„Kelmės kraštas: sakmės, etnografija, tarmė“

„Kel­mės kraš­tas: sak­mės, et­nog­ra­fi­ja, tar­mė“

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je praė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį pri­sta­ty­tas nau­jas edu­ka­ci­nis už­siė­mi­mas „Kel­mės kraš­tas: sak­mės, et­nog­ra­fi­ja, tar­mė“, ku­rį pa­ren­gė mo­ky­to­ja Ri­ma Rut­kū­nai­tė, o mu­zie­ji­nėms erd­vėms pri­tai­kė mu­zie­ji­nin­kė Lai­ma Šim­ku­tė. Pir­ma­ja­me edu­ka­ci­nia­me už­siė­mi­me da­ly­va­vo Kel­mės „Kra­žan­tės“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los moks­lei­viai.

Už­siė­mi­mas vy­ko ke­lio­se Kel­mės dva­ro an­samb­lio vie­to­se. Prie Kel­mės dva­ro var­tų, žiū­rint į Vil­bė­ną ir iš­li­ku­sį bu­vu­sio dva­ro ma­lū­no pa­sta­tą, Kel­mės kraš­to tar­me pa­pa­sa­ko­ta sak­mė apie tai, kaip vo­kie­tis į ma­lū­ną va­žia­vo ir ne­to­li Už­ven­čio te­kan­tį Krau­ju­pio upe­lį. Vai­kų bu­vo klau­si­nė­ja­ma, ar su­pra­to, ar ga­lė­tų pa­kar­to­ti at­ski­rus sa­ki­nius ar po­sa­kius.

Kel­mės dva­ro rū­muo­se moks­lei­viai, iš­klau­sę sak­mę apie Kark­lė­nų dva­ro po­ną, su­vai­di­no vie­nos sak­mės pa­bai­gą. Liau­dies bui­ties eks­po­zi­ci­jo­je ve­dan­čio­sios tar­miš­kai šne­ki­no da­ly­vius apie ten esan­čius et­nog­ra­fi­nius eks­po­na­tus bei apie prieš šim­tą me­tų gy­ve­nu­sio vals­tie­čio kas­die­ni­nius rū­pes­čius ir dar­bą.

Už­siė­mi­mo me­tu vai­kams bu­vo pa­pa­sa­ko­tos pen­kios sak­mės. Edu­ka­ci­nis už­siė­mi­mas pri­tai­ky­tas 7-12 me­tų vai­kams. Už­siė­mi­mą ve­dė R. Rut­kū­nai­tė ir L. Šim­ku­tė.

Kap uo­ke­tys i ma­lū­na va­žia­va

Va­žiūj žmuo­gus i ma­lū­na, Žiūr, sied uo­ke­tys an ša­kuos i pjaun. Sa­ka:

– Žmuo­gel, kan da­ra, nu­kri­si.

– Je, iš kur tu ga­li ži­nuot, ka nu­kri­su?

Pa­va­žia­va biš­ki, tik­ta tas uo­ki­tys lept i nu­kri­ta. I šauk:

– Pa­lauk, žmuo­ge­li, pa­lauk! Iš kur tu da­ba ga­lie­ja ži­nuot, ka aš nu­kri­su? Tai tu tu­ri ži­nuot, ka­da aš mir­su.

– Ka­da ta­va už­pa­ka­lis bus šalts, pa­čiu­pi­niek – ta­da ži­no­si, ka jau mir­si.

Va­žiūj uo­ki­tys vie­lek i ma­lū­ną – šalt, snin­gai, bjau­ri. Neš mai­šus, su­gal­vuo­ja pa­žiū­riet, a jau mi­rens. Capt už rū­ruos – šal­ta. Tik vir­ta su vi­su mai­šu į pur­vy­ną i gul. Gul pur­vy­ne par­vir­tęs, gul.

Kiau­les atie­ja ma­lū­ni­nin­ka, mai­šus dras­ka. Uo­ki­tys mis­lij: „Nu­jen, ka aš bū­čiau gyvs, ka tum kiau­lium dū­čiau.“

Atein ma­lū­ni­ninks, sa­ka:

– Bru­de, tu gu­li, o kiau­les mai­šus dras­ka.

I pra­die­ja ang­ti už­pa­ka­li su šniū­ru. Uo­ki­tys tik čiupt sau už­pa­ka­li, žiūr, kad jau šil­ta. Puln ma­lū­ni­nin­kui i ran­kas, bu­čiūj.

– Die­kui, kad nu mir­tys iš­gclbie­ja, o tai jau bu­vau nu­mi­rens. Ka pra­die­ja dū­ti par už­pa­ka­li, at­si­ga­vau.

Sak­mie apie Krau­ju­pia upe­liu­ka

Krau­ju­pis yra ma­žas upe­liuks ne­tuo­li Už­ven­ti (nu Kel­mes būs dvi­de­šimt sep­ty­ni ki­luo­met­ra).

Krau­ju­pi lau­ke par šve­du ka­ra bu­va kuo­vas di­de­les. Kuo­vies dur­tu­vas, ytims, bu­va pra­ly­ta la­ba daug krau­ja, i pra­die­ja te­kie­ti krau­ja upi. Iš tuo i li­ka vards Krau­ju­pis.

