Naujausios
Lietuvos laisvės kovų dalyvis Bronius Nainys
Lapkričio 15-ąją kraštiečiui, JAV lietuvių visuomenės veikėjui, Pakruojo rajono garbės piliečiui Broniui Nainiui sukaks devyniasdešimt trys. Šio žmogaus gyvenimas – tai dalis sudėtingos Lietuvos istorijos, o kartu ir meilės Lietuvai, pavyzdys.
Gimęs nepriklausomoje Lietuvoje, devyniolikmetis jos neteko. Lietuvą okupavo sovietai, vėliau vokiečiai, o po jų – dar kartą sovietai. Kovodamas dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, įsijungė į rezistencinę veiklą. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, buvo išrinktas Pašvitinio partizanų grupės vadu. Su savo vadovaujama 50-ties partizanų grupe pasitraukė į Žemaitiją, savanoriu įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę. Paskirtas kuopos vadu, dalyvavo Sedos kautynėse.
B. Nainys pasitraukęs į Vokietiją, bandė parašiutu grįžti į Lietuvą. Nepasisekus liko Vokietijoje. 1950 m. emigravo į JAV. Aktyviai dalyvavo JAV lietuvių visuomeninėje veikloje. Nuo 1964 metų – JAV Lietuvių bendruomenės tarybų narys, 1967–1970 metais – JAV LB krašto valdybos pirmininkas, 1973–1978 ir 1992–1997 metais – Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, 23 metus redagavo žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Kelių knygų ir apie 4000 straipsnių, paskelbtų lietuvių išeivijos ir nepriklausomos Lietuvos spaudoje, autorius.
2011-aisiais Vilniuje buvo išleista Broniaus Nainio knyga „Lietuva – mano širdis ir siela.“ Joje autorius, apžvelgdamas savo nueitą gyvenimo kelią, prisiliečia prie skaudžių Lietuvos istorijos įvykių. Knygoje nemažai vietos skirta ir sudėtingam 1940–1944 metų laikotarpiui bei lietuvių pastangoms bet kokia kaina apginti nepriklausomybę. Pateikiame ištraukas iš knygos.
Rusai artėja
Po Stalingrado pralaimėjimo karo eiga Rytuose pasisuko visiškai kita kryptimi. Rusai, gavę pagalbos iš Amerikos už 11 milijardų dolerių, – o tai buvo nepaprastai dideli pinigai, – ginklų, tankų, lėktuvų, sunkvežimių, benzino ir aprangos, pradėjo vokiečius stumti atgal. Pamažu frontas artėjo prie Lietuvos. 1944 m. pavasarį jau atrodė, kad po kelių mėnesių Lietuva vėl bus okupuota Sovietų. Lietuvai ginti organizavosi įvairiausios lietuvių grupės, tikėdamos „Atlanto Chartos“ (1941 m. rugpjūčio 14 d. Ruzveltas ir Čerčilis paskelbė dokumentą, vadinamą „Atlanto Charta“.
Jame teigta, kad po karo bus atstatyta toji tvarka, kuri buvo prieš karą. Visos nepriklausomos valstybės grįš į pirmykštę padėtį ir bus nepriklausomos, kaip ir buvo) pažadais. Kaupė ginklus, telkėsi į būrius, ginklavosi ir laukė karo pabaigos.
Vokiečiai, tas lietuvių nuotaikas žinodami, siekė jas išnaudoti. Susitarę su Lietuvos kariuomenės atsargos generolu Povilu Plechavičiumi, 1943 m. pabaigoje jie leido šiam karininkui organizuoti armiją – lyg ir naują Lietuvos kariuomenę, į kurią noriai būrėsi jaunuoliai. Aplink Plechavičių būrėsi buvę Lietuvos karininkai, galvodami, kad jie eina ginti Lietuvos, kad jie eina į Lietuvos kariuomenę ir tarnaus Lietuvai. [...] Kai Plechavičius pradėjo organizuoti karinius dalinius ir juos apginkluoti, vokiečiai pareikalavo siųsti juos į frontą prieš rusus.
Povilas Plechavičius savo dalinius į frontą siųsti atsisakė, nes jie turėjo veikti tik Lietuvos teritorijoje ir ginti Lietuvą. Lietuvis generolas su vokiečiais pradėjo nesutarti. [...] Vokiečiai lietuviais nebepasitikėjo, Plechavičių areštavo, o dalinius bandė įjungti į vokiečių kariuomenę arba į pagalbinę tarnybą.
