Naujausios
Daug tapatybės sluoksnių
Leidinys „Šiauliai. Architektūros gidas“ rugsėjo 30 dieną buvo pristatytas Fotografijos muziejuje. Diskusijoje dalyvavo knygos sudarytojos Vita Soltonaitė-Puslienė ir Aušra Černauskienė, bendraautoriai Martynas Mankus, Dalia Traškinaitė, Vilija Ulinskytė-Balzienė, Vigmantas Butkus, Jovita Vilimaitienė, pokalbį moderavo leidyklos LAPAS įkūrėja ir vadovė Ūla Ambrasaitė. Susitikime nebuvo vienos bendraautorės – Marijos Drėmaitės.
„Šiauliai. Architektūros gidas“ papildė daugiau nei du dešimtmečius leidyklos LAPAS plėtojamą Lietuvos miestų architektūros gidų seriją. Pasak leidėjų, ši serija miestą siūlo pažinti ne vien kaip žymių objektų rinkinį – pastatai tampa būdu kalbėti apie visuomenę, ekonomiką, politines permainas, kasdienybę.
Gido pasakojimas apie Šiaulius apima nuo istorinio centro, tarpukario modernizmo iki fabrikų, karinės aviacijos, pietinio rajono, postmodernizmo – iki šių dienų.
– Knygos pristatyme buvo iškeltas klausimas: kas geriausiai atskleidžia Šiaulių architektūrinį charakterį? Ar radote atsakymą?
V. Ulinskytė-Balzienė (V. U.-B.) – Yra daug tapatybės sluoksnių. Anksčiau skirtingais laikotarpiais akcentuodavome skirtingus miesto architektūros tapatybės aspektus.
Tam įtakos darė atskirų objektų aktualizavimas, pavyzdžiui, muziejui sutvarkius Chaimo Frenkelio vilą, įkūrus ekspoziciją, pradėjus pasakoti tos vietos istoriją, visi Šiauliai garsiai pradėjo kalbėti apie Šiaulių, kaip pramonės miesto, tapatybę, nes atkreipė dėmesį į fabriką ir kitus fabrikus, jų ryšius, istoriją, į Šiaulių, kaip odininkystės centro, vaidmenį.
Naratyvo pokytis įvyko, kai atradome tarpukario modernizmo architektūrą. Tai turėjo didelės įtakos ir muziejinei veiklai, projektams.
Sutapo, kad Fotografijos muziejaus rekonstrukcija vyko tada, kai Kaune buvo tik pradėta kalbėti apie Kauno modernizmo architektūrą. Mums buvo stimulas atsigręžti į Šiaulių, kaip reikšmingo tarpukario miesto, tapatumą ir atrasti Šiaulių architektūrą tarpukario laikotarpiu.
Pamenu, kaip žmonės stebėdavosi, kai įvairiomis priemonėmis, muziejinėmis ir kitomis, kalbėdavome apie tarpukario architektūrą, jos objektus. Būdavo nuostaba: „Aš visą gyvenimą maniau, kad tai yra sovietinis miestas.“ Tas naratyvas – pilkas sovietinis miestas, viskas sugriauta, naujai pastatyta.
Tarsi atradome tarpukario modernizmo architektūrą ir su ja tapatinome save. Vadinasi, tapatybės dalis buvo ir naujosios valstybės, modernumo architektūra.
Su gidu mes pradedame kalbėti apie Šiaulių postmodernizmą. Ko gero, daugeliui šiauliečių tai nieko nesakanti kategorija. Architektai, kurie analizuoja architektūrą, įvardija Šiaulių postmodernizmą kaip didelį miesto išskirtinumą, mato labai savitą braižą ir išraišką. Netgi buvo tokių autorių, kurie sakė, kad Šiaulių postmodernizmas galėtų būti kaip prekės ženklas.
Tapatybės daugiasluoksniškumas gide susijungia į visumą. Daugiasluoksniškumas yra mūsų tapatumas. Keičiantis laikui, įvairiems kataklizmams ir negandoms sunaikinus miestą, jis atsistatydavo naujausiu tam laikui pavidalu.
