Naujausios
DISKUSIJA
Gyvenimas prie Kruojos verslininkų akimis
Po keturiasdešimties metų paskutinis pakruojietis išjungs šviesą ir išeis. Tokią rajono ateitį, remdamasis pastarųjų metų statistika, prognozavo vienas Pakruojyje lankęsis lektorius. Ar iš tiesų ekonominės krizės bangų talžomas Pakruojis nyksta?
Į diskusiją „Pakruojo kraštas“ pakvietė aktyviausius rajono verslininkus. Jų išsakytos mintys pavėsinėje prie europiniais pinigais išgražintos Kruojos – ryškus kontrastas vizijoms, kurias piešia savivaldybės užsakymu rengiamos studijos.
DISKUSIJA: Rajono verslininkai (iš kairės) Vilma Jokantienė, Loreta Punienė, Virgaudas Kanauka, Erikas Mozūras ir Pakruojo verslo informacijos centro direktorė Sonata Falkauskaitė (antra iš dešinės) ironizuodami sakė, kad „gyvenimas prie Kruojos gražus“, tačiau atvirai prabilo apie verslo problemas ir rajono valdžios atsainumą.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
„Pakruojis išvažiuoja“
Vilma JOKANTIENĖ, individualios įmonės „Vigra“ savininkė:
– Dažnai pagalvoju, kad tik Pakruojis nesulauktų Linkuvos likimo. Žmonės išvažiuoja. Nėra darbo, nėra sąlygų jaunoms šeimoms ir perspektyvų.
Prieš kurį laiką Pakruojyje į vieną degalinę atvežė kelionių kuprinių. Jas išpirko per kelias dienas, nors gyventojų perkamumas yra kritęs. Ką tai reiškia? Tai – ženklas, kad žmonės važiuoja iš Pakruojo.
O ir ką čia veikti? Vasarą Pakruojyje jaunoms šeimoms didžiausia problema – darželiai. Jie užsidaro dviem mėnesiams, nelieka net budinčios grupės. Kaip dirbti jaunoms mamoms? Rajono galvos apie tai negalvoja, nes jų vaikai jau suaugę.
Prieš porą metų rengdavau vakarus jaunimui. Dabar jie nebevyksta – nebėra jaunimo. Pakruojyje nebeliko aktyviausių ir perspektyviausių – 18 – 25 metų amžiaus žmonių.
Erikas MOZŪRAS, individualios įmonės savininkas:
– Mes kavinę Linkuvoje ("Trys ereliai"), pradėjome rengti dar prieš krizę. Nesitikėjome jos, bet teko padaryti viską iki galo. Juk nepaliksi nebaigta. Bet investicijos nepasiteisino – kavinę reikėjo uždaryti. Nebėra kasdieninio kliento. Priimame tik užsakymus pietums, pobūviams.
Nes iš Linkuvos darbo jėga ir smegenys išvažiavo. Net mano giminaičiai išvažiavo į Angliją. Ten dirba, puikiai įsikūrė. Linkuvoje liko senukai ir pašalpininkai, darbą turinčių – maža dalis.
Žmonės nebenori dirbti
Vilma JOKANTIENĖ:
– Neseniai nuėjau į Darbo biržą: sėdi 14 jaunų bedarbių. Maniau, pradžiuginsiu, nes turėjau pasiūlyti darbą. Tai išgirdusios visos jaunos moterys tapo nelaimingos, nes joms dirbti neapsimoka: bedarbio pašalpos mokėjimo laikas neribojamas, susidaro didesnė negu minimali alga, nes mokamos dar ir kompensacijos už šilumą, skiriamas nemokamas maitinimas vaikams ir t. t. Kam dirbti? Kol parama bus didesnė, mes darbuotojų neturėsime. Darbo birža tampa pašalpų dalijimo namais. Tokie pas mus įstatymai.
Virgaudas KANAUKA: UAB „Kanrugėlė“ akcininkas, rajono Verslininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas:
– Pakruojo rajone tik 19 procentų gyventojų moka mokesčius. Iš jų – 4 procentai valstybės ir savivaldybės tarnautojai, likusieji mokesčių mokėtojai – verslininkai, darbininkai ir tarnautojai dirbantys privačiame sektoriuje.
