Naujausios
Linkuvos gimnazijoje – jubiliejinės laidos „Tradicinis“
Vasario 4 dieną Linkuvos gimnazijoje vyko 90-osios laidos organizuotas tradicinis vakaras-susitikimas su šią mokyklą baigusiais gimnazistais, parodytas būsimųjų abiturientų spektaklis „Kolumbo gimtadienis“ pagal to paties pavadinimo J. Erlicko pjesę.
ANSAMBLIS: Gimnazistės vaidino kiemo bičiulių ansamblį, kuris dainavo Vištos Karmen dainą.
MODELIAI: Vaikinai iki ašarų virkdė salę, demonstruodami švarkus, apie juos užsisvajojusiam Gaidžiui ( sėdi), kurį vaidino Gerda Lukšytė.
SCENA: Viena iš spektaklio liksmų scenų – katinų ( Robertas Dičklapis, Monika Mingailaitė (dešinėje) ir Kornelija Ramonaitė kiaušinio vagystė iš vištos Izabelės (Ausma Kučinskaitė – viduryje).
Didžiuojamės savo mokykla ir gimnazistais
Vaiva KLUPŠIENĖ, mokytoja, 4 A klasės auklėtoja
Mes, baigusieji Linkuvos gimnaziją, ( ją esu baigusi ir aš, o šiuo metu esu muzikos mokytoja ir jubiliejinės laidos vienos klasės auklėtoja) pagrįstai didžiuojamės šia mokykla ir jos puoselėjamomis tradicijomis. Bene svarbiausia jų – jau ....dešimtmečius vasario pirmą šeštadienį mokyklos bendruomenei ir miestelio žmonėms parodyti su mokykla besirengiančių atsisveikinti gimnazistų spektaklį. Spektaklis, koks scenos kūrinys bebūtų rodomas, turi vieną bendrą, daug pasakantį pavadinimą „Tradicinis“.
„Tradicinis“ – tai vakaras, kada į gimnaziją ir iš atokiausių Lietuvos kampelių suvažiuoja ją baigusieji, kai susitikę su savo mokytojais dalijasi patyrimu apie savo pirmuosius žingsnius savarankiško gyvenimo keliu, kai ne internete, o gyvai šnekučiuojasi buvę mokslo draugai, kai miestelio visuomenė gali matyti ir įvertinti, koks puikus jaunimas iš Linkuvos gimnazijos pasklis po gimtą kraštą ar pasaulį.
Šiemetinė mūsų laida – XC – jubiliejinė, todėl tai įpareigojo būsimuosius abiturientus susitelkti, kad tradicinis spektaklis būtų išskirtinis ir ypatingas.
Smagu, kad spektaklio premjerai rengėsi ir dirbo darni mokytojų komanda. Mačiau, kaip degė mūsų režisierė mokytoja Joana Gelžinienė, kuriai šios pareigos teko pirmą kartą. Liks nepamirštama, kaip kruopščiai ir atsakingai buvo rinktasi pjesė, vėliau – pagrindiniai veikėjai, apgalvoti niuansai ir galimybės, kad visi norintys dalyvauti spektaklyje gautų vaidmenį. Todėl J. Erlicko kūrinys „Kolumbo gimtadienis“ įgavo interpretacijų, kai buvo sumanytas kiemo bičiulių ansamblis, švarkų modelių demonstravimas. Dėl to teko J. Erlicko tekstams sukurti ir pritaikyti melodijas, įrašyti studijoje.
Džiaugiamės, kad pasisekė rasti tokią puikią pjesę, kuri mums tiko ir patiko. Mano, kaip muzikės, pirma mintis buvo, jog šiai pjesei geriausiai tiks ispaniškos melodijos.
“B” gimnazistų klasės auklėtoja Aldona Bučaitė iš karto pasakė: ”Jūs rūpinkitės menine, o mano – visa ūkinė dalis”. Taip jai atiteko, teatro terminais kalbant, pastatyminės dalies vedėjos pareigos. Su jomis mokytoja susitvarkė nepriekaištingai.
Neapsiėjome ir be mūsų choreografijos mokytojos Nijolės Mikalajūnienės ir dailės mokytojos Almos Zajarskienės pagalbos. Jų prisiimta užduotis irgi buvo įvykdyta puikiai.
Mes, pedagogai, didžiuojamės savo auklėtiniais, kurie kelis mėnesius ne tik po pamokų, bet ir savaitgaliais, ir atostogų dienomis laiką skyrė repeticijoms, jose dirbo kūrybingai ir suprasdami gimnazijos „Tradicinių“ tęstinumo svarbą.
Paskutinė savaitė – įskaitant ir generalinę repeticiją – šešių spektaklių maratonas, pareikalavo ypatingai didelės ištvermės ir fizinių jėgų. Visi dalyviai labai stengėsi, atidavė visas jėgas, sugebėjimus, nesvarbu ar buvo premjera, ar šeštą kartą rodomas spektaklis. Kad žiūrovai, kurie keitėsi kiekvieną dieną, išeitų iš Linkuvos gimnazistų „Tradicinio“ pasisėmę kuo daugiau teigiamų emocijų.