Tai irgi tam tikras išskirtinumas, kad mieste galime skaityti laikotarpių sluoksnius, architektūroje matyti ryškiausius tų laikotarpių bruožus. Pastatai, kurie būdavo apgriauti ar likdavo nepažeisti, taip pat transformuodavosi su kiekvienu nauju istorijos etapu. Mes galime kai kuriuos pastatus sluoksniuoti, lukštendami jų pavidalus. Tai irgi gana ryškus Šiaulių išskirtinumas.
Atrenkant objektus gidui, ypač senojo laikotarpio, būdavo diskusijų, prie kurio laikotarpio apie juos kalbėti? Pavyzdžiui, labai ryškus pastatas – buvusi „Presto“ kavinė, dabar „Boho“. Anksčiau jį vadinome Savičiaus namu, iki Pirmojo pasaulinio karo jis labiausiai atpažįstamas šiuo pavadinimu. Tarpukariu – Piliečių klubo vardu. Tai – pastatas, išlikęs ir keitęsis per visus laikotarpius.
Istorinės architektūros mieste yra daug, bet ji tarsi pasislėpusi, užsimaskavusi, transformavimu įgavusi naujus pavidalus.
Jovita Vilimaitienė (J. V.) – Rašydami Šiaulių architektūros gidą, naujai atradome kai kuriuos sovietinio laikotarpio objektus. Iš čia turbūt išsiplėtoja Šiaulių postmodernizmo architektūra – kaip vienos iš tapatybės objektų tema.
Pasitvirtino ir tie miesto tapatybės veidai, kuriuos jau buvome pažinę savo ankstesniuose darbuose. Šiauliai – kaip pramonės miestas, kaip tarpukario architektūros miestas, modernus didmiestis.
Miesto tapatybės veidų yra daug, nebūtinai kiekvieną temą atspindi didelė objektų sankaupa. Kartais tema ir tapatybė labai stipri, objektų mažai. Arba atvirkščiai, architektūrinio urbanistinio paveldo daug, bet kolektyvinėje sąmonėje ir atmintyje tie objektai dar nėra taip įsėdę šiauliečiui, savęs su tais objektais netapatina, kaip galėtų ar būtų verta tai daryti.
– Šalia pramonės architektūros Šiauliuose išskiriama ir karinė istorija. Dar vienas miesto išskirtinumas?
J. V. – Miesto karinį charakterį daugelis tapatina su įstojimu į NATO, NATO oro policijos misijos atsiradimu Šiauliuose, nors miesto karinis charakteris ateina iš ankstesnių laikų.
Dar carinės Rusijos laikais mieste pradėjo kurtis tam tikra karinė infrastruktūra, bet atpažįstama ir specialiai plėtojama tapo tarpukariu.
Gubernijos dvaro valdoje buvo vystomas Gubernijos karinis miestelis, skirtas Vaidoto 8-ajam pėstininkų pulkui. Zoknių dvaro žemėje jau Pirmojo pasaulinio karo metais pradėta kurti oro uosto infrastruktūra, jos užuomazgos, tarpukariu čia išaugo Zoknių karinis aerodromas.
Sovietmečiu abi teritorijos plėtojamos, naudojamos kariuomenės. Ir šiandien jos išlaikė tą pačią funkciją, čia mūsų karinio miesto charakterio šaknys.
V. U.-B. – Pastaraisiais metais muziejus interneto aukcionuose surado ir įsigijo gana daug ikonografinės medžiagos apie anksčiausius karinės infrastruktūros etapus: tikrai ryškių Gubernijos kareivinių fotografijų, Pirmojo pasaulinio karo metų dirižablio fotografiją, nemažai aerofotografijų. Karinė infrastruktūra ir ikonografiškai įgavo labai aiškų istorijos vaizdinį. Smagu, kad daug objektų yra išlikusių, juos galima pamatyti.
