Naujausios
Šiais pasiutusio lėkimo ir skubėjimo dar net lekiant laikais vis dažniau girdimas posakis: „Nori gerai gyventi – mokėk save brangiai parduoti.“ Posakis ne kukliųjų ir ne pačių sąžiningiausiųjų priedermei.
Kuklus nuolat susimažina save ir galvoja, kad yra daug gabesnių ir geresnių už jį.
Sąžiningas irgi svarsto, ar jis aukštesnių pareigų ir geriau apmokamo darbo vertas. Pasveria ar „išveš“ kasdien sąžiningai atlikti tai, ko reikalaujama. Ir atsitraukia.
Neįvyksta konkursai į reikalingiausių specialistų pareigas. Nėra ką skirti premjerais ir ministrais. Nėra ką rinkti prezidentais.
Tuomet į priekį šauna tie, kurie iš kuklumo nemirs. Neretai žmonės su povo arba klouno sindromu. Jie tikrai myli save, bet sako, kad myli Lietuvą. Jie žavisi savimi. Patys sau atrodo protingi ir gražūs. Todėl drįsta įkainoti ir parduoti save gerokai brangiau negu yra verti. Pasipuošę brangiais kostiumais, kaklaraiščiais ar varlytėmis prieš rinkimus pervažiuoja Lietuvą. Pašneka tai, ką nori girdėti rinkėjas. Prisižada, kad tarnaus tautai sąžiningai.
Rinkėjas, neturėdamas iš ko rinktis, padeda kryžiuką balsavimo biuletenyje. Ir jie jau savajame Olimpe! Dosniausios motinos politikos rojuje! Privilegijų jūroje.
O ką gauna tą dosnią gerovę ir privilegijų jūrą jiems užtvenkęs mokesčių mokėtojas? Ar gauna kompetenciją? Ar gauna politikų kaip asmenybių pavyzdį ir švarą? Sąžiningumą? Nuoširdų rūpestį tauta ir valstybe?
Dažniausiai ne. Tuomet vos tik išrinktą valdžią pradedame „skalbti“ liaudies keiksmažodžiais, opozicijos ir žiniasklaidos kritika. Bet jau nei atskalbsi, nei išbalinsi, nei suminkštinsi. Nepakartosi rinkimų. Neatsuksi laiko atgal. Vėl pykdamas ir rupūžiuodamas lauksi ketverius metus, kad galėtum išsirinkti naują valdžią. Tik ir naujoji dažniausia blogumu nenusileis buvusiai. Taip ir gyvename lyg voverės rate.
Iš to kyla klausimas, kodėl nepakeičiami, laikomi autoritetais ir ekspertais, gerbiami ir beveik nekritikuojami iš sovietinių laikų dar užsilikę, jaunystėje partijos ir komjaunimo sekretoriais dirbę politikai? Nedaug jų jau belikę. Bet likusieji sėkmingai dirba iki šiol. Tinka visiškai kitai santvarkai ir visai kitoms, demokratijos sąlygoms. Komentuoja įvykius žiniasklaidai, yra nepakeičiami diplomatai. Matyt, iš tikrųjų nestinga kompetencijos. O gal yra ir švaresni, nors užsilikę iš sovietinių laikų.
Anų laikų privalumas buvo tas, kad asmenybėms nereikėjo savęs parduoti. Jos buvo tiesiog atrenkamos. Stebimas jų darbas. Vertinami gabumai ir kompetencija. Matuojamos galimybės. Norėdamas kilti pareigose privalėjai dirbti ir atrodyti patikimas bei protingas ne sau, o tiems, kurie tave daugybę metų akylai stebi ir vertina
Nenoriu giedoti ditirambų sovietmečiui. Net ir akyloj priežiūroj bei pelnytuose paaukštinamuose buvo visko: ir aplaidumo, ir girtavimo, ir paleistuvyčių, ir menkos kompetencijos, ir įstatymų apėjimo.
Bet kai amžinu lyderiu norintis būti politikas per kelis mėnesius suburia partiją iš giminių, draugų, gerų pažįstamų, o kartais ir nelabai pažįstamų, ir tie atsitiktiniai žmonės patenka į Seimą, ką jie gali duoti kaip grąžą gerais atlyginimais ir privilegijomis juos aprūpinančiai tautai?
