Naujausios
Nepriklausomybės akto signatarui trūksta solidarios Lietuvos
Užvenčio kraštotyros muziejuje, likus vos kelioms dienoms iki Valstybės atkūrimo minėjimo, svečiavosi Nepriklausomybės akto signataras šiaulietis Donatas Morkūnas.
Svečias teigė, jog labiausiai mūsų kraštui trūksta solidarumo. Jauniems žmonėms Donatas Morkūnas linkėjo suprasti ir atrasti tikrąsias vertybes ir patiems sukurti Lietuvą, kurioje būtų gera gyventi.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Teisė – aukščiau politikos
Susitikime-netradicinėje istorijos pamokoje su Nepriklausomybės akto signataru šiauliečiu Donatu Morkūnu dalyvavo Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijos 11 klasės moksleiviai ir istorijos mokytoja. Atėjo ir buvusi mokytoja.
„Apie istoriją plačiąja prasme – nekalbėsiu. Tik apie tą, kurioje dalyvavau pats. Bet tai jau greičiau net ne istorija, o mūsų dabartis, gyvenimas“, – susitikimą pradėjo D. Morkūnas.
Pasak Nepriklausomybės akto signataro, mes esame krikščioniškosios kultūros, asmens laisvės atstovai. Iš čia – teisės dominavimas. Deja, dabartiniai politikai to nesupranta. Jiems atrodo, kad svarbiausios yra idėjos, norai.
„Romėnams, anksčiau negu prieš 2000 metų, viskas buvo aišku. Nors ir blogas įstatymas, bet įstatymas, jį privalu vykdyti, – taip jie teigė. Blogą įstatymą reikia keisti, tačiau, kol įstatymas nepakeistas, jis privalomas visiems“, – sakė D. Morkūnas.
Leonas Sapiega, XVI amžiuje rašydamas prakalbą ir pristatydamas trečiąjį Lietuvos statutą, tiksliai įvardijo įstatymo vietą, vaidmenį, reikšmę visuomenės gyvenime, teisingumui.
„Kas būtų, jei įstatymų nebūtų? Agresyvesnio, stipresnio būtų valia. Kadangi visuomenė labiau grindžiama pinigais, prieš tokį, kuris gali paveikti fiziškai, atsirastų kitas, kuris nupirktų dar kitą, stipresnį. Tiesa to, kas turi daugiau pinigų“, – pasakojo Donatas Morkūnas.
Nepriklausomybės akto signataras moksleivių teiravosi, kodėl, jų manymu, Temidė yra akla. Ir atsakė, jog Temidė neturinti matyti kalbančiųjų, teisiamųjų. Ji tik turi pasverti argumentus ir vadovautis įstatymu.
Žmonės – ne dievai
Dabartis, pasak D. Morkūno, vis dažniau ir ilgiau verčia pamąstyti, kodėl gilią teisinę kultūrą turinčios lietuvių tautos su teise labai prasti santykiai.
„Aš noriu, aš žinau, kad tai yra tiesa. Ir viskas. Visi kiti yra bailiai, išdavikai, vagys. Ar ne taip girdime kasdien? Juk tokie teiginiai – iškreipta krikščionybės forma.
Teisybė, kad mes sukurti pagal Dievo atvaizdą. Bet žmonės nėra dievai. Žinojimas dar nėra tiesa. Bent šiek tiek prasiplėtus žinojimo ratui, keičiasi ir tiesa. Yra tokia patarlė, kurioje teigiama, kad jaunas žino viską, vidutinio amžiaus žmogus viskuo abejoja, senas – viskuo tiki. Iš tiesų, kuo mažiau žinai, atrodo, kad žinai daugiau“, – tvirtino Donatas Morkūnas.
„Kodėl mes esame tokie, kokie esame?“
Donatas Morkūnas tvirtino, jog po istorijos klodus kapstosi norėdamas suprasti šiandieną.
