Ilgaamžės turtas – septyni vaikai ir pusšimtis vaikaičių

Il­gaam­žės tur­tas – sep­ty­ni vai­kai ir pus­šim­tis vai­kai­čių

Ku­ke­čiuo­se gy­ve­nan­čiai Sta­nis­la­vai Kančel­kie­nei iki 95-ojo ju­bi­lie­jaus be­li­ko kiek dau­giau ne­gu mė­nuo.

Užau­gu­si pen­kių bro­lių ir se­se­rų bū­ry­je, su vy­ru Jo­nu Sta­nis­la­va susi­lau­kė sep­ty­nių sa­vo at­ža­lų ir ge­ro pus­šim­čių anū­kų bei proa­nū­kių.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Sun­ku­mų ir var­go ne­trū­ko

Gu­vi, links­mų, sa­ky­tum, šyp­san­čių akių Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė iš Ku­ke­čių gy­ve­na 95-ąjį sa­vo gy­ve­ni­mo ru­de­nį.

Kaip pa­ti tvir­ti­na, la­bai ge­rai gy­ve­na. Svei­ka­ta ne­si­skun­džia. Akys pui­kiai ro­do, tie­sa, te­ko lę­šiu­kus pa­keis­ti, au­sys – gir­di, šir­dis – dar ne­pa­var­gu­si plak­ti. Tik laz­dą vis dėl­to ten­ka į drau­ges vaikš­tant pa­siim­ti.

Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė au­go su dviem bro­liais ir dviem se­se­ri­mis. Bu­vo vy­riau­sia, bet abu bro­lius per­gy­ve­no.

„Bro­lių jau ne­be­tu­ri­me, se­se­rys vi­sos esa­me. Pa­si­ro­dė­me už vy­rus stip­res­nės“, – šyp­so­jo­si il­gaam­žė.

Sun­ku­mų ir var­go per Sta­nis­la­vos Kan­čel­kie­nės gy­ve­ni­mą ne­trū­ko. Kai au­go pas tė­vus, kaip vy­riau­sia­jai, te­ko ir ma­žes­niuo­sius „pa­da­bo­ti“, ir dar­bų dau­giau nu­dirb­ti.

„Tė­vai tu­rė­jo 8 hek­ta­rus že­mės, o mū­sų, vai­kų – vi­sas pen­ke­tas. Dir­bo­me tik pra­ku­tę. Nie­kas iš nie­kur vel­tui ne­da­vė. Ma­ma par­duo­da­vo svies­to su­mu­šu­si, pri­si­dur­da­vo­me šiek tiek“, – sa­kė S. Kan­čel­kie­nė.

Il­gaam­žės tė­vai ne­di­de­lia­me že­mės ga­ba­lė­ly­je su­ge­bė­da­vo ir gy­vu­lius iš­ga­ny­ti, ir li­nų už­siau­gin­ti. Lai­kė kiau­lių, paukš­čių, so­di­no dar­žus.

„Tik­rai ne­ba­da­vo­me, nes nie­kam nė į gal­vą min­tis ne­šau­da­vo tin­gi­niau­ti“, – pri­si­mi­nė se­no­lė. Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė di­de­lių moks­lų ne­bai­gė, tik tris kla­ses.

Darbš­tu­mas S. Kan­čel­kie­nę gel­bė­jo per vi­są gy­ve­ni­mą. Ko­lū­ky­je ran­ko­mis ne vie­ne­rius me­tus mel­žė kar­ves. Vė­liau nak­ti­mis sau­go­jo bend­rą ko­lū­kio kon­to­ros ir dar­že­lio pa­sta­tą. Ten taip sun­ku ne­bu­vo, bet jau tos kar­vės... „Iki smer­čio at­si­min­siu“, – at­si­du­so.

Kar­tu su ma­ma gy­ve­nan­ti duk­ra Da­lia Kin­de­ra­vi­čie­nė sa­kė, jog tek­da­vo ma­mai pa­gel­bė­ti. Po pa­mo­kų vai­kai nu­bėg­da­vo į fer­mą, pie­ną su­ne­šio­da­vo. Vi­dus rei­kė­jo ran­kų. Kiek­vie­nos mel­žė­jos ži­nio­je, kiek D. Kin­de­re­vi­čie­nė pri­si­me­na, skir­tin­gais me­tais bū­da­vo po 15, 18 net 22 kar­ves. „Ro­dos, kad ma­žiau, bet ga­liu bū­ti ir pri­mir­šu­si skai­čių“, – svars­tė S. Kan­čel­kie­nė.

„Nei dar­bai, nei vai­kai „ne­pa­vuo­di­jo“

Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė su sa­vo vy­ru Jo­nu Kan­čel­kiu su­si­lau­kė ir užau­gi­no 7 vai­kus. Prieš po­rą me­tų pa­lai­do­jo sū­nų. Se­nių se­niau­siai, kaip pa­ti sa­kė, ir vy­rą že­mei ati­da­vė.

Ne­pai­sant gau­sios šei­mos, sun­kių dar­bų, il­gaam­žė svei­ka­ta ga­li tik gir­tis.

