Naujausios
KELIONIŲ NUOTYKIAI
Įspūdžiai neišblėsta
Prie kelionių nuotykių laužo „Pakruojo kraštas“ pakvietė „Atžalyno“ gimnazijos prancūzų kalbos mokytoją Vitaliją Balčiūnienę, jai kelionės seniai tapo gyvenimo dalimi. Kone kasmet moteris į jas išsiruošia. Jei ne į užsienį, tada bent kelioms dienoms patraukia paklajoti po Lietuvą. Nuotykių pedagogės kelionėse netrūksta, tik prisiminti nėra taip paprasta: nuo kai kurių įsimintinų įvykių prabėgo nemažai laiko.
Stanislava VIČAITĖ
stanislava@skrastas.lt
Parduotuvėje – kaip muziejuje
„Vaikystėje tėvai mūsų su seserimi neleisdavo į jokią ekskursiją. Studentiškais laikais tam neturėjau pinigų. Keliauti pradėjau, tik kai pati atsistojau ant kojų“, – mena ponia Vitalija.
Pirmoji jos kelionė buvo 1980-aisiais į tuometinę VDR (Vokietijos Demokratinę Respubliką). Dviejų savaičių kelialapį jauna mokytoja gavo dovanų už gerą darbą tais laikais populiariose vadinamosiose DPS (darbo ir poilsio stovyklos – red. pastaba).
„Jau vien tas faktas, kad pirmą kartą važiavau į kelionę, man buvo didžiausias nuotykis. Ir dar už Tarybų Sąjungos ribų. Apvažiavau kone visą VDR: nuo Berlyno iki Erfurto“, – poniai Vitalijai iki šiol gyvi pirmosios kelionės įspūdžiai.
Labiausiai ją pribloškė anuometinės Lietuvos ir VDR skirtumai.
„O jau vaizdai parduotuvėse: kaip „atsidarė stalčius“, taip daugiau ir „nebeužsidarė“! Kai užėjau į buities prekių parduotuvę, iš pradžių nesupratau, kur atsidūriau. Lyg į kokį muziejų būčiau pataikiusi: tiek visokių nematytų prietaisų! Labiausiai nustebino kavos aparatas – nesuvokiau, nei kas toks, nei ką su tokiu daryti“, – mena pedagogė, pridurdama, jog nors pinigų turėjo, tačiau nelabai žinojo ką pirkti.
„Gaila, kad bevažiuojant į namus buvau organizatorių perspėta niekam nepasakoti apie matytus užsienyje vaizdus“, – apgailestauja moteris.
Pirmoji kelionė ją paskatino keliauti ir ateityje.
Parodė ne tą kelią
Po metų V. Balčiūnienė kartu su dar trimis pakruojiečiais pedagogais keliavo po pietų Rusiją, Šiaurės Kaukazą. Viskas vyko sklandžiai, kol neužsuko į Suchumį.
Grupei iš Lietuvos apžiūrėjus gražiausias to miesto vietas, turistai išsibarstė: kas lakstė į parduotuves, kas savarankiškai ieškojo dar nematytų vaizdų. Susitarta, kur ir kada susitiks prieš laivu išplaukiant į Sočį.
„Tačiau aš su dabar jau šviesios atminties mokytoja Rita į tą vietą pavėlavome. Dėl to, kad stovėjome eilėje prie kioskelio: norėjome nusipirkti tais laikais deficitinės prekės – „Indian“ kavos be nuosėdų“, – šypsosi ponia Vitalija.
„Ateiname į sutartą vietą – mūsiškių nematyti. Klausiam pirmo sutikto gruzino, kur yra prieplauka. Tas parodo. Lekiame kaip akis išdegusios į tą pusę, kol atsiduriame ties kalnais. Supratome, kad čia prieplaukos tikrai negali būti. O gruzinas milicininkas mums parodė visiškai priešingą pusę, – pasakojo pedagogė, tebesvarstydama, kodėl anas gruzinas joms pamelavo. – Gal nepatiko, jog kalbėjome rusiškai“?
Šiaip ne taip pakruojietės surado prieplauką. Žiūri, kad jų laivas į Sočį jau išplaukia.