„Studentams skaitau paskaitą „Kodėl mes esame tokie, kokie esame?“. Viešojoje erdvėje paplitę teiginiai apie mūsų nevykėliškumą, dejavimai, esą aplinkui vien tik negeri dalykai. Kiek gi galima? Verčiau paklausti savęs, kodėl taip yra. Kol neišsiaiškinsi, nesuprasi savo trūkumų, tol ir įveikti jų negalėsi“, – sakė.
Jaunimas, D. Morkūno pastebėjimu, gyvenimą Lietuvoje vertina pozityviau už vyresniuosius. Tačiau, jei tik atsiranda galimybė, baigę mokslus, tuoj patraukia į Vakarus.
Nepriklausomybės akto signataras svarstė: kodėl lietuviai neemigruoja į Moldovą ar Kazachstaną, Ukrainą, pagaliau – į Rusiją, o išvažiuoja į aukščiausios kultūros, turtingiausias pasaulyje valstybes? D. Morkūnas ironizavo, jog neblogas pasirinkimas, žinome, kur važiuoti. Kokio bieso trūnyti čia?
„Tačiau jauni žmonės turėtų suprasti, kad svečiose šalyse jie naudojasi tuo, ką sukūrė kitos tautos savo prakaitu ir krauju. O kas Lietuvą, tokią kaip Anglija ar Amerika, padarys? Tik mes. Ne anglai, ir ne amerikiečiai“.
Trys Lietuvos
Pasak D. Morkūno, kategoriškumas veda prie susiskaldymo, prieštarų ir priešpriešų. Lietuvoje taip vyksta dėl politinio žioplumo, istorinių pamokų nežinojimo.
Dažnai girdintis kalbas apie dvi Lietuvas, Donatas Morkūnas „prikabina“ dar ir trečiąją – emigravusiąją.
Pirmoji – protingoji, turtingoji, galinčioji, su Vilniumi, Kaunu ir dar šiek tiek – Klaipėda. Antroji – visi kiti, gaunantys minimalius atlyginimus arba ir visai neturintys darbo. Trečioji – ekonominę gerovę sau kuriantys svetur.
O bendro kompromiso ieškojimo, susiderinimo – nėra. Kaip ir supratimo, kad kaip visuomenė galime gyventi tik sutartinai. Ir turtingieji laimingi gali būti tik tokioje visuomenėje, kurioje kiti jiems nepavydi, jų nekeikia ir nenori jų turtų atimti.
Lietuvoje, pasak Donato Morkūno, nėra solidarumo – dalinimosi vienu su kitais. Jei būtų, nekiltų abejonių, pavyzdžiui, dėl progresinių mokesčių būtinumo.
Amerika karo metais buvo nustačiusi 95 procentų gyventojų pajamų mokestį tiems, kurių pajamos siekdavo daugiau negu milijoną dolerių. Dabartinės krizės sąlygomis, dvejų metų laikotarpiui 70 procentų mokestį nustatė Prancūzija. Pusė Amerikos milijardierių yra pasirašę sutartį, jog jų mirties dieną pusė jų turtų pereina į paramos ir labdaros fondus. Toks ir turi būti solidarumas.
Ubagų ir vergų kultūros visuomenė
Donatas Morkūnas tvirtino: esame ubagų ir vergų kultūros visuomenė.
Kam labiausiai brangus pinigas? Ubagui. „Turėčiau pinigų, tai pagyvenčiau“, – toks ubago noras. Vergas nepaliauja svajoti apie laisvę ir valdžią, „bemso“ ar „merso“ skaičiukus, statusą. O kur kūryba, savęs tobulinimas, dalyvavimas visuomenės reikaluose, politikoje, sporte?
„Kietas“ ne tas, kas turi, o kas sugeba. Pavyzdžiui, parašyti eilėraštį, nutapyti paveikslą. Pagaliau – ne už pinigus, o iš tikrųjų mylėti. Pinigai yra reikalingi, bet jie – jokia vertybė“, – tvirtino D. Morkūnas.
