" ir provincijos kultūrą

Dis­ku­si­ja – bu­vu­sia­me G. Ma­žei­kio kie­me

Pro­jek­to "Kie­mai" or­ga­ni­za­to­rė – Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka, ku­ri sie­kia per ži­no­mų žmo­nių ir kul­tū­ros vei­kė­jų dia­lo­gus pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną ir kul­tū­rą pa­teik­ti mies­to gy­ven­to­jams įpras­to­je ap­lin­ko­je. Taip pat šiais ren­gi­nių cik­lais ska­ti­na bend­ruo­me­niš­ku­mą, sten­gia­si at­kur­ti kie­mo kul­tū­rą.

Or­ga­ni­za­to­riai vi­lia­si, kad šis pro­jek­tas tę­sis ir ki­tą se­zo­ną bei taps dar vie­na Šiau­lių vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Šį kar­tą dis­ku­si­jos vie­ta pa­si­rink­ta neat­si­tik­ti­nai – ren­gi­nys vy­ko kie­me na­mo, ku­ria­me 10 me­tų gy­ve­no vie­nas iš dis­ku­si­jos da­ly­vių – Gin­tau­tas Ma­žei­kis.

Šios dis­ku­si­jos pa­va­di­ni­mas bu­vo "Kul­tū­ros ne­su­sip­ra­ti­mai ir ki­tos he­ter-u-to­pi­jos".

"Ši­tas žo­dis – he­ter-u-to­pi­ja – yra la­bai gąs­di­nan­tis ir gal­būt net ne­sup­ran­ta­mas. Jo si­no­ni­mas bū­tų – skir­tin­gos vie­tos. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­na vie­ta ga­li tu­rė­ti sa­vo šne­ką, sa­vo ypa­tin­gus žo­džius, ku­rių ki­tos vie­tos ne­sup­ran­ta ar­ba ypa­tin­gą at­min­tį, le­gen­das, mi­tus, ku­rių ki­tos vie­tos ne­ži­no. Štai ši­tų vie­te­lių gy­ve­ni­mas pa­pras­tai ne­prik­lau­so nuo to, ką dik­tuo­ja di­dy­sis moks­las, pa­sau­lio kul­tū­ra ir ko­kios yra ma­dos," – dis­ku­si­jos pa­va­di­ni­mą aiš­ki­na G. Ma­žei­kis.

Paš­ne­ko­vas ne­slė­pia, jog ši te­ma jam pa­tin­ka ir jis įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se ap­žiū­ri­nė­ja ir do­mi­si to­kio­mis vie­to­mis. Kaip ir pa­sau­ly­je, taip pat ir Lie­tu­vo­je yra šim­tai to­kių sėk­min­gų ir ne­sėk­min­gų vie­tų pa­vyz­džių.

"Sėk­min­gos vie­te­lės yra tos, ku­rios ne­verkš­le­na, kad kas nors jas gel­bė­tų iš ša­lies. Dau­ge­lis iš jų ne­tgi ne­no­ri, kad joms kaž­kas pa­dė­tų. Blo­giau­sia, kas nu­tin­ka su vie­tos kul­tū­ra, kai ji pra­de­da mąs­ty­ti lo­te­ri­jos prin­ci­pu," – įžval­go­mis da­li­jo­si fi­lo­so­fas.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai sa­ko, jog at­ski­roms bend­ruo­me­nėms ne­rei­kia sė­dė­ti ir lauk­ti, kol kaž­kas ateis ir pa­da­rys, o tam neį­vy­kus – skųs­tis.

"Lie­tu­vo­je yra daug kai­mų, ku­rie at­gi­jo, kai juo­se at­si­ra­do 4–5 ini­cia­ty­vūs žmo­nės, ku­rie pra­dė­jo kur­ti,jung­tis, kvies­ti drau­gus, o tie drau­gai – drau­gų drau­gus. To­kiam da­ly­kui daž­niau­siai ne­rei­kia jo­kio fi­nan­sa­vi­mo ar­ba to sa­vi­fi­nan­sa­vi­mo vi­siš­kai pa­kan­ka ir ta he­ter-u-to­pi­ja pra­de­da gy­ven­ti," – sa­kė G. Ma­žei­kis

"Vil­nius – cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja"

A. Ja­ku­čiū­nas sam­pro­ta­vo, jog šiuo me­tu Lie­tu­vo­je daž­nai var­to­ja­mas žo­dis "re­gio­nas". Pats ra­šy­to­jas šią są­vo­ką su­pran­ta kaip kul­tū­ros bend­ruo­me­nes, esan­čias ne sos­ti­nė­je.

"Man tai taip pa­gy­rū­niš­kai skam­ba. Daž­nai Vil­niu­je sa­ko: "Mes esam cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja", o pro­vin­ci­ja, kad ne­bū­tų taip liūd­na, sa­ve re­gio­nais pa­si­va­di­na," – sa­ko G. Ma­žei­kis.