Tai pats mažiausias mokesčių mokėtojų rodiklis, lyginant su kitais rajonais. Likusieji rajono gyventojai – pašalpų gavėjai, pensininkai vaikai. 81 procentas rajono gyventojų nėra mokesčių mokėtojai.
Tokia statistika turėtų kelti rajono valdžiai susirūpinimą: ką daryti?
Valdantiesiems „masės“ nerūpi
Virgaudas KANAUKA:
– Kol rajono valdžiai nerūpės kiekvienas verslininkas, mokesčių mokėtojų tik mažės. Reikėtų už kiekvieną rajono verslininką kovoti. Kodėl nenuvažiuoti, nepaklausti žmogaus, kas lėmė, kad verslas žlunga?
Tvirčiausiai rajone laikosi įmonės, kurios gyvena iš valstybės užsakymų. Dirbančios su mediena, maistu, paslaugų sferoje – jokių valstybės užsakymų negauna, joms reikia susirinkti po centą.
Štai užsidaro arbatžolių gamybos įmonė „Acorus calamus“, kiek žmonių lieka be darbo. Ar rajono valdžia nuėjo, paklausė, kodėl Pakruojyje nebedirbsite. Ar merei, administracijos direktoriui tai įdomu?
O gal buvo galima pasidomėti, kas verčia iš Pakruojo iškelti savo verslą: žemės mokesčiai, įmonės sklypo ar teritorijos plėtros galimybės? Gal meras turėjo paklausti, kuo gali savivaldybė padėti verslininkui, kad jis 60 žmonių neišvarytų į Darbo biržą?
Tačiau mūsų valdžios – ne tas požiūris. Anksčiau susirinkdavome, šnekėdavome, valdžiai buvo įdomu. O dabar: valdanti klasė sau, Pakruojo masė – sau.
Parama – tik popieriuje
Sonata FALKAUSKAITĖ, Pakruojo verslo informacijos centro direktorė:
– Statistika rodo, kad pastarieji metai verslui nebuvo palankūs. Pernai metų pradžioje rajone veikė 255 smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Šiemet metų pradžioje – 232.
Savivaldybės parama rajono verslui, galima sakyti, sąlyginė. Smulkaus ir vidutinio verslo fondas gauna prašymus paramai, fondo komisija juos svarsto ir priima sprendimus tenkinti, tačiau tie sprendimai nevykdomi – savivaldybė neperveda pinigų, nėra lėšų.
Pernai buvo nuspręsta remti rajono verslininkų dalyvavimą Šiaulių verslo pasiekimų parodoje. Tačiau tebeesame skolingi – fondo sąskaita tuščia.
Kitoks požiūris
Virgaudas KANAUKA:
– Girdėjau verslininko Gudelio mintis: jei Amerikoje žmogus imasi verslo ir įdarbina 50 žmonių, kitą dieną Valstijų gubernatorius pietų pakviečia. Požiūris ten į verslo žmogų kitoks.
Mes būsime prisiminti, kai prasidės šventės. Dabar bus – miesto, tada mums parodys dėmesį: rašys, siuntinės laiškučius, duokit, remkit.
Rajono savivaldybės Taryba – aukščiausia sprendimus priimanti institucija. Bet kai kreipėmės dėl turto mokesčio sumažinimo, tai mūsų klausimo net normaliai nenagrinėjo. Apie kokį dėmesį smulkiajam rajono versliu galima kalbėti?
Erikas MOZŪRAS:
– Apmaudu, kai norint gauti leidimą prekybai turi kelis kartus su dokumentais važiuoti į Pakruojo savivaldybę. O štai dėl prekybos Druskininkuose tuos reikalus galiu sutvarkyti elektroniniu paštu, o Druskininkų savivaldybės darbuotoja leidimą atneša į prekybos vietą, jei tai ir savaitgalis. Ten kitoks valdžios požiūris į verslininką.