– Dar vienas fenomenas – pietinis miesto rajonas, pastaraisiais metais išgarsintas Rimanto Kmitos popromano „Pietinia kronikas“, iš literatūros tapęs kultiniu reiškiniu, 90-ųjų kartos provaizdžiu. Dar viena miesto pasakojimo dedamoji?
V. U.-B. – Viena iš legendinių dalių. Per gido pristatymą buvo paminėta, kad iš pažiūros sovietinio laikotarpio tipiniai naujųjų gyvenamųjų namų kvartalai nėra vienodi, kiekvienas turi savo išskirtinumą. Ir Šiaulių pietinis architektūrine prasme turi savo perliukų.
Pietinis galbūt ryškiausias pavyzdys, kaip architektūra gali suformuoti tam tikrus socialinius reiškinius, savitą kultūrą.
Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ didelis nuopelnas yra ir architektūros reikšmės suvokimui. Architektūra nėra tik forma, utilitarus dalykas, kuriuo naudojamės, bet ji mus ir formuoja.
Formuoja ne tik mūsų estetinį skonį, bet ir mūsų gyvenseną, kultūrą, socialinius įgūdžius, ryšius – nulemia daug dalykų. Per pietinio fenomeną, man atrodo, labai ryškiai tai galime matyti.
J. V. – Jeigu pusiau juokais, pusiau rimtai sakome, kad pusė šiauliečių gyvena pietiniame ar kažkuriuo laikotarpiu gyveno, pietinis negali nepalikti savo pėdsako miesto tapatybėje ar miestiečio sąmonėje. Tokios didelės masės žmonių kolektyvinė sąmonė ir atmintis yra susijusi su ta vieta ir turi emocinį, socialinį ir kitus krūvius.
Kūrybiškumo pradas
– 2019 metais, pristatant fotografo Vlado Mikalausko parodą, Fotografijos muziejaus diskusijoje buvo ieškoma vietos dvasios, genius loci. Ar, rašant gidą, atsirado naujų kampų miesto dvasiai įžvelgti?
V. U.-B. – Koncentravausi į istorinius skyrius, istorinę dalį, kur, kalbant apie architektūrą, mažiausiai gali būti atradimų, visus objektus žinome.
Man didžiausias dingusio miesto atradimas buvo žydų bendruomenės gyvensenos suvokimas kaip sistemos, o ne atskirų, padrikų architektūros elementų.
Didžiausias atradimas buvo tarp Varpo ir Dvaro gatvių susikoncentravę žydų maldos namai ir kiti objektai. Tyrinėjant archyvinę medžiagą, atsiradus naujos fotoikonografijos, pasimatė, kad tai objektų visuma.
Ir Jolitos tyrimai padėjo identifikuoti tai kaip reiškinį, žinomą Europos, ypač ryškų LDK miestelių žydų bendruomenių gyvenime – vadinamasis šulhoifas, žydų dvasinio, religinio, švietimo, bendruomeninio gyvenimo centras.
Pasimatė, kad Šiauliuose šalia didžiosios choralinės sinagogos, kuri buvo tarsi solistė miestelio panoramoje, žyminti žydų bendruomenės buvimą, šalia buvo kita, mažesnė, sinagoga, kuri ir archyviniuose brėžiniuose pažymėta, yra ir Pirmojo pasaulinio karo ikonografijoje.
Ši sinagoga įvardyta kaip kloizas, žinomas tipologinis objektas, Talmudo studijų vieta. Greta buvusios kitos sinagogos. Taip atsirado susiejimas į aiškias architektūrines ir bendruomeninio gyvenimo struktūras, kaip mažas ekosistemas.
Žydų istorijos nemažai tyrinėta, analizuota, bet tik pastaraisiais metais surinkome ir susisteminome pakankamai informacijos, kuri leidžia atrasti subtiliuosius dingusio miesto sluoksnius. Ir dingęs miestas yra mūsų miesto dvasios dalis.
