Kelionė su dukra po Škotiją

IŠ KE­LIO­NIŲ SUG­RĮ­ŽUS

Ke­lio­nė su duk­ra po Ško­ti­ją

Pak­ruo­jie­tė Ada Va­si­liaus­kie­nė ne­se­niai grį­žo iš ke­lio­nės po Ško­ti­ją. Ne­pa­mirš­ta­mi įspū­džiai, ke­liau­jant šiau­ri­ne ša­lies pa­kran­te, po­niai Adai – kaip neį­kai­no­ja­ma duk­ters do­va­na vi­sam gy­ve­ni­mui.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Ke­lio­nes mėgs­tan­ti laik­raš­čio skai­ty­to­ja Ada Va­si­liaus­kie­nė so­vie­ti­niais lai­kais daug ke­lia­vo, ma­tė ku­ror­ti­nius mies­tus, bu­vo­jo Kau­ka­ze. Pas­ta­ruo­sius du de­šimt­me­čius po­nia Ada apie ke­lio­nes tik pa­sva­jo­da­vo – sen­jo­rai ke­lio­nės at­ro­dė per bran­gi pra­mo­ga.

Sva­jo­nes įgy­ven­di­no duk­ra, jau penk­tus me­tus gy­ve­nan­ti Ško­ti­jo­je. „Pro­fe­sio­na­liai me­ni­nin­kei Lie­tu­vo­je už­si­dirb­ti duo­nos ne­bu­vo lem­ta“, – sa­ko A.Va­si­liaus­kie­nė.

Do­va­no­ju­si ma­mai ke­lio­nę, duk­ra su­da­rė ir ke­lio­nės marš­ru­tą. Sė­du­sios į au­to­mo­bi­lį jos nuo Dal­kei­to – mies­te­lio Edin­bur­go pa­šo­nė­je – lei­do­si tūks­tan­tį ki­lo­met­rų šiau­ri­ne ša­lies pa­kran­te.

Pa­tir­ti įspū­džiai, re­gė­tos šimt­me­čių se­nu­mo pi­lys, gam­ta, šiuo­lai­ki­nės tech­ni­kos pa­sie­ki­mai lai­vi­nin­kys­tės inf­rast­ruk­tū­ro­je bei įspū­din­gi me­no kū­ri­niai, po­niai Adai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį.

Duk­ters do­va­no­tą ke­lio­nę pa­kruo­jie­tei pri­me­na šūs­nis nuo­trau­kų. Kas­dien jas per­žiū­rė­da­ma Ada vėl pa­ti­ria ma­lo­nius įspū­džius.

„Tai neį­ti­kė­ti­nai gra­ži ša­lis, į ku­rią vėl no­rė­čiau grįž­ti“, – šyp­so­si sen­jo­ra, pa­ži­nu­si ša­lį, ku­rią pa­si­rin­ko duk­ra.

A.Va­si­liaus­kie­nė pa­ste­bė­jo, kad Lie­tu­vo­je ras­ti lie­tu­viš­kų kny­gų ar bent bro­šiū­rų apie Ško­ti­ją jai ne­pa­vy­ko. Ruoš­da­ma­si ke­lio­nei, apie tą ša­lį no­rė­jo kuo dau­giau su­ži­no­ti, tu­rė­ti ži­nių ne tik iš duk­ters pa­sa­ko­ji­mų.

Tik pa­ke­lia­vus po ša­lį, pa­kruo­jie­tė įsi­ti­ki­no: Ško­ti­ja – dvie­jų me­tų lai­kų kraš­tas. „Čia yra tik pa­va­sa­ris ir ru­duo“, – sa­ko pa­kruo­jie­tė ir nu­si­juo­kia, – esu su­si­rgu­si Ško­ti­ja: ge­riau Ško­ti­jos drėg­nas ir vė­sus kli­ma­tas, nei Pa­lan­gos ar Tur­ki­jos ku­ror­tai.“

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad dėl to­kio iš­ti­sus me­tus kal­nuo­se ga­no­si avys, ark­liai. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku avis šil­do veš­li vil­na, o ark­liams „vel­ka­mi pal­tu­kai“ – jie den­gia­mi ir per pil­vo apa­čią pri­tvir­ti­na­mi šil­tais ap­klo­tais.

Ne ma­žes­nį įspū­dį A.Va­si­liaus­kie­nei pa­li­ko ir Ško­ti­jos is­to­ri­ja. Jai pa­li­ko įspū­dį, kad is­to­ri­nė Ško­ti­ja bu­vo vi­kin­gų, o Ško­ti­jos že­mės pri­klau­sė di­di­kų kla­nams, kaip Lie­tu­vo­je – ku­ni­gaikš­čiams.