„Pradėjom abi šaukti, mojuoti rankomis. Laimei, pastebėję mūsų pakeleiviai priprašė jūreivių laivą pasukti atgal į prieplauką“.
Šokis vietos vyrų apsuptyje
Kelionė į Taškentą-Samarkandą-Bucharą, kultūrų skirtumai pedagogei Vitalijai pažėrė kuriozinių situacijų.
„Nuvažiuojame į kažkokį Uzbekijos miestelį, apsistojame viešbutyje. Vakare parkelyje vyko šokių vakaras. Kodėl mums su drauge į jį nenueiti“?
„Vy što, budete tancevat ("jūs ką, šoksite")“? – nustebusiu balsu klausia bilietais prekiavusi moteris.
„Budem“, – atsakome ne mažiau nustebintos keisto klausimo.
„Nu, pasmotrim ("na, pažiūrėsim")", – dar labiau nustebino moteris.
Lietuvaitės nueina į aptvertą aikštelę šokti.
„Pradedam šokti. Visi mums ploja, šaukia. Tik žiūrim, kad aikštelėje sukasi vien vyrai. O vietos merginos stovi už tvoros ir stebi (vėliau turistėms iš Lietuvos buvo paaiškinta, jog Uzbekijoje viešai šokti moterims nevalia).
Šokių aikštelėje buvau vienintelė blondinė. Apsižiūriu, kad šoku viena, ratu apsupta vietos vyrų su baltomis kepurėmis. Išsigandau ne juokais. Laimė, kad šokių aikštelėje pasirodo daugiau lietuvių. Šiaip ne taip prisigretinu prie saviškių“.
Nežinia, kuo pakruojietei ir jos bendrakeleiviams būtų pasibaigę tie šokiai, jei ne ta pati moteris, prekiavusi bilietais. Ši patarė kuo greičiau nešdintis iš aikštelės.
„Tada nueiname pasisukti karuselėmis. Sukamės ir vėl girdime plojimus bei šūksnius. Žiūrime – ogi aplinkui vėl būrys vyrų stovi. Pasirodo, čia atrakcionai moterims – ne vieta linksmybėms“, – mena pakruojietė.
Tą vėlų vakarą į viešbutį turistės lietuvaitės grįžo, lydimos vietos milicininkų.
Ginčui tiko rusų kalba
Jubiliejinę Pergalės dienos šventę V. Balčiūnienė su kolege Vida Zanišauskiene ir grupe pakruojiečių moksleivių minėjo Velikije Luki (Rusija).
„Su Vida nuėjome į tenykštį paštą išsiųsti laiško į Pakruojį. Kilo ginčas su paštininke, kaip teisingai užrašyti adresą. Mes įrodinėjame, kad gatvės pavadinimą reikia rašyti „gegužės pirmosios“, o pašto darbuotoja įrodinėja savo – „pervovo maja“. Net ir išėjus iš pašto mūsų aistros nerimsta: įsiaudrinusios viena kitą petraukinėdamos aiškiname, kažką bandome įrodinėti. Staiga toptelėjo: ogi abi su Vida tarpusavyje kalbamės rusiškai. Dar ilgai leipome juokais“, – ir dabar prisiminusi šį nuotykį ponia Vitalija negali nesijuokti.
Ši viešnagė Rusijoje pedagogei įsiminė dar ir tuo, kad gūdžiu sovietmečiu pakruojiečiams pavyko save pristatyti, kaip Lietuvos atstovus. Mat šventėje dalyvavo ir kitų Tarybų Sąjungos šalių delegacijos. Kiekvienai reikėjo reprezentuoti savo šalį.
„Visi pasirodė „bile kaip“, o mes buvome išskirtiniai viskuo: ir apranga, ir koncertine programa. Net kankles turėjome. Visi buvo sužavėti. O šventinėje eisenoje mums buvo patikėta eiti priekyje. Eidami garsiai dainavome: „Viens du trys, graži Lietuva“, – pasakojo V. Balčiūnienė, prisiminusi, jog vietos žmonės lietuvaičius sveikino, lietė tautinius rūbus ir vis klausinėjo: „Ar jūs tikri lietuviai“?