Tin la­ba daug vi­suo­kiu sak­miu bu­ven apei tan Krau­ju­pi. Ki­ti da pa­sa­kuo­ja, ka šve­da par mū­ši su­de­gi­na Už­ven­ti baž­ny­čia, par gais­ra i ug­ni ime­ti šven­tuos Ma­ri­jas pa­veiks­la. Nu i šven­ta Ma­ri­ja su­py­ka an šve­du, kan ta­da rek – len­kam pa­gel­ba dū­ti, kat­ry su šve­das ka­ria­va. Len­ku ka­riū­me­nes vads tum lai­ke mel­dies ran­kas su­die­jens, i anam ran­kuo­se at­si­ra­da tuo­kia kor­ti­ki, tin bu­va tuo­ky žuo­de, kan rek da­ry­ti. Ans tu­ren­tis lyp­ti ka­riū­me­ne van­dens iš tuo upe­liu­ka at­si­ger­ti. Kat­ras gers pa­si­sem­dams su ke­pu­re, uo kat­ras pri­gu­lens, rek tie­my­tis. Puo tam rek im­tis tus ka­rei­vius, kat­ry gie­ri ne­pri­gu­len i ai­ti su anims pri­š šve­dus. Ka pri jun pria­ja, dan­guj tuoks de­be­siuks už­plau­ki, iš tuo deb­siu­ka ka pra­die­ja an šve­dų ug­nis ly­ti, puo tam le­da tuo­ky ka ak­me­na. Šve­da mis­lij, kad jau ty len­kai at­si­ve­di sa­va bur­ti­nin­ka, su­die­jen ran­kas an kry­žiaus i pa­si­da­vi.

Sak­mie apei Kark­lie­nu dva­ra puo­na

Kaip tik­tas laik­ruo­džia iš­muš­da­va dvy­lek­ta, iš dva­ra ka­pi­nių pruo var­tus iš­va­žiū­da­va se­nuo­ji dva­ro ka­rie­ta, ap­ka­bi­nie­ta lik­tar­noms, i šū­lias liek­da­va i dva­ra. Uo tuoj ka­rie­tuoj se­na­sis puo­nas gra­žias druo­bu­žias. Nu i da­ba ta ka­rie­ta pri­va­žiūj pri pat du­riu, ve­žiks tik „Tprūūū“, su­stab­da ark­lius. Ka­rie­tos du­ri­kes tik gyrgšt – pa­čias at­si­da­ra ir iš­lep mi­ru­sy­sis puo­nas. Ain sau su laz­da pa­si­rams­čiū­dams puo vi­sa dva­rą, puo par­ka gan­din­dams.

Sy­ki ka­rie­ta at­va­žiūj i dva­ra – uo bu­va sve­čių. Pas­tuo­vie­ja, pa­stuo­vie­ja, nieks neiš­li­pa, ap­si­su­ka i iš­va­žia­va. Pa­ne­lės, tuos jau duk­te­res, su­pra­to, kad šmiek­la bi­ja pa­ša­li­nių ir ly­pi ku­me­čiams bu­die­ti dva­re. Ty gan­din­da­vuos tuos šmiek­las, nei­da­va, lauk­da­va, ka pa­ts iš­va­žiūs. Pa­ne­lės jau ne­be­gal ken­tie­ti, nua­ja pas ku­ni­ga klaus­ti, kaip rek tan šmiek­la at­si­kra­ty­ti. Ku­ni­gas sa­ka: „I pa­ka­jų su­si­neš­ket gra­žiau­sius druo­bu­žius, ka­ruo­lius, pri veid­ro­džiu su­si­ka­bin­ket, nu ir reng­tis, tai­sy­tis, pūš­tis, i lauk­ti, kan ta šmiek­la pra­kal­bies“.

Pa­ne­les vis­kan teip su­si­tai­si, kaip ly­pi ku­nigs. Nu jau dvy­lek­ta, su­bliz­gie­ja lik­tar­nas, idund ka­rie­ta i ky­ma, o puons ty­sia i dva­ra. Žiūr, pa­nas pri­š veid­ruo­džius be­si­stai­pa... I kai anuos tap pa­sa­ki, ka­rie­ta nu­bil­die­ja i pa­kal­ni ir pra­ny­ka tam­siuoj ka­pi­nių tar­pu­var­tie. Nu tuo lai­ka taip i ne­be­pa­si­ruo­di dva­re.

„Kel­mės kraš­to“ inf.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

SAK­MĖS: Edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą „Kel­mės kraš­tas: sak­mės, et­nog­ra­fi­ja, tar­mė“ pa­ren­gu­si mo­ky­to­ja Ri­ma Rut­kū­nai­tė Kel­mės dva­re tar­miš­kai pa­sa­ko­jo sak­mes.

TAR­MĖS: Mu­zie­ji­nin­kė Lai­ma Šim­ku­tė edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą vai­kams ve­dė tar­miš­kai.