Apie pra­gy­ve­ni­mą šio­je ša­ly­je pa­kruo­jie­tė spren­dė iš skir­ti­ngo jos ir duk­ters iš­lai­dų ver­ti­ni­mo: „Man mo­kė­ti sva­rą at­ro­dė daug, o jai – nie­kis: „ar­gi čia daug?“

„Li­kau pa­ke­rė­ta šios ša­lies. O kai pa­ma­čiau jos kal­nus, pi­lis ant jų... Da­bar jau net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad tą gro­žį ma­čiau, ten bu­vau“, – pri­si­me­na.

Nors upi­niais lai­vais po­nia Ada ne­ke­lia­vo, ta­čiau sa­vo įspū­džius iš Ško­ti­jos ji pra­dė­jo nuo Ško­ti­jos ka­na­lo, lei­džian­čio ke­liau­ti lai­vais sker­sai ša­lį.

Ne­to­li nuo Edin­bur­go esan­tis mies­tas Fal­kir­kas – svar­bus ka­na­lo inf­rast­ruk­tū­rai. Čia spe­cia­liu kel­tu upi­niai lai­vai iš upės pa­ke­lia­mi į 24 met­rų aukš­tį į virš sau­su­mos su­konst­ruo­tą van­dens šliu­zą. Juo per kal­nus ir slė­nius lai­vai per­pluk­do­mi iki ki­to lai­vų uos­to, kur nu­lei­džia­mi į ki­tą upę tęs­ti ke­lio­nės.

Apie to­kią upi­nio trans­por­to inf­rast­ruk­tū­rą po­nia Ada ne­bu­vo iki tol gir­dė­ju­si, to­dėl ke­lio­nė į Fal­kir­ką, prie įspū­din­go dy­džio ir ga­lios įren­gi­nių, jai su­kė­lė nuo­sta­bą.

Nors bu­vo ga­na šal­ta, li­jo lie­tus pa­kruo­jie­tė su duk­ra prie Ško­ti­jos ka­na­lo kel­tu­vo lau­kė tol, kol pri­plauks lai­vas ir pa­ma­tys, kaip di­džiu­liais kab­liais jis iš­ke­lia­mas iš upės ir įke­lia­mas į van­dens šliu­zą, trans­por­tuo­jan­tį lai­vą per sau­su­mą. Lai­vų kel­tu­vą su­kū­rė ir pa­sta­tė in­ži­nie­rius En­dis Hu­tas 2013 me­tais.

Įs­pū­dį dar la­biau stip­ri­no sie­kian­ti 30 met­rų aukš­čio, ne­to­li lai­vų kel­tu­vo sto­vin­ti mi­to­lo­gi­nių žir­gų kom­po­zi­ci­ja. Tie žir­gai čia va­di­na­mi kel­piais (kel­pies – ang­lų klb.). Kiek­vie­no jų gal­va, iš­lin­du­si iš uo­lė­to vie­to­vės pa­vir­šiaus, sie­kia 30 met­rų aukš­tį. Iš ma­žų bal­to me­ta­lo plokš­te­lių su­konst­ruo­tos žir­gų gal­vos sve­ria po 300 to­nų.

Per­nak­vo­ju­sios kal­nų kai­me­lio vieš­bu­ty­je ir ja­me pa­si­stip­ri­nu­siais so­čiais ško­tiš­kais pus­ry­čiais, mo­te­rys ki­tą die­ną pa­sie­kė Dor­nie mies­te­lį. Čia jų dė­me­sį trau­kė Ei­lean Do­nan pi­lis, ku­ri prieš ke­lis šimt­me­čius pa­sta­ty­ta ma­žy­tė­je sa­lo­je ir yra pa­sie­kia­ma til­tu.

„Šio­je pi­ly­je – su­sto­jęs lai­kas“,– pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė. – Nuo na­tū­ra­laus dy­džio žmo­nių fi­gū­rų iki mais­to pro­duk­tų, pa­tie­ka­lų, pi­lies bal­dų ar apy­vo­kos daik­tų, vis­kas pa­ga­min­ta. Du ško­tai, vil­kin­tys tau­ti­niais kos­tiu­mais ir stu­di­juo­jan­tys že­mė­la­pį, at­ro­do kaip gy­vi, vi­rė­jos ir tar­nai­tės vir­tu­vė­je ga­mi­nan­čios pa­tie­ka­lus – ir­gi at­ro­do kaip rea­lios, net no­rė­tų­si už­kal­bin­ti.“

Nuo šios vie­to­vės ne­to­li iki di­džiau­sio Ško­ti­jo­je til­to, ku­riuo pa­sie­kia­mas Skai (Sky – ang­lų klb.) sa­ly­nas. Gi­lyn į jį pa­kruo­jie­tė su duk­ra ne­si­lei­do, nes pa­si­rink­ta­sis ke­lio­nės marš­ru­tas, o ir jai skir­tas lai­kas bu­vo ki­tas. Ke­lio­nė au­to­mo­bi­liu kal­nų ke­liais ne­bu­vo leng­va, ke­liai Ško­ti­jo­je siau­ri.

