Naujausios
Etninė muzika – tik atkuriama
Per jubiliejinius žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursus Kelmėje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Apanavičius teigė, jog gaivinant tik vieno visuomenės sluoksnio – sodžiaus kultūrą, ir siekiant prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, neišvengiamai nukrypta prie stilizacijos. „Gryni“ iki šių dienų išliko tik folkloro kolektyvai. Tačiau etninė muzika tik atkuriama kaip muziejų vertybė.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Etninės muzikos gaivinimas sutapo su tautiniu atgimimu
Profesorius R. Apanavičius skaitė didelio kursų dalyvių susidomėjimo sulaukusią paskaitą apie etninės muzikos gaivinimo judėjimą Europoje ir Lietuvoje praėjusio amžiaus pabaigoje – šio amžiaus pradžioje. Jo apibendrinimai vertė susimąstyti.
XIX amžiuje Europoje etninės muzikos gaivinimas sutapo su tautinio atgimimo judėjimu. Didelis postūmis buvo 1848-1849 metų Vengrijos revoliucija. Vengrijos valstybė, sukurta daugiausia etniniu, o ne pilietiniu pagrindu, buvo pripažinta lygiaverte Austrijai. Įgyvendintas L. Kossuto principas, teigiantis, jog tauta ir valstybė – vieninga.
„Taip yra ir Lietuvoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žmonės gyveno pagal požiūrį: lietuvis – pilietis. Dabar lietuvis yra lietuvis, visa kita – tautinės mažumos. Dėl tos priežasties gerai matosi įvairios problemos. Net su savo kaimyne ir partnere Lenkija negalime sutarti“, – sakė profesorius.
Dainų šventėse keliamos ir socialinės idėjos
Kitas svarbus etninės muzikos gaivinimo postūmis, pasak R. Apanavičiaus, buvo kartu su tautiniu atgimimu pradėtos Europoje rengti Dainų šventės.
1843 metų birželio 25 dieną Šveicarijoje, Ciūriche Dainų šventėje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Po poros metų šventė jau vyko ir Vokietijoje, Viurcburge. Pati didžiausia Dainų šventė nuskambėjo 1928-ųjų Vienoje, Austrijoje, kuomet 200 000 atlikėjų iš viso pasaulio minėjo kompozitoriaus Franco Šuberto 100-ąsias metines.
Pirmiausia Dainų šventės buvo surengtos protestantiškose šalyse. Protestantų bažnyčiose nuo seno skatinta giedoti giesmes gimtąja kalba. Be to, bažnyčiose būdavo ir dainuojamos liaudies dainos. Dainų šventės atskleidė ne tik chorų meną, bet ir tautiškumo sampratą.
Pavyzdžiui, 1845 metų dainų šventėje Vokietijoje skambėjo šūkiai prieš tautinį susiskaldymą, vietinių feodalų savivalę ir žmogaus teisių ribojimą. Tarp Baltijos šalių pirmoji dainų šventę 1869 metais surengė Estija, šventė vyko Tartu. 1873 metais šventė vyko Rygoje, 1884 metais – Suomijoje, Juviaskiuloje. Repertuarą sudarė ne tik akademinės muzikos kūriniai, bet ir liaudies dainos. Suomijoje muzikantai skambino kantelėmis.
Padėjo išlaikyti etninę savimonę
Į Lietuvą dainų šventės atėjo vėliausiai dėl labai paprastos priežasties. Lietuva buvo katalikiška šalis, kurioje liuteroniškoji kultūra neturėjo gilių tradicijų.
1924 metais Dainų šventė surengta Kaune. 1955 metais Vilniuje šalia dainų jau buvo ir Šokių diena, o 1970 metais – Ansamblių vakaras. Dainų šventės rėmėsi klojimų teatrų tradiciją, tvirtino etninę savimonę, vienijo tautą.
R. Apanavičius sakė, jog Dainų švenčių repertuaro pagrindą iki 1955 metų sudarė apie 70 procentų liaudies dainų. Vėliau liaudies dainų sumažėjo, įsivyravo sovietiniai ideologizuoti kūriniai. O 1980 metų Dainų dieną atliktos vos dvi liaudies dainos.
Dainų švenčių reikšmė, profesoriaus manymu, labai svarbi. „Nežiūrint tų laikų ideologijos, Dainų šventės padėjo išlaikyti etninę savimonę, telkė žmones, paklojo pagrindus Sąjūdžiui. Reikia pripažinti, jei ne Dainų šventės, kažin, ar gyventume Lietuvos valstybėje“, – tvirtino profesorius.
2003 metais Lietuvoje rengiamos Dainų šventės įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Festivaliai ir vasaros kursai
Etninė muzika buvo gaivinama, pasak R. Apanavičiaus, natūraliai.
Miestuose jau XVIII amžiaus pabaigoje– XIX amžiaus pradžioje atsirado jaunų muzikantų, profesionalų, aktorių. Kaimuose, miesteliuose – XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje karaliavo liaudies muzikantai.