J. V. – Per gido pristatymą kalbėdama apie tarpukarį sakiau, kad dar kartą reikšmingai pajutau buvusią ambiciją, svarbą, idėją, kūrybinę galią atstatyti miestą. Buvo labai įdomu pažinti miesto atstatymo ir planavimo pradžią, kuri dėl istorinių šaltinių trūkumo buvo mažai pažini.
Ilgą laiką buvo galvojama, kad pirmuoju miesto inžinieriumi buvo Karolis Reisonas. Teko atrasti, kad nuo 1920 metų daugiau nei 2-ejus metus buvo ieškoma Šiaulių miestui atstatyti tinkamos kvalifikacijos ir patirtį turinčio inžinieriaus. Buvo teikiama ne viena kandidatūra, aš mažiausiai suskaičiavau penkias, jos visos buvo atmetamos dėl tam priežasčių: nepakankamas išsilavinimas, per maža patirtis.
Pirmuoju miesto inžinieriumi laikinai eiti pareigas buvo paskirtas architektas Mozė Blokas, baigęs studijas Šveicarijoje, Ciuricho politechnikos mokyklą, lankęs, kaip laisvas klausytojas, Milane dailės akademijoje paskaitas. Tai parodo, kad mūsų besikuriančios, jaunos valstybės požiūris į Šiaulius buvo kaip į tikrai svarbų miestą šalyje.
Labai gražiai pasimatė ir mūsų miesto gyventojų, miesto valdžios pastangos atstatyti miestą.
Šiauliuose jau iki karo ir tarpukariu buvo didelė inteligentijos sankaupa, daug ambicingų, išsilavinusių žmonių, kurie, eidami pareigas miesto taryboje, irgi stengėsi rūpintis miesto atstatymu ir neretai konfliktavo su miesto architektu.
Bet tai irgi rodo miesto inteligentijos norą rūpintis savo miestu, nes daug jų grįžo, kad ir tas pats Kazimieras Venclauskis, išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vėliau dar kartą į Seimą, apsisprendė grįžti ir kurti gyvenimą Šiauliuose.
Rūpestis miestu pasimato ir per visuomenės lūkestį turėti tam tikrus objektus. Pavyzdžiui, Šaulių namų statybose (tiesa, tie rūmai nebuvo pastatyti). Šaulių sąjunga buvo skaitlinga organizacija, visuomenė noriai įsitraukė į statybų planavimą, aukojo gana gausiai ir finansine išraiška, ir plytomis, statybinėmis medžiagomis.
Ir muziejaus siekis turėti sau pritaikytus rūmus, ir ne vienas projektas, parengtas tarpukariu, vis nenuleidžiant rankų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, negalint tų rūmų pastatyti.
Ambicija kurti modernų, europietišką, visus higienos standartus atitinkantį miestą matosi ir per asmeninius pavyzdžius. Tai labai gražiai iliustruoja Elenos Urbaitytės atsiminimai. Ji rašo, kad pas tėvą kas vakarą ateina architektas Karolis Reisonas, nešinas „Bouhaus'o“ žurnalais ir visi sukritę projektuoja būsimą namą, tėvai aktyviai reiškia nuomonę, rinkdamiesi langų rėmų spalvą ar projektuodami pertvaras, integruojamus baldus. Rašo, kaip I. Urbaitis vežasi iš Švedijos žemaūges obelis, kad jos nestelbtų suplanuotos architektūros. Labai daug kūrybinės galios, ambicijos turėti modernų miestą, galintį atitikti visus didmiesčio standartus.
Man atrodo, kad čia irgi viena iš Šiaulių miesto dvasios ir tapatybės sudedamųjų dalių. Ambicija ir progresyvus mąstymas.
V. U.-B. – Labai smagu, kad Jovita pradėjo kalbėti apie kūrybiškumą. Man irgi kirbėjo, galvojant apie Šiaulių tapatumą ir dvasią, būtent kūrybiškumo pradas, kuris per įvairius laikotarpius, įvairiomis formomis pasireikšdavo ir formuodavo pačių miestiečių santykį su miestu ir miesto formuotojų nuostatas.