Arba rimtose sisteminėse partijose, o su jomis ir Seime, ministerijose ar kitose aukštose pareigose atsiduria vaikus tvirkinę, Rusijai šnipinėję, televizorius savo svetainei už valdiškus pinigus pirkę, neteisėtai paskolas ėmę, už čekučius po keliolika tūkstančių eurų iš biudžeto lėšų neteisėtai gavę ar kitaip susitepę žmonės.
Tuomet už šiandieninį gebėjimą save įpiršti arba brangiai parduoti pradeda geriau atrodyti sovietinių laikų specialistų ir nomenklatūrininkų atranka.
Žinoma, ir tas save parduodantis ne kiekvienas į aukštas pareigas ateina iš niekur. Gal kai kurie gerai dirba. Patinka ir įtinka žmonėms. O kad ką nors valdiško pasisavino lengvai nurašoma į nuostolius. Juk mūsų smegenų kertelėje dar užsilikęs sovietinis reliktas – valdišką vogti galima. Gal ir kunigui per išpažintį nebūtina to sakyti. Tik iš žmogaus vogti nevalia. O kad apvagiant valstybę apvagiamas ir kiekvienas jos pilietis dar nespėta įsisąmoninti? Gal ir spėta? Bet matant kaip kartais švaistomi valstybės pinigai, negaila kad ir koks meras už biudžeto pinigus nusipirko televizorių. Smulkmė. Bala jos nematė.
Juolab, kad nedaug rimtų savo profesiją ar verslą turinčių žmonių nori šokti į tą politikos kloaką. Būti sekami ir persekiojami. Ne tik jie, bet ir jų šeimos nariai. Nenori būti vieši tarsi kokios viešos įstaigos, į kurias bet kas gali įeiti duris atsidarydamas kojomis.
Jie suvokia, jog į politiką turi ateiti tik labai tvirtos, protingos asmenybės, garantuotos už save, kad nesusigundys, nenusikals, nepraras savo vertybinio kompaso. Tik ar pritaps prie vertybių kompaso neturinčios, tik apie skaidrumą daug šnekančios daugumos?
Nes daugelis ten tik klounai, nenorintys į gyvenimą žiūrėti pernelyg rimtai. Rinkimų akimirkomis jie pasimaivo prieš rinkėjus. Suvaidina didelius ir svarbius.
O ką rinkėjai? Protingiausių žmonių branduolys užsiėmęs savo darbais, paskui – poilsiu, pramogomis, kelionėmis. Dažnas nežiūri nei politinių debatų, nei „Panoramos“, nei „Žinių“. Per rinkimus lengva ranka suraito paukščiuką prie pavardės, kuri mažiausia blogybė iš kelių didelių. Nors turėtų balsuoti už gėrybę. Arba visai neina balsuoti. Gaila laiko tokiems niekams.
Kažkur skaičiau garsaus politiko mintį, jog žmones reikia taip apkrauti darbais ir rūpesčiu savais gyvenimais, tokia skuba ir greitu gyvenimo ritmu, kad jie negalvotų apie valstybę.
Tuomet ant ribuliuojančio vandens lyg skiedros iškyla eiliniai nedidelės kompetencijos ir gabumų, valstybiškai negebantys mąstyti žmogeliai. Gerai, jeigu Seime priimant įstatymus jie teisingai pagal rinkėjų norus ir savo sąžinę paspaus mygtukus.
Bet kad ir sąžinė dabar retenybė.
Menu vieno ūkininko pasakojimą, kaip pas seną jo kaimynę ateina malkų skaldytojas. Padirba iki pietų su alaus pertraukėlėmis. Paima 50 eurų. Ateis kitą dieną. Reikia čėdyti darbą. Vėl padirbės iki pietų. Vėl paims 50 eurų. O po to, kai suskaldys visą krūvą, senolė pačias didžiausias kalades, kurių negali nė pakelti, ras paslėptas po suskaldytomis malkomis.
Ar kartais nepanašiai nutinka ir su mūsų išrinktais politikais, ir kitais gebančiais brangiai save parduoti žmonėmis?
Už smulkių malkų suskaldymą sumokame brangiai. O nepakeliamas kalades vistiek palieka mums.