Vilma JOKANTIENĖ:
– Jei šiandien būtų galimybės užsidirbti, galėtume ir duoti. O iš valdžios aš neprašau, kad duotų, remtų. Norėčiau tik, kad netrukdytų dirbti. Nebent paklaustų, kaip tau sekasi, duotų minčių ir išsamios informacijos apie savivaldybės sprendimus.
Smaugia ir konkurencija
Loreta PUNIENĖ: UAB „Mano kamanė“ direktorė ir akcininkė:
– Stambieji verslai ateina į Pakruojį ir mes – smulkieji verslininkai – patiriame: jų kova nėra garbinga. Jie naudojasi tuo, kad mes neturime tiek lėšų ir galimybių reklamai, nepasinaudosime tokiais metodais kaip jie, perviliodami klientus.
Jie kalba eiliniam žmogui sunkiai suprantamom frazėm, nepasako visos informacijos. Skaitmeninės televizijos transliuotojai spaudžia parduoti savo verslą, kad perimtų kabelinės televizijos žiūrovus. Jie žmonėms aiškina, kad nebebus analoginės televizijos, tad ir kabelinės – taip pat. Tačiau tai yra netiesa.
Jie nutyli, kad kabelinės televizijos žiūrovams kanalų transliacija kainuos kelis kartus pigiau, kad nėra dvigubo mokesčio, jei namuose stovės du televizoriai, kad nereikės pirkti specialių priedų.
Man lieka pasitikėti savo klientais, o jiems – manimi. Aš pakruojietė, čia gyvenu, negaliu sakyti netiesos. O ir nutikus gedimui, aš turėsiu kalbėtis su savo klientu, o ne jis kalbės su autoatsakikliu.
Su didžiųjų prekybos centrų atėjimu kyla klausimas ir dėl mano kanceliarinių prekių krautuvėlės likimo. Panašių grėsmių yra ir kitiems rajono verslininkams.
Virgaudas KANAUKA:
– Konkurencijos nesustabdysi, bet reikia pasižiūrėti, kaip tai atsitiko? Savivaldybė autoservisą pardavė už kapeikas, tada jis buvo nugriautas, sklypas parduotas.
Kitam prekybos centrui pusę sklypo pardavė už milijoną, tam pačiam pirkėjui antrą tiek ploto šalia – už 150 tūkstančių. Jei vieną sklypą aukcione pardavė, tai ir antrajam irgi reikėjo skelbti aukcioną. Kodėl tokios lengvatos? Jų tik saviems verslininkams nėra.
Vaikai verslo neperims
Erikas MOZŪRAS:
– Smulkiuosius aludarius smaugia stambieji, inicijuodami tik jiems palankius įstatymus. Rajono valdžia į tai nekreipia dėmesio. Prieš keletą metų alaus gamybai išsiėmiau licenciją, tada rajone buvome 21 alaus gamintojas. Dabar likome penki, savo produkciją parduodame važinėdami po Lietuvą.
Turiu atsarginį planą: išsilaikiau vilkiko vairavimo teises, sėdu ir išvažiuoju. O ką man daryti? Vaikams verslo nereikia, jie mato, kaip mes dirbame.
Vilma JOKANTIENĖ:
– Verslo nėra kam nei parduoti, nei padovanoti. Vaikai apie verslininko dalią nenori girdėti. Jiems mūsų darbas atrodo nepakeliamas.
Virgaudas KANAUKA:
– Sunku būtų rasti rajono verslininką, kuris kurdamas verslą neinvestavo paskolomis, nerizikavo savo sveikata ir visu turtu. Turbūt visi savo ir vaikų ateitį siejo su Pakruoju. O rajono valdžia to nesupranta ir neįvertina. Kas bus, kai ir verslininkai pradės išvažiuoti? Mūsų vaikų verslas irgi netraukia.
Laima PUNIENĖ:
– Aš jau seniai žinau, kad mano verslas bus tol, kol gyvensiu aš. Mano verslo vaikams irgi nereikia.
Autorės nuotr.