Turbūt reikėtų nepamiršti ir sovietinio laikotarpio. Šiaulių, kaip kūrybiškai viešąją erdvę formuojančio miesto, vaizdinys sovietiniu laikotarpiu buvo labai stiprus, turime labai turtingą paveldą, kalbant apie XX amžiaus antrosios pusės antrąją pusę.
Tai buvo labai svarbi miesto įvaizdžio dalis. Bulvaras – išskirtinis modernus miesto planavimo pavyzdys. Mažosios architektūros elementai tiek pačiame mieste, tiek gamyklose.
Galime sakyti, kad miesto architektūrinis išskirtinumas yra ir įvairūs meno kūriniai: pano, freskos ir t. t., kurie buvo įvairios paskirties gamyklų patalpose, puošė jas ir taip turbūt formavo miestiečių skonį bei santykį su miestu. Kūrybiškumo pradas labai svarbus per visus laikotarpius.
Turbūt neturėtume koncentruotis į vieną laiką tam, kad kažką įvardytume kaip miesto dvasios elementą, motyvas atsikartoja per ilgą miesto istoriją. Manau, kūrybiškumas yra vienas iš motyvų, kurie išskiria miestą iš kitų.
Praradimai ir atradimai
– Kokie miesto praradimai labiausiai išryškėjo, kur architektūrinis pasakojimas nutrūksta per anksti?
J. V. – Praradimus lemia įvairūs veiksniai. Žydiškasis paveldas, kaip ir daugelis miesto objektų, sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, ilgai stovėjęs nudegusiais stogais, sugriuvusiomis perdangomis, pokariu tiesiog nugriautas.
Buvo objektų, kurie sunaikinti sovietmečiu, vieni siekiant ištrinti ankstesnės santvarkos ar ideologijos ženklus, kiti sunaikinti pragmatiniais sumetimais, platinant gatves ar planuojant naujai teritorijas, vystant masinę gyvenamąją statybą.
Kiti objektai neatpažįstamai transformuoti, pakeisti šiuolaikinių rekonstrukcijų. Turbūt kiekvienu atveju rastume pavyzdžių įvardytoms aplinkybėms iliustruoti.
Man iš tarpukario laiko labiausiai gaila vadinamojo Traškų namo, stovėjusio turgavietės pašonėje. Iš vokiečių okupacijos laikotarpio dokumentų teko patirti, kad namas galutinai nebaigtas įrengti, ten kėlėsi vokiečių karininkai gyventi ir buvo užuominų dokumentuose, kad reikia skubėti sutvarkyti rūsius, pabaigti vidaus apdailą.
Namas dar matomas ankstyvojo sovietmečio laikotarpio ikonografijoje ir net videomedžiagoje. Nugriautas platinant Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatves, pragmatiniais sumetimais dingęs iš mūsų miestovaizdžio, bet ir šiandien istorinėje ikonografijoje matomas ir darantis didelį įspūdį.
Yra ir šių laikų skaudžių praradimų, kaip, sakykime, Užprūdžio pradžios mokykla, medinės architektūros pavyzdys.
V. U.-B. – Miestų praradimus sąlygoja įvairios aplinkybės. Kai jų negalime pakeisti, tai tarsi galima priimti kaip tam tikrą neišvengiamybę.
Bet apmaudu dėl tų, kurie buvo nugriauti dėl kažkokių buitinių, praktinių sumetimų.
Noriu atkreipti dėmesį į istorines detales, kurios daro architektūrą autentišką ir leidžia patirti laiko jausmą, bet jas naikina šiuolaikinės rekonstrukcijos. Be jų dingsta ta dvasia, pastatai tampa gana vienodi, niveliuojami.
