Naujausios
MUMS RAŠO
Gelčiškiai sugrįžo į gimtinę
Šiltą liepos 19-osios šeštadienį kaip margi drugiai susirinko, suskrido kraštiečiai iš įvairiausių šalies kampelių į kadaise nemažą buvusį, o dabar jau išnykusį Gelčių kaimą. Čia vyko buvusių šio kaimo gyventojų susitikimas.
Šventė prasidėjo šv. mišiomis už mirusiuosius Lauksodžio bažnyčioje, o vėliau visi rinkosi po ąžuolais Jasilionių sodyboje, kur klegėjo balsai, medžių viršūnėmis vilnijo sodri daina, žemę drebino trankus šokis.
Vieniems Gelčiai – gimtinė, kitiems – tarpinė stotelė, langas į naują pasaulį. Bet visiems tai – pats mieliausias žemės kampelis, kuris traukia sugrįžti.
Rodos, taip neseniai kaimas pulsavo gyvybe: kadaise buvo trylika sodybų ir tiek pat vienkiemių. Dabar čia likę prisiminimai, nes paskutinė gyventoja Gelčius paliko 2013-ųjų rudenį.
Kraštiečių susirinko daugiau kaip pusšimtis iš daugelio Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir iš įvairiausių mūsų rajono vietų. Iš pradžių patraukėme dulkėtu keleliu į kaimo gilumą, šeimomis stabtelėdami prie savo sodybų, kurias sunku besurasti, nes dauguma užžėlę žole, krūmais.
Nukeliavome iki pat kaimo pakraščio ir, dalindamiesi prisiminimais, sugrįžome į kiemą, kuriame laukė stalai su įvairiausiomis vaišėmis. Čia šiltai prisiminėme būtojo pasaulio žmones: ramiųjų Jasilionių šeimyną, melnikus Dumbras (pravardė įgyta kaip malūno savininkų), nepamirštamo juoko savininką – jų sūnų Karoliuką Dumbrą.
Taip pat jauną ir labai gražiai sutarusią Adomaičių šeimyną, tris jų dukreles ir pagranduką sūnų, anksti likusią našle Galiauskienę su 5 dukromis, bet nepalūžusią ir davusią joms tiek, kiek tik motina pajėgia duoti savo vaikams.
Kaimynystėje pagirtina šeimininkė Veronika Guževičienė, dvasiškai irgi labai stipri moteris. Taip pat Tamulioniai, išauginę 3 šaunias dukras ir sūnų Stasį. Žinoma, ir nepakartojamas jų senelis Vincas – laisvos dūšios žmogelis, vis ateidavęs į pagalbą moterėlėms tai malkų paskaldyti, tai pievelę nušienauti. O jau liaudiškos iškalbos meistras, anekdotų, čia ir dabar kuriamų, karalius!
Kaipgi neprisiminsi Kiršansko Antosės, visų kaime vadintos pode, nors krikštamote tebuvo gal tik vienam kitam.
Daugiausiai gelčiškiai vardais, savitai sutrumpintais vadindavosi, tik kartais ir pavardes pridėdavo: Angelė, Angelės Jenė, Karveliai, Gaigalas, Untosėla, Keniausiai, Piepolio Bronė, Jarašiūnų Tevosėla, Dombros Maryte, Šilkiene, Vištakio Miliutė, Bačianskienė, o pamiškėj – Laikūnai, Laciai, Šaltekšniai, Ušvilienė (Vaišvilienė)... Taip gražiai ąžuolų paunksmėj skambėjo šie vardai ir pavardės. Rodos, ir jie iš Anapus šiandien yra tarp mūsų...
Šventę pagyvino Ūdekų „Lakštučių“ ansamblis, kurio dainos suvedė mus ratelin ir ne vienas basom kojom sukosi po tokią mielą gimtinės pievą. O dar vėliau į dangų pakilo žibintai, nešdami mūsų troškimą vėl susitikti po penkerių metų. Būdami čia dar sykį supratome, koks trumpas mūsų gyvenimas pačioje brangiausioje vietoje: jį dar primena didžiulių medžių žalumas ir kažkada darželiuose žydėjusios ir vis tebežydinčios gėlės...
Neįmanoma išsakyti žodžiais to, ką pajutome aną liepos šeštadienį. Aišku viena: mes – to paties ąžuolo šakos, ant kurių vėl sučiulbo vaikystės pasaulio paukščiai, o jaukioje gūžtelėje įsikūrė vienybė, gerumas, nuoširdumas. Ačiū už dvasios puotą, mielieji Gelčių kaimo žmonės!
Gitana NORGAILIENĖ ir Nijolė GUŽEVIČIENĖ
Gitanos NORGAILIENĖS asmeninio albumo nuotr.
SUGRĮŽIMAS: Sugrįžę į gimtąjį kaimą buvę gelčiškiai vaikščiojo vaikystės takais, lankė sunykusias savo sodybas, dalijosi prisiminimais.
AMŽIUS: Rudenį 94-erių sulauksianti Veronika Guževičienė buvo seniausia susitikimo dalyvė.
LINKSMYBĖS: Susirinkusieji šoko ir dainavo.