
Naujausios
Gimtosios tarmės skambesys Linkuvoje
Savaitgalį Linkuvos kultūros centre gimtąja rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme liejosi pasakojimai ir padavimai, skambėjo liaudies dainos.
„Gyvos tarmės gyvu žodžiu: senė, senė, labė senė“ pavadintas renginys buvo skirtas šiemet paskelbtiems Tarmių metams.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Dviejų kartų pasakotojai
Renginio organizatorei Dangirūtai Šimkūnienei, Linkuvos kultūros centro vadovei, savo sumanymą – kartu suburti jaunosios ir senosios kartos pasakotojus – įgyvendinti pavyko.
Visa salė juokėsi, kaip Linkuvos folkloro ansamblio „Linkava“ muzikantas ir aštrialiežuvis Albertas Juras pasakojo apie tai, kaip jam vaidenosi.
Šmaikštumu nenusileido ir pakruojietė Liucija Uržienė. Ausį glostė gimtąja tarme įvairius nutikimus porinę triškonietis Aleksas Audzijonis ir linkuvietė Birutė Lukošienė.
Smagu buvo klausytis ir viešnios iš Kirnaičių (Joniškio rajonas) Gražinos Andrašiūnienės pasakojimų.
Seniesiems nenusileido ir jaunieji pasakotojai Nida Šimkūnaitė, Kamilė Lukšytė ir Lukas Bajelis iš Linkuvos, bardiškiečiai Danielė Lekavičiūtė, Roberta Šimaitytė ir Severinas Norgaila.
Kaip priemonę gimtosios tarmės grožiui atskleisti jie pasirinko savo krašto tautosaką, užrašytą kraštotyrininko Juozo Šliavo, išsaugotą Onos Bluzmienės.
Ne vien pasakojimais šis renginys buvo gyvas. Skambėjo „Linkavos“ ir „Ratinėlio“ ansamblių saviveiklininkų, pamūšiečių Tomo ir Vitalijaus Visockų dainos, atliktos gimtąja tarme.
Netrūko šokių nei ratelių. Ir Linkuvos krašto melodijų, kurias grojo Valionių šeimos kapela, A. Juras ir jo mokinys Marius Navickas. Šio penkiolikmečio gebėjimas valdyti armoniką sužavėjo renginyje viešėjusią Šiaulių kultūros centro atstovę Dianą Martinaitienę. Ji pakvietė vaikiną dalyvauti Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis 2013“ Aukštaitijos regiono atrankoje.
Gimtoji tarmė nyksta
„Norėjosi, kad būtų ryšys tarp tų dviejų kartų. Tai – tarsi pamoka vaikams, kad šie suvoktų mūsų tarmės grožį ir savitumą, kaip ja galima gyvai perteikti įvairius pasakojimus“, – apie sumanymą renginyje sujungti dvi kartas „Pakruojo kraštui“ sakė D. Šimkūnienė.
Jau pastebėta, jog ryšį su gimtuoju kraštu padedančios išlaikyti ir žmogaus unikalumą saugojančios tarmės pradeda nykti. Tam greičiau pasiduoda jaunoji karta.
Kaip aiškina kalbininkai, tam įtakos turi emigracija į didmiesčius, kur stengiamasi kaip greičiau pritapti. Taip pat – bendrinės kalbos įsigalėjimas ugdymo įstaigose, viešose vietose, žiniasklaidoje. Ir tai, kiek kiekvienai šeimai svarbi gimtoji tarmė.
D. Šimkūnienė irgi pastebėjo, jog jau ne kiekvienas vaikas moka kalbėti gimtąja tarme, ją iškraipo.
„Jau ir žodelis „taip“ jų lūpomis skamba nebe tarmiškai „teip“, – apgailestavo moteris.
Renginių, ekspedicijų, skirtų Tarmių metams, šiemet rajone dar turėtų būti ne vienas.
Marytės VAITIEKŪNIENĖS nuotr.
ARMONIKININKAI: Marius Navickas (kairėje) kartu su savo mokytoju Albertu Juru grojo ne vieną linksmą melodiją.
DAINOS: Savo krašto dainas traukė Linkuvos kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ratinėls“.
PUOSELĖTOJOS: Pamūšietė Zita Kapučinskienė (kairėje) ir pakruojietė Liucija Uržienė ne tik pačios saugo gimtąją tarmę, bet ir ją puoselėti moko jaunąją kartą.