Mes, stebėjusios visus pasirodymus (režisierė ir abi auklėtojos) po kiekvieno spektaklio stebėjomės vaikų išmone, gebėjimu improvizuoti, rasti išeitį iš įvairiausių nenumatytų situacijų, padėti ir suprasti vienas kitą. Tai mums atskleidė, kokios šaunios asmenybės bręsta tuose jaunuose žmonėse, kokią jie turi puikią galimybę ir tradiciją leisti pažinti juos kitiems ir pažinti patiems save.
Manau nesuklysiu sakydama, kad mūsų gimnazijos „Tradicinis“ yra įvykis, kasmet kitoks ir kasmet laukiamas, nepamirštamas nei spektaklyje vaidinusiems gimnazistams, nei jiems talkinusiems mokytojams, nei Linkuvos miestelio visuomenei.
„Tradicinis“ dar labiau suartina
Aldona BUČAITĖ mokytoja, 4B klasės auklėtoja
Tradiciniai abiturientų spektakliai mūsų gimnazijoje ( anksčiau vidurinėje mokykloje) visada buvo labai svarbūs. Aš pati esu baigusi šią mokyklą 1971-aisiais, ir iki šiol atsimenu mūsų laidos su mokytojomis a.a. Filomena Mieliene ir Veronika Šidlauskiene statytą vaidinimą „Palmės žaliuoja visada“ apie mokinių ir mokytojų santykius.
Prieš 30 metų drauge su šviesaus atminimo mokytoja Stanislava Lovčikaite išleidau savo pirmą laidą šioje mokykloje. Mes vaidinome „Sniego karalienę“ – iki dabar nepamirštamą, puikiai mokytojos režisuotą spektaklį.
Su 67-ąja laida vaidinome A. Liobytės „Aukso obuolį“. Šis spektaklis buvo įsimintinas todėl, kad jį ruošėme 1991 metais. Repeticijos vyko vakarais, nes spektaklį ruošti padėjo Linkuvos bibliotekos vedėja Dalia Dambrauskienė, auklėtinės Renatos mama. Sausio mėnesį buvo pats repeticijų įkarštis, o Lietuvoje buvo neramu, bijojom dėl vaikinų, kad jų nesučiuptų į sovietinę armiją. Bet jie kas iš Girbutkių, kas nuo Megučionių uoliai rinkosi į repeticijas. Po sausio 13-osios įvykių net buvo kilę abejonių, ar spektaklis įvyks. Bet jis įvyko! Tų metų spektaklis buvo ypatingas ir dėl noro vaidinti (pavyzdžiui, princesę paeiliui vaidino dvi merginos) ir dėl kūrybinių paieškų, kai visi tarėmės, kaip geriau suvaidinti vieną ar kitą sceną.
Paskutiniais metais tradicinius spektaklius stato priprašytos režisierės, paprastai pradinių klasių mokytojos, o klasių auklėtojos iš pradžių atlieka pagalbinį vaidmenį, nuteikia auklėtinius, kad vaidinti tradiciniame spektaklyje yra garbės reikalas. Artėjant premjerai, dirbame visi: gaminame dekoracijas, ieškome drabužių, darome programėles, kartu repetuojame. Todėl ir rezultatas būna puikus, ir tradicijas išsaugome.
Manau, kad ši tradicija išskiria mūsų gimnaziją iš kitų mokyklų. Tradicinio spektaklio ruošimas suartina mokytojus ir mokinius, lieka kaip vienas geriausių prisiminimų iš mokyklinių metų.
Vietoje septynių – dvidešimt aštuoni
Joana GELEŽINIENĖ, mokytoja, spektaklio režisierė
Tradicinį abiturientų spektaklį režisuoti teko pirmą kartą, todėl tai buvo rimtas iššūkis ir nauja, įdomi patirtis.
Pjesės, kuri sudomintų, ieškojo „jungtinės pajėgos“. Juozo Erlicko „Kolumbo gimtadienis“ ir mokinius, ir auklėtojas pralinksmino šmaikštumu bei ironija. Spektaklio veikėjai – kiemo gyventojai: vištos, gaidys, šuo, katinas, avinas, viščiukas priminė kai kurias žmonių charakterio savybes, elgesio stereotipus.
Smagu, kad atsirado norinčių vaidinti, šokti, dainuoti, todėl vietoj septynių J. Erlicko personažų, scenoje pasirodė dvidešimt aštuoni. Didžiuojuosi visais: ir tais, kurie lengvai improvizavo ir įsijautė į vaidmenis, ir tais, kuriems rolės buvo tikras išbandymas.
Linkuvos gimnazijos abiturientų „Kolumbo gimtadienis“ buvo tarsi originalus ir spalvingas žaidimas, skambantis ispaniškais ritmais, labai tikiuosi, spinduliuojantis gerą energiją tiek mažiems, tiek dideliems.