Kai kurie lietuviai papuolė į vokiečių tarnybą, bet kai kurie pabėgo. Pabėgdami išsinešė ginklus. Jie grįžo namo, susiorganizavo gimtosiose apylinkėse ir liko veikti pogrindyje.
Rusai artėjo. Daugelis žmonių, suvokę, kad nieko gero nebus, atėjus rusams, jie gali būti persekiojami, pradėjo trauktis į Vakarus. Pasitraukimas vyko įvairiais keliais ir įvairiais būdais, tačiau daug vyrų, susitelkę į ginkluotus būrius, ryžosi pasilikti Lietuvoje, bet tik pasitraukti į patogesnes ir saugesnes vietoves, jungtis į didesnius vienetus, laukti karo pabaigoje žadėtos Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės, ir ją ginti. Kiti važiavo į Vokietiją, norėdami tik laikinai pasitraukti iš karo lauko ir ypač iš rusų okupacijos, tikėdamiesi po karo greitai grįžti namo. Iš Kauno parvykau į tėviškę, į Grikpėdžius.
Mano mamytė buvo Ona. Per šv. Oną pas mus susirinko šiek tiek daugiau žmonių. Svarstėme padėtį ir visokias galimybes. Dauguma nutarėme trauktis. Aš nusprendžiau traukdamasis pasiimti tėvus. Brolis – rusų sušaudytas, aš buvau jau šiek tiek išryškėjęs pogrindžio veikloje, todėl bijojau, kad tėvai nenukentėtų.
Besiruošiant iš Pašvitinio atvažiavo mano jaunystės ir studijų draugas Ignas Sasnaitis ir man pranešė, kad esu kviečiamas į Pašvitinį, kur organizuojasi partizanų būrys. Jiems reikia vadovo. Yra iš kažkur atvykusių karininkų, tačiau jie jais nepasitiki, jiems reikia pažįstamo žmogaus, karininko, kuris jiems vadovautų. Nuvykau į Pašvitinį. Žmonės organizavosi ir ruošėsi visi kartu trauktis, jokios vadovybės nebuvo. Daugumai pageidaujant, teko perimti šiokio tokio vadovo pareigas. Grįžau namo ir paprašiau tėvų, kad važiuotų tam tikra kryptimi, sutarėm vietą, kur susitikti. Aš turėjau traukti su šituo Pašvitinio būriu jau kaip jo vadovas. Tėvai išvažiavo savo keliu, aš – savo. Čia atsitiko dar vienas tragiškas įvykis. Su tėveliais niekada nebesusitikau. Ta mūsų susitarimo vieta nebuvo surasta, aš likau su Pašvitinio būriu, laukdamas, dairydamasis kryžkelėse, jų ieškodamas ir niekur nesurasdamas.
Pasirodo, jie nuo kažkurios vietos apsisuko ir grįžo atgal. Gal ir gerai padarė, kad grįžo atgal, nes ir Vokietijoje niekas nelaukė. Tačiau ir šiandien jaučiu didelį sąžinės graužimą, kad turėjau atsiskirti nuo jų, palikti vienus. Gyvenimas klostėsi pagal to meto aplinkybes.
Jungiamės į kovos telkinį
Pašvitinio būrys suko daugiau šiaurės kryptimi ir per šiaurinės Lietuvos kaimus ir miestelius traukėsi į vakarus. Kažkur pakely sutikome didesnį tokių pat besitraukiančių, partizanais – kovotojais pasivadinusių, ginkluotų vyrų būrį iš Rytų Lietuvos – iš Rokiškio, iš Biržų, iš Zarasų. Ypač gausūs buvo Zarasų, Panevėžio, Pasvalio, Joniškėlio atskiri būriai, traukdamiesi susijungę į vieną didelį vienetą. Artėjantis rusų frontas kažkur sustojo. Mes irgi sustojome – kažkur Vakarų Lietuvoje, į rytus nuo Telšių.
