Naujausios
Garbaus amžiaus Aldonai prireikė santechniko pagalbos. Sulūžo klozeto bakelyje esantis vandens nuleidimo mechanizmas. Atsiminė pašto dėžutėje kažkada rastą lapelį, kuriame savo paslaugas kaip tik ir siūlo santechnikas. Paskambino. Susitarė, kad santechnikas išspręs pensininkės bėdą.
Po valandos atvažiavo jaunas, aukštas, dailus vyriškis. „Klozetas – lenkiškas, bet galima padaryti, kad veiktų kaip prancūziškas. Turiu gerus, prancūziškus bakelio vidurius. Viskas su darbu kainuos šimtą eurų“, – apžiūrėjęs klozetą porino santechnikas.
Aldoną net prakaitas išpylė. Tokie pinigai! Penktadalis jos pensijos. Bet ką daryti? Vanduo be paliovos šniokščia į klozetą. Tenka visiškai užsukti. Negali nei praustis, nei maudytis, nei skalbti. Ieškoti kito santechniko? Bet neaišku ir tas kiek užsiprašys. „Taisykit“, – iškošė vienintelį žodį pro dantis.
Santechnikas mikliai darbavosi. Kol Aldona iš kelių piniginių surankiojo tą šimtą eurų, „vidurėliai“ bakelyje buvo pakeisti. Truko gal kokias penkiolika – dvidešimt minučių. Pasiėmė užmokestį, mandagiai padėkojo ir iškeliavo.
O penktadalį pensijos už klozeto, kuris naujas kainavo tik 50 eurų, pataisymą atidavusi senjorė svarstė: „Nu ir nulupo! Tie viduriukai gal kokį 30 eurų ir atsiėjo. O septyniasdešimt eurų už dvidešimties minučių darbą! Net daktaras ir advokatas tiek nekainuoja.“
Nekainuoja, nes dabar ne proto laikai.
Nemenkinu santechniko specialybės, nei santechniko darbo. Kiekvienas darbas reikalingas ir garbingas. Kiekvienam reikia specifinių sugebėjimų. Tačiau santechnikui užtenka šiaip taip baigti dešimt klasių, įstoti į profesinio rengimo centrą, pasimokyti porą metų – ir imi už valandą po du šimtus. Ar teisinga, kai daug metų mokslams paskyręs, aukštąjį išsilavinimą įgijęs žmogus uždirba gerokai mažiau negu santechnikas?
Antai jauna teisininkė nuo pat vaikystės plušėjo, kad gerai mokytųsi, puikiai išlaikytų brandos egzaminus, patektų į valstybės finansuojamą studijų vietą. Penkerius metus studijavo. Dar studijuodama pradėjo dirbti. Iš pradžių veltui, kad įgytų patirties. Paskui už minimalų atlygį.
Dabar, turėdama dešimties metų darbo stažą, per mėnesį susirenka porą tūkstančių eurų, bet ne visada. Įkainiai jų teisinių paslaugų kontoroje – neblogi, šimtas – pusantro šimto eurų už valandą. Tačiau tiek valandų, kiek realiai sugaišta rengdama skundą, atsiliepimą ar kitą procesinį dokumentą, niekuomet nedrįsta primesti klientui. Jis paprasčiausiai nesupras, jog tam, kad argumentuotai parašytum kokius penkis ar dešimt mašinraščių, turėjai „raustis“ bylose, ieškoti tinkamiausio Įstatymo ir teismų praktikos.
Į sąskaitą įrašo tik tiek valandų, kiek sugaišo rašydama. Du trečdalius gauto užmokesčio atiduoda kontorai. Įvertinus visą realiai sugaištą laiką, teisininkui už valandą išeina koks dešimt ar keliolika eurų. Santechnikui, įvertinus aukščiau pateiktą pavyzdį, apie du šimtai.
Štai tau ir aukštieji mokslai, ir prestižinė specialybė. Teisininkė nori baigti kursus ir persikvalifikuoti į būrėjas. Sako, kad jos uždirba daugiau. Ir nėra tokios didelės atsakomybės. Būrimas dabar „ant bangos“. Klientų, ko gero, nepristigtų. „Pribūrimui“ fantazijos užtektų. Juk galima burti tik laimėjimus ir geras naujienas. Klientas patikės, kad jis sėkmingas ir tiesiog užsikoduos sėkmei. O teisėje – kitaip. Negali užprogramuoti laimėjimo, ypač, jei klientas nėra visiškai teisus.