Liaudies muzika XX amžiaus pirmoje pusėje jau buvo studijuojama, ją perkurti bandė kompozitoriai, improvizuojantys atlikėjai. Persipindavo įvairių kultūrų elementai, naudojami egzotiški instrumentai, melodijų atlikimo principai, kai kurie elgesio, aprangos dalykai.
Nuo 1960-ųjų Europoje pradeda plisti liaudies muzikos festivaliai, ypatingai – Skandinavijos šalyse. Kartu – vasaros kursai.
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje Europos universitetuose, akademijose įvedama etnomuzikologijos disciplina. Etninė muzika gaivinama įvairiai. Pavyzdžiui, naujos melodijos kuriamos senųjų pagrindu, įvairių žanrų kūriniai grindžiami liaudies muzika, ryškėja sąsajos su džiazu, roku, pop ir kitokia muzika.
Klojimų vakarai ir chorų sąjūdis
Caro laikais, 1885–1917 metais, etninė muzika Lietuvoje gaivinta pirmiausia klojimo vakaruose.
Profesorius sakė, jog po kiekvieno vaidinimo, kuriame skambėdavo ir dainos, būdavo šokių, muzikos, būtinai vykdavo pasilinksminimai, vakaronė. Dalyviai būdavo ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai. Klojimų vakaruose atgimdavo vestuvės, kalendorinės šventės, karnavalai.
XIX amžiaus pabaigoje Lietuvą sudrebino chorų sąjūdis, kuris rėmėsi lenkiškąja chorų giedojimo tradicija. Daug prisidėjo į lietuvybę atsivertę, kunigų seminariją Seinuose baigę kunigai. Gana greitai Lietuvoje jau buvo apie 150 bažnytinių ir apie 20 pasaulietinių chorų.
Lietuviškos vestuvės
Profesorius R. Apanavičius kalbėjo ir apie etnografinius vaidinimus, išsiplėtojusius iš klojimų teatrų.
Žymiausios – Kazimiero Strazdo parengtos „Lietuviškos vestuvės“, pastatytos 1927 metais Kaune. Apie keturias ir ilgiau valandas trunkančiame vaidinime dalyvavo daugiau negu 60 atlikėjų, buvo apie 20 dainų, šokių, žaidimų, oracijų. Vestuvės aprėpė visas apeigas – nuo kvieslio išsiuntimo iki piršlio teismo.
Pirmąjį lietuviškų vestuvių inscenizavimą kritikai įvertino nevienodai. Liudas Gira – gyrė, vadino spektaklį „tautiškojo lietuvių meno žygiu“. Jam pritarė ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Tačiau Balys Sruoga manė visai kitaip: „Vestuvių apeigų išvedimas scenon (meno žvilgsniu) niekuomet negali būti tikslas, – tai galėtų būti tik priemonė (...) teatras negali būti epo, juo labiau lyrikos iliustracija“.
Nukrypta link stilizacijos
Apibendrindamas etninės muzikos gaivinimo judėjimą Europoje ir Lietuvoje, profesorius R. Apanavičius tvirtino, jog ryškiausia per visą XX amžių esanti etninės kultūros veiklos gija – chorų sąjūdžio ir klojimo teatrų tradicijos.
Klojimų teatrų tradicijos, persipynusios su vestuvių spektaklių ir senovės dainų ypatumais, tapo liaudies, folkloro ansamblių ir folkloro teatro pagrindu.
Tačiau, pasak profesoriaus, gaivinant tik vieno visuomenės sluoksnio – sodžiaus kultūrą, ir siekiant prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, neišvengiamai nukrypta link stilizacijos.
Neišsprendus autentiškumo ir stilizacijos problemų, liaudies ansamblių ir folkloro teatro veikla netapo pilnavertė. Išliko tik stilizacijos nepaveikti folkloro kolektyvai, kurie ir dabar tebegaivina XIX amžiaus sodžiaus tradicijas.
Etninė muzika tik atkuriama kaip muziejų vertybė, ją vengiama perkurti, perteikti kūrybiškai, improvizuojant, atsiskleidžiant atlikėjų individualų požiūrį.
Kūrybiškumo, R. Apanavičiaus teigimu, nemokoma ir universitetinėse aukštosiose mokyklose. Kompozitorių indėlis į etninės muzikos gaivinimą apskritai nepripažįstamas. Nekreipiamas dėmesys į šiuolaikinės visuomenės poreikius, etninės muzikos gaivinimas nesiejamas su pramoginės muzikos kryptimis.
Autorės nuotr.
NUOMONĖ: Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Romualdo Apanavičiaus įsitikinimu, jei ne Dainų šventės, kažin ar gyventume Lietuvos valstybėje.
FOLKLORAS: Kelmėje kas metai tradiciškai rengiama folkloro kolektyvų šventė „Graži mūsų šeimynėlė“.
Redakcijos archyvo nuotr.
Autorės nuotr.