Naujausios
„Niekas seno drabužio nelopo naujo milo skiaute“, – sakoma Biblijoje. O Lietuvos rinkėjai, atrodo, pasiliks prie seno drabužio, jo skyles užlopę nauju milu.
Tą parodė Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai, kuriuose pergalę beveik po lygiai pasidalijo senosios sisteminės partijos: socialdemokratai ir Tėvynės sąjunga. Vienas drabužis ką tik nešiotas, kitas – porą kadencijų pabuvęs sandėliuke. Bet prie „Humanos“ apdarų pripratusiam lietuviui atrodo pats patikimiausias. Kaip sakoma: vienas ant kupros, kitas – ant tvoros. Pabūna ant kupros konservatoriai, ant tvoros tarsi padžiautas skalbinys pailsi socialdemokratai. Tada vėl pastarieji ant kupros, buvusieji – ant tvoros. Taip ir kaitaliojasi gal tik vieną ar porą kartų leidę naujesnėms partijoms vienai kadencijai įsiterpti.
Ramybės ir pastovumo ištroškęs lietuvis nedrįsta pasirinkti kitaip. O gal tiesiog stokoja fantazijos?
Taigi, Seimo rinkimai beveik niekuomet nieko esmingai netikėto neatneša. Netikėtos būna tik kelios smulkmenos. Pavyzdžiui, Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušros“, pagal daugiamandatėse apygardose gautą mandatų skaičių pelniusios trečiąją vietą sėkmės istorija. Arba „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“, užpraėjusią kadenciją turėjusios valdančiosios galybę, o dabar vos įveikusios septynių procentų kartelę nesėkmės istorija.
Beje, ir vieną, ir kitą iš šių netikėtumų galima logiškai paaiškinti. Konservatoriai padarė viską, kad Žemaitaitis prarastų Seimo nario mandatą. Už nuomonę apie sugriautą palestiniečių mokyklą, kiek „paskanintą“ žyduku ir pagaliuku.
Dauguma lietuvių iš prigimties – gailestingi. Jautrūs neteisybei. Tad čia ir suveikė emocijos. Ne vienas kelmiškis paklaustas, už ką balsuos, sakė: „Už Remigiuką. Reikia jam padėti, kai taip neteisingai su juo pasielgė.“
Taigi, konservatoriai politikui ne pakenkė, o padarė paslaugą. Ne tik „Nemuno aušra“ naujajame Seime jau po pirmo turo pelnė penkiolika mandatų, bet ir pats Remigiukas Seimo nariu kaip vienmandatininkas tapo jau pirmajame ture. Kelmės – Šilalės Seimo nariu bus jau antrą kadenciją. Kito tokio Seimo nario Kelmės rajone neprisimenu. Visi spėdavo nusibosti per vieną kadenciją. O Remigiukas – nenuobodus.
Nors apie ženklesnius jo nuveiktus darbus ne kažką tegirdėjau.
„Valstiečių ir žaliųjų“ nesėkmės istorijai taip pat daug įtakos turėjo tie patys konservatoriai, ne kartą niekinę partiją ir jos pirmininką. Prie nesėkmės nemažai prisidėjo ir grupės narių, pasitraukusių su Skverneliu, išdavystė. Tačiau ir likusi partijos narių dalis Seimo rinkimuose būtų tikrai įveikusi penkių procentų barjerą ir pelniusi nemažai mandatų.
Ignas Vėgėlė su savo komanda taip pat galėjo įkurti partiją ir taip pat būtų įveikęs penkių procentų barjerą. Kad turi nemažą palaikymą, parodė Prezidento rinkimai. Be to, Igno Vėgėlės išreitingavimas iš 141 vietos į pirmąjį šešetuką taip pat rodo tautos palankumą šiam teisininkui.
Ko gero, eidamos atskirai, abi politinės jėgos būtų surinkusios daugiau mandatų negu sudarydamos koaliciją. Bent jau mandatų suma būtų buvusi didesnė.
Ir apskritai, ar reikėjo skelbtis koalicija ir užsikelti aukštesnę, septynių procentų kartelę? Juk į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą tik įsiliejo būrelis naujų žmonių, kurie galėjo įstoti į partiją arba dalyvauti sąraše kaip prijaučiantys valstiečiams.
Smulkių netikėtumų rastume ir daugiau. Jų galbūt pažers ir antrasis rinkimų turas.
Bet esminis klausimas, kaip gyvensime toliau. Ar liksime baimės ištarti ne tą žodį atmosferoje, ar toliau turėsime atsakinėti, kam priklauso Krymas ir kitus kvailus klausimus?
Ar paskutiniais grašiais remsime milijonierius, pasigviešusius valstybės turtą, firmas ir firmeles, prisisiurbusias prie mūsų sąskaitų?
Ar ir vėl toleruosime nuo žmogaus tolstančią mediciną ir kitas viešąsias paslaugas?
Ar sukandę dantis važinėsime prastais, duobėtais ir dulkėtais vieškeliais?
Ar leisime, kad valdžia išsižadėtų pragmatinio bendradarbiavimo su kaimynais, prisidengdama „vertybėmis“ ir neva teisinga ideologija?
Ar pajėgsime atsilaikyti, jei valdžia, panaudodama savo galią, įgyvendins ne tautos, o savo troškimus?
Ar leisime žudyti tiesą?
Ar žeminsimės ir toliau liksime didžiųjų šalių klapčiukais?
Ar nejausime pasidžiavimo savo valstybe, darbščiais ir gabiais jos žmonėmis?
Ar tikėsime, kad mūsų jaunimas vienas iš laimingiausiųjų pasaulyje, kai daugelis gyvena iš pasiaukojančių ir ne tokių laimingų tėvų kišenės?
Ar ilgai dar leisimės mulkinami tarsi gyventume paralelinėje visatoje?
Klausimų daug. Atsakymus turime pateikti patys. Jokia valdžia pati savaime mums nesukurs gerovės. Privalome stengtis ir patys. Kaip kuris sugebame. Iš visų jėgų kabintis į gyvenimą. Bet jeigu kabinantis tau trenkia per galvą kvailu nelogišku įstatymu, bankus ir milijonierius remiančiais naujais mokesčiais, nežmoniškomis būtiniausių maisto produktų kainomis, jeigu tave tiesiog apvagia, apvagia tavo valstybę – vienintelius žmogaus namus, kurie privalo teikti saugų prieglobstį, tuomet privalome būti apdairūs ir pilietiški.
Kiek išmintingi būsime mes, tiek ir valdžią išsirinksime išmintingą. Ne poną sau ant galvos, o tarną, patikimą kiekvieno žmogaus draugą, jaučiantį savo krašto žmonių poreikius ir lūkesčius.
Gal ne visada svarbu senas palopytas ar visiškai naujas drabužis. Svarbu, kaip su juo jaučiamės. Tas pats ir su valdančiomis partijomis. Kad tik ir vėl neišgirstumėme, jog po ketverių metų galėsime išsirinkti geresnius...