Jei žmogus, būdamas laisvas, turėdamas reikiamą išsilavinimą ir laiko, nedalyvauja savo visuomenės taisyklių kūrime, pasak Donato Morkūno, geriausiai apibūdinamas graikišku žodžiu „idiotos“.
Referendumai be aiškumo ir pasirinkimo
„Reikia ar nereikia atleisti generalinį prokurorą?“, – sykį nuskambėjo klausimas per radiją. Ir seneliukai, kuriems net balsai virpa, sako: reikia. Nemanau, kad tie „ekspertai“ žino kažką konkretaus. Bet tvirtina: reikia. Jiems taip atrodo“, – sakė D. Morkūnas.
Panaši situacija, pasak Nepriklausomybės akto signataro, ir dėl referendumų. Reikia ar nereikia uždaryti Ignalinos atominę elektrinę? Žmonės eina ir balsuoja, nežinodami, ar reikia Lietuvai tos elektrinės, ar pagerės gyvenimas, jei bus pastatyta. O gal – atvirkščiai, kaip ant parako statinės gyvensime pasistatę? Vyriausybė nepasiūlė variantų, ir skaičiavimų nepateikė.
Dar keisčiau Donatui Morkūnui atrodo referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams draudimo.
Stojimo į Europos Sąjunga sutartyje yra numatytas leidimas žemę parduoti užsieniečiams. Du kartus terminas „neparduoti“ pratęstas, kad patys Lietuvos piliečiai galėtų žemę nusipirkti. Dabar, pasak D. Morkūno, nebėra jokių galimybių terminą pratęsti. O mes sumąstome kitaip.
„Man ši situacija kažkuo primena kartu su vestuvėmis pasirašoma ir skyrybų sutartimi.
Negarbinga taip elgtis. Kai mums Europos Sąjunga su savo struktūriniais fondais ir kitokia parama reikalinga, viskas gerai ir teisinga. Norime saldainiuko, uogelių nuo tortų. Kas neskanu, to nenorime ir nedarysime. Mūsų politikų kaltė, kad prieš stojant į Europos Sąjungą jie žmonėms nepaaiškino, kokius įsipareigojimus prisiimame. Bet įsipareigojimai prisiimti.
Teisingiausia ir sąžiningiausia elgtis taip: jei nenorime užsieniečiams parduoti žemės, turime išstoti iš Europos Sąjungos. Ir viskas“, – sakė D. Morkūnas.
Apie Nepriklausomybės akto signatarą Donatą Morkūną
Nepriklausomybės akto signataras Donatas Morkūnas gimė Druskininkuose, 1975 metais baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, 1980 metais – Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, 1984–1987 metais – Minsko universiteto aspirantas.
1980–1989 metais dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute. Būdamas dėstytoju įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, jo remiamas buvo išrinktas 1990-92 metų Aukščiausiosios tarybos deputatu. 1992–1993 metais dirbo Seimo pirmininko konsultantu, vėliau Prezidento Algirdo Brazausko vyresniuoju referentu. 1995–1999 metais – AB „Šiaulių bankas“ Zoknių filialo direktorius, 2000–2006 metais – banko atstovas ryšiams su visuomene, banko valdybos pirmininko pavaduotojas. 2006 metais – ministro pirmininko patarėjas.
Nusprendęs pasitraukti iš politikos, grįžo į Šiaulius. Dirba dėstytoju Šiaulių universitete.
Autorės nuotr.
LINKĖJIMAI: Nepriklausomybės akto signataras Donatas Morkūnas jauniesiems užventiškiams linkėjo gyvenime atrasti tikrąsias vertybes ir sukurti savo Lietuvą.
PAMOKA: Į susitikimą-netradicinę istorijos pamoką Užvenčio kraštotyros muziejuje susirinko Užvenčio Šatrijos raganos gimnazijos vienuoliktokai su mokytoja. Atėjo ir buvusi mokytoja Genovaitė Andrijauskienė.