Beje, į Velikije Luki pakruojiečiai išvažiavo vogtais tautiniais rūbais. „Direktoriaus pavaduotoja užklasinei veiklai mums nedavė šių drabužių. Ką beliko daryti“?
Pasiklydo oro uoste
Su Nepriklausomybe atsivėrus keliams į Vakarus, nelaukė ir mokytoja Vitalija: ne kartą lankėsi Prancūzijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Belgijoje, kitose Vakarų Europos šalyse. Ir čia netrūko nuotykių.
Laimėję prancūziško spektaklio konkursą, Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos moksleiviai, vadovaujami V. Balčiūnienės ir režisierės Vilmos, važiavo į Belgiją. Čia Gento mieste vykusiame festivalyje pakruojiečiai pristatė ir savo vaidinimą.
Viskas ėjo sklandžiai. Sėkmė nuo lietuvaičių nusisuko bevažiuojant namo.
„Dėl milžiniškos spūsties gatvėse pavėlavome į oro uostą. O kitas lėktuvas į Lietuvą skrenda tik po trijų dienų. Likome be pinigų, maisto, nakvynės. Ką daryti“? – apie pakruojiečius ištikusią nesėkmę Belgijoje prisiminė pedagogė.
Laimei, su jais netrukus susisiekė ir pagalbos ranką ištiesė Briuselyje tuo metu gyvenę lietuviai Austėja ir Gabrielius Lanbergiai. Šių tautiečių rūpesčiu pakruojiečiai buvo pamaitinti ir apnakvindinti, jiems organizuotos ekskursijos po Belgijos sostinę.
Į panašią situaciją lietuvaičiai buvo pakliuvę ir Prancūzijoje. Tik šį kartą grupė gimnazistų su mokytojomis į lėktuvą vos nepavėlavo, pasiklydę milžiniškame Paryžiaus Šarlio de Golio oro uoste.
„Viešėjome pas savo bičiulius iš Sant Kventino licėjaus. Kadangi pirmyn skridome iš Rygos į Tulūzą, tai ir atgal nusipirkome bilietus, kad skrydis būtų iš Tulūzos.
Kažkurį vakarą peržiūrėjau bilietus ir tik tada pastebėjau, kad skristi teks su persėdimu Paryžiuje. Negana to, lėktuvas iš Tulūzos nusileis viename oro uoste, o persėsti teks kitame. Blogiausia, kad tie oro uostai skirtingose Paryžiaus pusėse.
Dar blogiau – lėktuvas į Rygą išskrenda po trijų valandų. Per tiek laiko viso Paryžiaus pervažiuoti praktiškai neįmanoma“, – pasakojo ponia Vitalija.
Išgelbėjo greitasis traukinys, kuriuo pakruojiečiai turėjo anksčiau iškeliauti į Paryžių.
Pakruojiečių „linksmybės“ prasidėjo Šarlio de Golio oro uoste, kai nežinota, kur eiti, kad patektų į savo lėktuvą. Visai atsitiktinai atsirado prie reikiamo terminalo. Tik vartai pasirodė ne tie: susizgribta vėliau, kai pastebėta, jog einama „prieš srovę“ (šie vartai buvo skirti atskridusiems, o ne išskrendantiems keleiviams).
„Ko tik mes neiškrėtėme, beieškodami tų vartų. Vieni lindo per draudžiamas vietas, kiti eskalatoriumi lipo „prieš srovę“ ir vėl iš naujo turėjo pereiti patikrinimą oro uoste... Persigandę, suplukę, sukaitę, bet į lėktuvą spėjome“, – šypsosi pedagogė, prisiminusi laimingai pasibaigusias klajones po oro uostą.
Asmeninio albumo nuotr.
PRANCŪZIJA: Į Prancūziją Vitalija Balčiūnienė ne kartą keliavo su Pakruojo „Atžalyno“ gimnazistais. Pedagogė pati ir organizuoja šias keliones.
PETRA: Rumunijoje Vitaliją Balčiūnienę sužavėjo Petros miesto grožis.
KARPATAI: Karpatuose išsidėsčiusios nedidukės rumumų sodybos.