XC laidos gimnazistai apie „Tradicinį“
Rimantė BAJALYTĖ:
– Pirmas įspūdis, kai sužinojome, kad vaidinsime J. Erlicko spektaklį „Kolumbo gimtadienis“, buvo prastas. Visi šaukėme: „Kaip čia atrodys, turėsime būti gyvūnai ir gyventi „kūtėje“! Kai pradėjome ruoštis, supratome, kad spektaklis bus labai linksmas, nes jau repeticijų metu kartu su režisiere verkėme iš juoko. Sulaukėme tiek daug gerų komentarų – žiūrovai tiesiog mėgavosi spektakliu. Mano tėvai net namie citavo veikėjų žodžius!
Inesa ŠLEVAITĖ:
– „Kolumbo gimtadienis“ – tai ne tik gimnazijos tradicijos pratęsimas, bet ir suvienijimas mūsų – XC laidos gimnazistų širdžių. Spektaklio kūrimas paskatino mus bendrauti ir bendradarbiauti, dar labiau suartėti. Supratome, kad tokių draugų, kokius sutikome mokykloje, niekada nebesusirasime. Visas tas jaudulys, nervinimasis vieniems dėl kitų padarė mus stipresnius.
Edmundas SAVICKAS:
– Mes vaidinome modelius – demonstravome švarkus. Pasirodymas truko kelias minutes, neištarėme nė žodžio, tačiau sulaukėme tiesiog ovacijų! Nepakartojama! Vaidmuo mums labai patiko – pasijutome beveik tikri modeliai...
Ausma KUČINSKAITĖ:
– Kadangi esame ne eilinė, o jubiliejinė laida, norėjome, kad ir mūsų spektaklis būtų neeilinis. Manau, mūsų vargas buvo ne veltui – žiūrovų skambus juokas leidžia taip galvoti.
– Asta LEIMONTAITĖ:
Aš kūriau gana linksmo, vikraus Viščiuko Kapitono Kolumbo vaidmenį. Kadangi teko vaidinti įvairaus amžiaus auditorijai (nuo pačių mažiausių pirmokėlių iki garbaus amžiaus žmonių), tai manau, kad visi skirtingai galėjo suprasti tiek mano vaidmens, tiek viso spektaklio esmę. Gaila, kad ta vaidinimų savaitė praėjo taip greitai...
Audronė BAIKAITĖ:
– Aš ir mano bendraklasės buvome dainininkės, „juodosios našlės“, taip mus ir vadino mokytojos, pamačiusios mūsų vaidmenį. Sunkiausia buvo suvaidinti koketes, o linksmiausia – kates: kartais pasijusdavau kaip vaikų darželyje, negalėdavau suvaidinti be šypsenos ar netyčia išsprūdusio juoko...
Vidas ŽIDONIS:
– Spektaklyje pasirinkau vaidinti Šunį, nes myliu šį gyvūną. Į vaidmenį nebuvo sunku įsijausti, galėjau improvizuoti. Vienoje scenoje susiginčijome su Avinu (Augustinu Biliūnu) ir abu pamiršome žodžius, bet puikiai išsisukome – žiūrovai nesuprato!
Justina NEMANYTĖ:
– Dalyvavimas tradiciniame spektaklyje – neįkainojama patirtis. Dar ilgai nepamiršime laiko, praleisto repeticijų salėje, pokštų ir nesusipratimų, kurių, beje, neišvengėme ir pasirodymų metu. Mano personažo tikslas – pristatyti kiemo gyventojus, o jie – be galo spalvingos ir įsimintinos asmenybės. Teko dainuoti ir keletą dainų. Labai malonu buvo girdėti žiūrovų puikius atsiliepimus...
Gerda LUKŠYTĖ:
Man teko suvaidinti vieną iš pagrindinių vaidmenų – Gaidį. Išėjo toks „moteriškas gaidys“, bet visiems patiko. Vieno spektaklio metu praleidome visą sceną , bet kol padainavo dainą, spėjome susitarti, kaip ją sugrąžinti. Karšta iki šiol, kai prisimenu. Nepavydėtina artisto duona: scenoje tvanku, kosmetika maišosi su prakaitu, plaukai dar ir dabar šiurkštūs, o veido oda sudirgusi... Bet vis tiek jaučiamės galintys užriesti nosį – atsiliepimai tikrai puikūs! Esame labai dėkingi režisierei mokytojai Joanai.
Justinas NAUDŽIŪNAS:
– Šiame spektaklyje buvau garso operatorius. Labai patiko stebėti, kaip bendraklasiai vaidino įvairiausius gyvūnus, tačiau įdomiausia, kai aktoriai, primiršę žodžius, improvizuoja, o žiūrovai to net nesupranta.
Mantvydas JEMELJANOV:
– Ruošdami spektaklį suartėjome su bendraklasiais, atradome panašių minčių ir pomėgių. Be to patiko pats J. Erlicko kūrinys. Jis atskleidė, kokių gyvenime gali būti žmonių, save aukštinančių ir dviveidžių. O svarbiausia – ilgam liks gražūs prisiminimai.
Parengė Janina VANSAUSKIENĖ