Sveikatos mokslų universitetą baigusi slaugytoja per pirmuosius savo darbo metus spėjo pavargti nuo negatyvo. Reikalai su ligoniais – jos kasdienybė. Prisigėrusi blogos energijos, prisiklausiusi ligonių dejonių, prisižiūrėjusi jų artimųjų ašarų, grįžta namo. Užmokestis už darbą nėra mažas. Bet emocinė darbuotojo būsena ir darbo krūviai įvertinami nepakankamai.
Slaugytoja dairosi į profesines mokyklas. Ketina keisti profesiją – teikti grožio paslaugas. Juolab, kad turėdama medikės išsilavinimą galėtų teikti platų jų spektrą – netgi užsiimti botulino injekcijomis. Tos paslaugos dabar– taip pat ant bangos. Jaunos moterys savo kūnus „remontuoja“ nelyginant senus automobilius. Ir daugmaž visos po procedūrų išeina laimingos, dėkingos. Darbas teikia džiaugsmą ir pačiai paslaugos teikėjai.
Kartais persikvalifikuoja net gydytojai. Didžiosiose universitetinėse klinikose bazuojasi daug aukštos kvalifikacijos chirurgų ir kardiochirurgų. Kokia atsakomybė atliekant operaciją gula, pavyzdžiui, ant kardiochirurgo pečių, širdies ir smegenų! O jo atlygis neprilygsta santechniko užmokesčiui. Remiantis viešai prieinama informacija vidutinis Santaros klinikų darbuotojo atlyginimas šių metų vasario pirmąją siekė 3236 eurus iki mokesčių. Gydytojo alga šių metų kovo šeštosios duomenimis siekė 4430 eurų neatskaičius mokesčių. Į rankas – apie tris tūkstančius.
Kauno klinikose praėjusiais metais gydytojo atlyginimo vidurkis siekė 4742 eurus iki mokesčių. Slaugytojų – 2683 eurus.
Nenuostabu, kad ir daugelis mokytojų, baigę pedagogikos studijas, suka ne į mokyklas, o į turtingas solidų užmokestį pasiūlančias įmones arba kuria savo verslus. Nes 1700 eurų atlygis gerą krūvį ir vieną iš pagrindinių dalykų dėstančiam mokytojui nesužavi. O atsakomybės daug turint omenyje autoritetų nepripažįstančius šiuolaikinius vaikus ir jų tėvus.
Iš minimumo gyvenančiam ar tūkstantį – pusantro uždirbančiam žmogui medikų, mokytojų ar teisininkų atlygis gali pasirodyti gana padorus. Tačiau palyginus su aukščiau minėto santechniko, kuris kas pusvalandį gali lupti iš klientų po šimtą eurų, – menkas, neadekvatus atsakomybei.
Sutaisęs bent penkis klozeto bakelius, jis per dieną gali uždirbti 300 – 400 eurų, per 24 darbo dienas – Prezidento atlyginimą.
Tik atsakomybė – ne Prezidento, besirūpinančio visa valstybe ir tauta. Ne gydytojo, kuris sprendžia žmogaus gyvybės ir mirties dilemą. Ne teisininko, kurio pareiga apginti teisųjį. Ir ne mokytojo, kuris atsako už žmogaus ugdymą ir lemia jo ateitį.
Ar tai teisinga? Kiekvienas į šį klausimą, matyt, atsakytų savaip. Vieni filosofuotų, jog teisybės apskritai nėra. Ji – ne bananas, ant medžio neauga. Kiti atšautų, jog nei gydytojui, nei teisininkui niekas netrukdė tapti santechniku, mūrininku ar apdailininku.
Bet man regis, tai nenormalu. Kai už paprastą ypatingos kvalifikacijos ir atsakomybės nereikalaujantį darbelį nulupami didžiuliai pinigai, prasilenkiama su darbo morale. O neadekvačiai savo darbą įvertinantis ir susireikšminantis „specialistas“ – panašus į narcizą.
Negerai ir valstybei, kuri išmokslina gydytoją, mokytoją, teisininką, o gauna santechniką arba būrėją.