Didžiausias tautodailininkės noras – išmokti verpti

VERS­MĖS

Di­džiau­sias tau­to­dai­li­nin­kės no­ras – iš­mok­ti verp­ti

Šau­kė­nuo­se gy­ve­nan­ti Šau­kė­nų kul­tū­ros ir ama­tų cent­re tra­di­ci­nių ama­tų koor­di­na­to­rė, tau­to­dai­li­nin­kė Al­ma Meš­kie­nė mėgs­ta iš­ban­dy­ti nau­jus rank­dar­bius. Ne­se­niai šau­kė­niš­kė pra­dė­jo kur­ti ori­gi­na­lius pa­puo­ša­lus iš ka­ro­liu­kų.

Ta­čiau di­džiau­sias mo­ters no­ras – iš­mok­ti verp­ti se­no­viš­ku ra­te­liu, kol dar yra kas iš­mo­ko.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Skry­nio­se, dė­žė­se ir dė­žu­tė­se, stal­čiuo­se, di­džiu­lė­se ran­ki­nė­se vos tel­pa šau­kė­niš­kės tau­to­dai­li­nin­kės Al­mos Meš­kie­nės rank­dar­biai – nuo ser­ve­tė­lių, stal­tie­sė­lių, leng­vų skrais­čių iki ran­ki­nių, ko­ji­nių, rie­ši­nių, megz­ti­nių, leng­vų ba­te­lių vai­ku­čiams. Vien ša­li­kų – ma­žiau­siai po­ra de­šim­čių.

Nuo ma­žu­mės pra­dė­ju­si megz­ti ir ner­ti, vė­liau mo­te­ris ėmė­si kur­ti ir ki­to­mis tech­ni­ko­mis.

„Ma­ne vi­suo­met trau­kė tai, kas nau­ja, neįp­ras­ta, ko dar ne­mo­ku“, – pa­sa­ko­jo A. Meš­kie­nė, ro­dy­da­ma pa­sta­rai­siais mė­ne­siais vi­siš­kai ją už­val­džiu­sius ori­gi­na­lius pa­puo­ša­lus iš ka­ro­liu­kų.

„Pa­ma­čiau anks­čiau ne­ma­ty­tų vė­ri­nių mu­gė­je Šiau­liuo­se per­nai. Drau­gė už­si­ma­nė nu­si­pirk­ti, bet aš ne­lei­dau. Sa­kiau, kad ga­li­me pa­čios iš­mok­ti ir pa­si­da­ry­ti“, – sa­kė šau­kė­niš­kė.

Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, sau duo­tą pa­ža­dą iš­te­sė­ti ne­bu­vo taip pa­pras­ta. Te­ko il­go­kai nar­šy­ti po In­ter­ne­tą, ieš­ko­ti įvai­rios in­for­ma­ci­jos, pa­vyz­džių. Ne­leng­va bu­vo su­pras­ti, kaip ver­ti ka­ro­liu­kus, kad jie su­da­ry­tų no­ri­mą or­na­men­tą, ko­kio dy­džio rink­tis. Ke­lių rū­šių ir ka­ro­liu­kų už­ka­bi­ni­mo-iš­mez­gi­mo bū­dai. Pri­rei­kė dau­gy­bės įvai­riau­sių de­ta­lių pa­puo­ša­lams už­bai­gti.

„Ne vie­ną par­duo­tu­vę iš­vaikš­čio­jau, kol ra­dau vis­ką, ko rei­kia. Da­bar pil­na dė­žu­čių ir mai­še­lių su ka­ro­liu­kais, ku­tais, už­se­gi­mais, pra­dė­tais, bet ne­baig­tais pa­puo­ša­lais, ir jau baig­tais dar­bais“, – ro­dė.

A. Meš­kie­nė, jau per­pra­tu­si pa­puo­ša­lų kū­ri­mą iš ka­ro­liu­kų, ke­ti­na mo­ky­tis megz­ti ada­ta, pa­vyz­džiui, ap­megz­ti ser­ve­tė­lių pa­kraš­čius, apy­kak­lai­tes."La­bai įdo­mus bū­das, kiek ži­nau, iš Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos, Grai­ki­jos iki mū­sų atė­jęs. Pie­tie­tės mo­te­rys to­kiais rank­dar­biais puo­šia gal­vos ap­dan­ga­lus“, – sa­kė šaukėniškė.

Bet la­biau­siai tau­to­dai­li­nin­kė sva­jo­ja iš­mok­ti verp­ti se­no­viš­ku ra­te­liu. Šau­kė­nuo­se dar li­ku­si vie­na mo­te­ris, mo­kan­ti tai da­ry­ti. Ko­kio plo­nu­mo vil­no­nius siū­le­lius ji mo­ka su­verp­ti, li­ni­nius siū­lus dai­liai su­suk­ti.

„Mo­ky­siuo­si. Dar ke­ti­nu ją pa­čią, sė­din­čią prie sa­vo se­nos tro­be­lės ir ver­pian­čią, nu­fo­tog­ra­fuo­ti“, – sa­kė pro­fe­sio­na­lios fo­tog­ra­fės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti tau­to­dai­li­nin­kė Al­ma Meš­kie­nė.

Au­to­rės nuo­tr.

Tau­to­dai­li­nin­kė Al­ma Meš­kie­nė yra pri­kū­ru­si dau­gy­bę įvai­riau­sių rank­dar­bių.

Nau­jau­si rank­dar­biai – ori­gi­na­lūs pa­puo­ša­lai, su­ver­ti iš ka­ro­liu­kų.

Be­ne la­biau­siai ku­riant pa­puo­ša­lus iš ka­ro­liu­kų, pa­sak A. Meš­kie­nės, rei­kia kant­ry­bės ir kruopš­tu­mo.

Rie­ši­nės – skir­tin­gų spal­vų ir raš­tų – ir pra­ktiš­kos, ir dai­lios.

To­kia pat tech­ni­ka, kaip rie­ši­nes, tau­to­dai­li­nin­kė ku­ria ir blauz­di­nes. Prie blauz­di­nių pri­de­rin­tas ša­li­kas.