Čia susibūrė daugiau žmonių, atsirado daugiau karių ir karininkų, buvusių generolo Povilo Plechavičiaus armijos narių. Tarp jų – ir lietuvių batalionuose Rytuose kovojusių karių ir karininkų. Jie buvo ginkluoti, geriau organizuoti, prityrę kovotojai, ypač karininkai. [...] Išgirdome, kad [...] kažkur netoli Tauragės telkiasi Lietuvos Laisvės armija, kuri turi sukūrusi štabą ir kad tas štabas jau esąs pripažintas visų Lietuvos okupantui besipriešinančių pogrindžio karinių dalinių vyriausiąja vadovybe.
Ieškojome ryšio su tuo štabu, man jis kažkaip daugiau rūpėjo, tačiau jo negalėjome rasti. Laikui greitai bėgant, o su juo kartu ir į įvairias puses mums blaškantis, kažkokios neaiškios vadovybės, o su ja kartu ir kokios nors išeities ieškant, pradėjo ryškėti ir sava nuomonė: kodėl mums čia nekurti savos, bendros valstybės ir nesiorganizuoti, pasikliaujant savais sprendimais. Juk mūsų, čia atsiradusių, branduolį sudarė tūkstančiai Pašvitinio, Joniškėlio, Zarasų, Biržų, Linkuvos, dar kitų Rytų ir Šiaurės Lietuvos pasiryžusių dėl Lietuvos laisvės kovoti vyrų. Tad dar keli pasitarimai, ir viename iš jų, kuriame dalyvavo keturiolikos čia atsiradusių grupių vadovai, buvo sudaryta bendra vadovybė ir įkurtas vadovaujantis keturių asmenų štabas. Štabą sudarė: kpt. Izidorius Jatulis, kpt. Vladas Kuodis, kpt. Vincas Čėsna ir Vincas Tamošiūnas.
Tų keturių asmenų ir jų pritarėjų platesnio junginio aktyvus dalyvis ir aš buvau, nors dar buvau jaunas ir apie politiką mažai suvokiau. Sunku man buvo suprasti, kodėl mes tokį dalinį steigiame ir ką mes darysime, tačiau pasitikėjau vyresniaisiais. Tarp kitko tarp mūsų buvo ir politikų. Vienas iš jų – buvęs Zarasų apskrities viršininkas dr. Jonas Steponavičius, žinomas Lietuvos politikas, išsimokslinęs žmogus, kuris buvo mums lyg ir savotiškas autoritetas, skatinęs ta kryptimi eiti.
Buvo sukurta tam tikra politika, nors dėl jos mes labai smarkiai ginčijomės. Supratome, kad mums niekas nepadės, jokios užuovėjos nerasime nei pas vokiečius, o ką atneša rusai, mes žinome. [...] Ir vėl grįžome prie BBC žinių: kad Amerika ir Anglija mūsų neparduos, kad Lietuva bus nepriklausoma valstybė ir, kad mes turime būti pasiruošę ją ginti. Išvada buvo tokia: mums reikia sutelkti kokį nors karinį dalinį ir apsiginkluoti.
Iš kur gauti ginklų? Aišku, vienintelė išeitis – Vokietija. Tačiau mes labai gerai žinojome, kad vokiečiai sutiks duoti ginklų tik tuo atveju, jeigu mes įsijungsime į jų dalinius ir paklusime jų vadovybei, jų įsakymams ir kovosime taip, kaip jie panorės. Visi buvo įsitikinę, kad iš vokiečių nieko geresnio negalima laukti.
Svarstėm, kaip vokiečių tikslą pakreipti savo naudai. Pirmiausia mes, apsiginklavę vokiškais ginklais, kaip nors nusiimsime, atsiribosime nuo vokiečių, liksime Lietuvoje ir kovosime pogrindyje prieš bolševikus, laukdami karo pabaigos, kol pagal anglų ir amerikiečių pažadus Lietuva bus atkurta kaip nepriklausoma valstybė. Tokia buvo tų dalinių kūrėjų pagrindinė mąstysena: susiorganizuoti, vokiečių ginklais apsiginkluoti, apsiginklavus nuo jų atsiskirti, kaip Lietuvos valstybės dalinys kautis prieš rusus ir laukti karo pabaigos.
Parengė Genė JUODYTĖ, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
KRYŽIUS: Bronius Nainys prie kryžiaus brolio Alekso ir kitų Linkuvos gimnazistų nužudymo vietoje.
J. Paukštelio viešosios bibliotekos archyvo nuotr.