Kas audrina vaizduotę ir kokia miesto vieta norėčiau pasivaikščioti, jei ji būtų autentiška savo pradiniu pavidalu? Tai būtų Vasario 16-osios gatvės atkarpa nuo Trakų gatvės iki Savivaldybės. Jei būtų Cumfto mėsinių paviljonai, kurie atspindi objektų paskirtį, vietos, kuriame jie yra (prie turgaus aikštės), tuometinį pobūdį. Ir architektūra labai savita, įdomi. Jeigu šalia buvęs Cumfto ligoninės pastatas, vėliau J. Šliūpo namas, būtų nerekonstruotas, „nuimant“ įėjimus, kurie kūrė jo architektūrinę vertę, išraišką, savitą ir patrauklią. Jei Liaudies namų pastatas būtų išlaikęs savo pradinį pavidalą ir miesto rotušė, savivaldybė, nepraradusi istoriško archajiškesnio vaizdo.
Šios atkarpos architektūra būtų besikeičianti, atspindinti įvairių pastatų paskirtis ir paskirčių išraišką architektūroje. Būtų įdomu skaityti ir architektūriškai, ir smagu prasieiti.
– Galbūt yra pastatų, vietų, kuriuos gidas sugrąžino iš paraščių į visavertį pasakojimą?
V. U.-B. – Jovitos atrastas „mėlynas namas“ (taip vadiname tarpusavyje) gal ne paraštė, bet paradoksas, kad toks ryškus miesto objektas Aušros alėjoje, tikrai išskirtinis, kito tokio mieste nėra, transformuotas, bet nepraradęs savo išskirtinumo, buvo tarsi nematomas.
Mes jį praleidome, kai kūrėme „Įdomiąją Šiaulių istoriją“, nes tuo metu šaltiniuose, kuriuos naudojome, neradome apie pastatymo laikotarpį, savininkus.
Kai su Jovita rengėme parodą apie tarpukario modernizmą, apie architektus, kai gilinomės į šią temą, pagal tipologiją ir laikotarpį, kaip mums atrodė, irgi netilpo, vėl liko nuošalyje. Ir niekas kitas giliau taip pat nepasižiūrėjo.
Rašant gidą, pastatas pagal architektūrinį pavidalą man, be jokių abejonių, buvo ankstyvesniojo laikotarpio, iki Pirmojo pasaulinio karo. Anksčiau, kai eidavau pro šį pastatą, įsivaizduodavau, kad, ko gero, savininkai tą namą statėsi įkvėpti Ch. Frenkelio vilos, Art Nouveau, secesijos, stiliaus.
Tarsi turėtų būti to laikotarpio, bet kiti ženklai rodė, kad kažkas yra ne taip. Ryškiausias buvo užstatymo linijos neatitikimas. Tarpukariu, kai miestas atsistatinėjo, buvo platinamos gatvės, visi nauji pastatai buvo statomi atitraukti labiau nuo gatvės. Šis pastatas yra vienoje užstatymo linijoje su Mordelio namu ir kitais. Atsakymas paaiškėjo, Jolitai tyrinėjant savo laikotarpio objektus archyve.
J. V. – Teko surasti Pramonės departamento fonde, nors, atrodo, visai nepramoninis objektas, bet ten veikė saldainių dirbtuvė „Fortūna“.
Tai – 1924 metais pastatytas brolių Benjamino ir Brachijo Pakterių namas.
Gido rašymas parodė, kaip sunku tyrinėti miesto istoriją, kaip ją tenka surinkti po kruopelytę iš tarpukario spaudos, iš telefoninių abonentų knygų, ieškoti savininkų ne vienoje atminties institucijoje Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Labai pasimatė ir mūsų muziejaus įdirbis, kokia vertinga milžiniškos atminties ikonografija, istorinių fotografijų, negatyvų kolekcija.
V. U.-B. – Norėčiau pabrėžti, kad kalbame apie visų laikų muziejininkų indėlį. Mūsų karta, pradėjusi dirbti tiriamąjį darbą, jau naudojomės dideliu įdirbiu nuo pat muziejaus įsteigimo 1923 metais.