Ne­žiū­rint šal­to ke­lio­nei te­ku­sio oro, Ada su duk­ra no­rė­jo ap­lan­ky­ti kuo dau­giau pi­lių. Jos šio­je ša­ly­je – gi­lios is­to­ri­jos liu­di­nin­kai ir pa­si­di­džia­vi­mas, pel­nęs tu­ris­tų su­si­do­mė­ji­mo.

Ško­ti­jo­je daug pi­lių, mo­te­rys ma­tė ir ap­griu­vu­sių, ne­pri­tai­ky­tų tu­ris­tų lan­ky­mui. Ypač įspū­din­ga Slain­so pi­lis, pa­sta­ty­ta iš rau­do­nos uo­lie­nos.

Tu­ris­tų marš­ru­tuo­se nu­ro­do­ma ir sun­kiai pa­sie­kia­ma, ant olos sto­vin­ti ka­ra­lių Du­na­ta­ro pi­lis. Jo­je nors ir ma­žai at­kur­tų pa­tal­pų, ta­čiau tu­ris­tams pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja, kas jo­se bu­vo, kaip pi­lis sie­ja­ma su ša­lies is­to­ri­jai svar­bio­mis as­me­ny­bė­mis.

A.Va­si­liaus­kie­nė sa­ko, kad net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip pi­lis ant aukš­tos uo­los bu­vo pa­sta­ty­ta, kaip ap­rū­pi­na­mi jos gy­ven­to­jai.

Dar vie­nos įspū­din­gos pi­lies lan­ky­mas bu­vo įtrauk­tas į mo­te­rų ke­lio­nės marš­ru­tą. Ne­to­li ka­ra­liš­ko­sios Bal­mo­ral pi­lies mo­te­rys ap­žiū­rė­jo Brae­mar pi­lį.

Le­gen­da apie Loch Ne­so pa­bai­są pa­skli­do po pa­sau­lį ir te­bet­rau­kia tu­ris­tus.

Duk­ra pa­rin­ko ke­lio­nės marš­ru­tą eže­ro pa­kran­te.

„Ško­ti­jo­je vi­si eže­rai siau­ri ir il­gi, tar­si kal­nų su­spaus­ti“, – ro­dy­da­ma iš ke­lio­nės par­si­vež­tą že­mė­la­pį, pa­sa­ko­ja A.Va­si­liaus­kie­nė. Jai Ško­ti­jos eže­rai bu­vo pa­na­šūs į pla­čias upes.

Loch Ne­sas il­giau­sias eže­ras, bet for­ma ne­si­ski­ria iš ki­tų.

„Šio eže­ro pa­kran­tė­je – gau­sy­bė vieš­bu­tu­kų, ka­vi­nių, su­ve­ny­rų krau­tu­vė­lių tu­ris­tams. Vi­si čia va­žiuo­ja tos le­gen­dos pa­ska­tin­ti – pa­ma­ty­ti eže­ro pa­bai­są“, – kaip nie­kuo ypa­tin­gas eže­ras pel­nė tu­ris­tų trau­ką, pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

„La­bai no­rė­čiau grįž­ti į tą ša­lį ir dar po ją pa­ke­liau­ti. Tik­rai nuo­sta­bus kraš­tas, o jei kvies ten iš­vy­kę vai­kai, no­riu pa­tar­ti: bū­ti­nai va­žiuo­ki­te, ke­liau­ki­te“, – pa­ta­rė pa­kruo­jie­tė.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

PI­LIS: Adai Va­si­liaus­kie­nei neiš­dil­do­mą įspū­dį pa­li­ko Ei­lean Do­nan pi­lis.

MI­TO­LO­GI­JA: Mo­der­ni skulp­tū­ra Fal­kir­ke tu­ris­tams pri­me­na mi­ti­nius kel­pius.

KEL­TU­VAS: 2013-ai­sias pa­sta­ty­tas upi­nių lai­vų kel­tu­vas – su­jun­gė da­bar­ti­nę Ško­ti­jos sos­ti­nę Edin­bur­gą su bus­vu­sia – Glaz­go mies­tu.