"Aš la­biau­siai ter­mi­ną "re­gio­nų kul­tū­ra" gir­džiu bū­tent re­gio­nuo­se. Kai nu­va­žiuo­ju į bib­lio­te­kas Lie­tu­vo­je, vi­sa­da pir­mo­ji šne­ka bū­na – "štai mes re­gio­ne", "mū­sų re­gio­ne", "re­gio­no fi­nan­sai" ir taip to­liau. Tai yra ta­pę kli­še", – ma­no A. Ja­ku­čiū­nas.

"Pra­dė­jau gal­vo­ti, kuo gi ski­ria­si tie žmo­nės, ku­rie su­ku­ria įdo­mias kul­tū­ri­nes ir so­cia­li­nes ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų bend­ruo­me­nes. Vi­sų pir­ma, žo­dis "re­gio­nas" tarp jų nė­ra po­pu­lia­rus ar­ba yra vi­sai ne­var­to­ja­mas. Vie­toj to yra kal­ba­ma apie žmo­nių ar­ba ini­cia­ty­vų jung­tis", – svars­tė G. Ma­žei­kis.

Ma­to­mas pro­gre­sas

Paš­ne­ko­vai pri­pa­ži­no, jog per pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį kul­tū­ra pro­vin­ci­jo­se la­bai stip­riai įžen­gė į vie­šą­ją erd­vę.

"At­si­ra­du­si kny­gų skai­ty­mo kul­tū­ra, iš ku­rios ga­li­ma šai­py­tis ar ne­pri­pa­žin­ti, ma­ty­ti jo­je ko­mer­ci­nį at­spal­vį, ku­ris ten la­bai ryš­kus. Ta­čiau kul­tū­ros išė­ji­mas į liau­dį yra di­džiu­lis, kad ir koks ne­žy­mus jis bū­tų, bet tas pro­gre­sas yra," – min­ti­mis da­li­no­si A. Ja­ku­čiū­nas.

Su ra­šy­to­ju ne­su­ti­kęs G. Ma­žei­kis tei­gė, jog kny­gų skai­ty­mo kul­tū­ra la­bai kles­tė­jo anks­čiau, at­si­ra­dus iš­ma­nio­sioms tech­no­lo­gi­joms, ši kul­tū­ra bu­vo pa­mirš­ta. Da­bar vėl sten­gia­ma­si tai at­gai­vin­ti. Fi­lo­so­fo su­pra­ti­mu, tai nė­ra pro­gre­sas.

"Prog­re­sas yra ten, kur yra in­dust­ri­ja. Jei­gu klaus­tu­mė­me apie tai, ar Šiau­liuo­se at­si­ra­do kaž­ko­kie nau­ji, įdo­mūs kul­tū­ros ži­di­niai, apie ku­riuos su­ka­si gy­ve­ni­mas, tai aš la­bai no­rė­čiau ti­kė­ti, kad to­kie yra," – mąs­tė kul­tū­ros teo­re­ti­kas.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai do­mė­jo­si ir klau­sė pa­šne­ko­vų nuo­mo­nės, ko­dėl Lie­tu­vo­je, esant ri­bo­tam var­to­to­jų ir skai­ty­to­jų kie­kiui, yra tiek daug tei­kia­mų li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų.

A. Ja­ku­čiū­nas pri­pa­ži­no: "Kar­tais tos pre­mi­jos bū­na me­rų am­bi­ci­jos, ku­rios pa­de­da jų ra­jo­ne kaž­ką pa­žy­mė­ti. Kaž­ku­ria pra­sme tai yra gra­žu, pri­si­me­na­mi au­to­riai, jiems skam­ba di­ti­ram­bai ir vis­kas tar­si yra ne­blo­gai. Tik su šiuo­lai­ki­ne li­te­ra­tū­ra tai daž­niau­siai ne­tu­ri nie­ko bend­ro, nes tų pre­mi­jų nuo­sta­tai yra su­for­muo­ti pa­gal praė­ju­sio lai­ko rea­li­jas".

Su­si­rin­ku­sie­ji taip pat klau­sė pa­šne­ko­vų nuo­mo­nės apie žmo­nes, ku­rie ku­ria ar įgy­ven­di­na sa­vo sva­jo­nes, ne dėl pi­ni­gų, ta­čiau dėl sa­vi­raiš­kos.

A. Ja­ku­čiū­nas tei­gė, jog svar­biau­sia pra­dė­ti nuo sa­vęs. Da­ry­ti tai, ką no­ri, o ne ką lie­pia. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, kul­tū­ra yra apie džiaugs­mą ją kur­ti ir tai yra pa­ts sma­giau­sias da­ly­kas.

Daž­nai Vil­niu­je sa­ko: "Mes esam cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja", o pro­vin­ci­ja, kad ne­bū­tų taip liūd­na, sa­ve re­gio­nais pa­si­va­di­na.