„Įdomiąją Šiaulių istoriją“ kūrėme tuo metu, kai miestas praktiškai neturėjo istorinio pasakojimo apie save, namai neturėjo savininkų vardų. Buvo didžiulis kiekis ikonografijos, kurios neatpažinome, fotografijos mums nieko nesakė, į kiekvieną fotografiją žiūrėdami pirmiausia ieškojome to, kas yra išlikę. Bet yra ištisos teritorijos, kur objektai neatpažįstami, nėra išlikę arba taip pasikeitę, kad sunku atpažinti tik žvelgiant į vaizdus.
Ankstesnių kartų muziejininkų aprašomasis įdirbis mums buvo pirmas užsikabinimas, šifruojant tuomet anoniminius vaizdus, identifikuojant vietas. Verta paminėti Vladą Zdzichauską, kuris prie nuotraukyčių klijavo lapelius ir bandė schematiškai pažymėti, kas kur buvo tarpukariu ar dar anksčiau.
Galvodama apie gidą, vis padėkoju tiems tyliesiems metraštininkams, kurie paliko mums informaciją, kurią galėjome verti karoliukas po karoliuko ir kurti pasakojimą apie miestą.
– Į ką atkreipti dėmesį, kad po kelerių metų nesakytume, kad vėl praradome svarbų Šiaulių objektą?
V. U.-B. – Kalbant praktiniu aspektu, pirmiausia pasitarti su specialistais, o po to daryti. Galima atrasti vertes ten, kur galbūt net neįsivaizduojame, kad jos galėtų būti. Skaityti gidą, domėtis, atkreipti dėmesį einant gatve, skaityti istoriškumo ženklus miesto veide, bandyti suprasti, kad tai yra didžiulis kelių protėvių kartų palikimas, didelė vertybė, kuri mus formuoja, apsprendžia, to nesukursi lygioje vietoje.
J. V. – Iš savo tyrimo laiko vis dažniau susimąstau apie Gubernijos priemiestį, prijungtą tarpukariu prie miesto, ir užstatymą, atsiradusį tuo laiku, kai daugeliu atvejų buvo statomi mediniai miesto vilų tipo namai.
Ir dabar, važiuodama per Gubernijos priemiestį, ta pačia Aušros alėja, stebiu kai kuriuos pavyzdžius – gerus ir ne visai.
Iš gražiai besitvarkančių šeimų galėčiau paminėti pedagogų Žalių šeimą, nuo namo pastatymo čia vis dar gyvena tos pačios šeimos atstovai, namą tvarko, prižiūri, supranta, ką yra paveldėję, kalbant apie tarpukario architektūrą, vietos dvasią, šeimos istoriją.
Ir kiek iškyla pavojų kitiems objektams, besikeičiant savininkams, vykdant šiuolaikinį remontą, ieškant praktinių sumetimų, kaip gyventi patogiau, ne visada įvertinant kai kurias, netgi labai smulkias architektūrines detales, kurios gali iš esmės pakeisti fasado vaizdą, gatvės išklotinės, rajono vaizdą.
Ir kaip svarbu kalbėti apie vietos dvasią, padėti pažinti architektūrinį charakterį.
– Ar, pasirodžius gidui, kilo minčių naujiems tyrimams?
J. V. – Laikau asmenine ambicija išsiaiškinti visą Traškų namo istoriją. Jis miestiečių sąmonėje ar greičiau muziejininkų kolegų užrašuose, kuriuos minėjo Vilija, mums yra žinomas kaip Traškų namas, bet nepavyko išsiaiškinti, ar tai tikrai Traškų šeimos namas. Kaip jis buvo statomas: šeimos gyvenimui, komercinei veiklai ar dar kažkam?
Metų pabaigoje architektūros temą pratęsime parodoje „Šiaulių architektūros DNR“ Fotografijos muziejuje ir pakviesime šiauliečius pažinti svarbiausias Šiaulių architektūros tapatybės dalis muziejinėmis priemonėmis.