„Nei dar­bai, nei vai­kai „ne­pa­vuo­di­jo“ (su­prask – ne­pa­ken­kė). Bu­vau drū­tes­nė ne­gu da­bar, stip­ri, už­si­grū­di­nu­si. O vi­sai jau­na bū­da­ma la­bai mė­gau šok­ti, dai­nuo­ti, links­mu­mo man nie­kuo­met ne­trū­ko, tik vė­liau lai­ko ne­beuž­tek­da­vo“, – šyp­so­jo­si smul­ku­tė mo­te­ry­tė.

Iš jau­nys­tės me­tų la­biau­siai įstri­gę di­džiu­liai suė­ji­mai, ku­riuo­se dai­noms ir šo­kiams ga­lo ne­bū­da­vo. Jau­ni­mas, pa­sak Sta­nis­la­vos Kan­čel­kie­nės, mo­kė­jo links­min­tis ir blai­vus bū­da­mas. Ne­bu­vo ma­dos gir­tuok­liau­ti.

Se­no­lei te­ko iš­gy­ven­ti ir ka­rą, slėp­tis tė­vo iš­kas­ta­me bun­ke­ry­je, ir po­ka­rį. Bet sun­kiau­sia bu­vę ko­lū­kio lai­kais. Vai­kai pa­tys tu­rė­da­vo į mo­kyk­lą su­si­ruoš­ti, nes į dar­bą mo­te­ris kur kas anks­čiau už juos išei­da­vo, pa­lik­da­vo dar mie­gan­čius.

Svei­ka­tai ne­ken­kia ir se­no­lės po­lin­kis sal­du­my­nams. Ne­di­de­lį puo­de­lį ka­vos il­gaam­žė sal­di­na tri­mis šaukš­te­liais cuk­raus, į di­des­nį de­da vi­sus ke­tu­ris. Ne­sal­din­ti gė­ri­mai jai la­bai ne­ska­nūs. Į si­ru­pą la­biau pa­ne­šė­jan­čią ka­vą Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė dar ir šo­ko­la­di­niu sal­dai­niu ar­ba šo­ko­la­do ga­ba­liu­ku už­kan­da.

Duk­ra sa­kė, jog ma­mai kas me­tai at­lie­ka­mi įvai­rūs ty­ri­mai, bet gy­dy­to­jai tvir­ti­nan­tys, jog krau­jas jos ge­ras, cuk­raus kie­kis ne­pa­di­dė­jęs. Tai ir ne­drau­džian­ti gy­ve­ni­mo sal­din­tis. Ge­riau­sia do­va­na ma­ma, mo­čiu­tei ir pro­mo­čiu­tei – dė­žu­tė sal­dai­nių.

„Bet aš ir rie­biai mėgs­tu pa­val­gy­ti. Tin­ka la­ši­nu­kai su duo­na ir agur­kais“, – pri­dū­rė.

Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė gy­rė ją pri­žiū­rin­čią pui­kią gy­dy­to­ją iš Kel­mės Lai­mu­tę Pet­ro­vie­nę, vie­ti­nę me­di­kę Vir­gi­ni­ją Pik­tur­nie­nę.

„Ap­si­lan­ko, pa­si­skam­bi­na, vais­tų nuo pa­di­dė­ju­sio krau­jos­pū­džio iš­ra­šo – ir vis­kas. Kad aš nie­kuo ne­si­skun­džiu“, – vi­są po­kal­bio lai­ką ge­rą nuo­tai­ką tie­siog spin­du­lia­vo il­gaam­žė.

Pil­ni na­mai vai­kų ir vai­kai­čių

Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog prieš pen­ke­tą me­tų ją, su­lau­ku­sią 90-ies, gra­žiai vai­kai ir vai­kai­čiai pa­svei­ki­no. Su­si­rin­ko pil­na tro­ba žmo­nių.

Su duk­ra Da­lia se­no­lė il­gai skai­čia­vo sa­vo at­ža­las. Be­veik vi­si sep­ty­ni vai­kai, su­kū­rę šei­mas, ir pa­tys ne­ma­žai vai­kų užau­gi­no: po ke­tu­ris, še­šis, net aš­tuo­nis. Anū­kai proa­nū­kių ne­pa­gai­lė­jo. Vy­riau­sia­jam proa­nū­kiui ne­se­niai suė­jo 20 me­tų, to­dėl Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė ti­ki­si ir pro­proa­nū­kių su­lauk­sian­ti.

„Jei taip jau­siuo­siu, kaip da­bar, su­lauk­siu ir pro­proa­nū­kių, ir 100 me­tų. Bet nie­ko ne­ga­li ži­no­ti, kas ims ir nu­tiks“, – fi­lo­so­fiš­kai svarstė il­gaam­žė. Jei vi­si Sta­nis­la­vos Kan­čel­kie­nės pa­li­kuo­nys su sa­vo ant­ro­sio­mis pu­sė­mis iš už­sie­nių ir įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų vie­nu me­tu vie­non vie­ton su­si­rink­tų, ar­ti šim­to žmo­nių su­si­da­ry­tų.

„Bū­tų sma­gu“, – ne­pa­lio­vė šyp­so­tis Sta­nis­la­va Kal­čel­kie­nė, su­lau­ku­si švie­saus sa­vo il­go gy­ve­ni­mo ru­dens.

Au­to­rės nuo­tr.

„La­bai jau grei­tai tie me­tai bė­ga“, – ste­bė­jo­si Ku­ke­čiuo­se gy­ve­nan­ti Sta­nis­la­va Kan­čel­kie­nė, ar­tė­jan­ti prie sa­vo gy­ve­ni­mo 95-ečio.