Naujausios
Paminėtas iškilaus Linkuvos bažnyčios prelato jubiliejus
Praeito šeštadienio vakare, atlėgus Škaplierinės dienos šurmuliui, Linkuvos bažnyčioje įvyko buvusio Linkuvos parapijos klebono prelato Leopoldo Pratkelio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas.
Mišiose dalyvavo iškilūs Panevėžio vyskupijos kunigai, buvę Linkuvos bažnyčios kunigai, gausus būrys linkuvių, prisimenančių principingą, drąsų, tiesų prelatą. Beje, jis buvo tas kunigas, kuris sovietiniais metais išdrįso Linkuvos Škaplierinės atlaidus minėti ne vieną, o tris dienas.
Prelatas Leopoldas Pratkelis gimė 1912-06-05 Sankt Peterburge (buv. Petrapilyje), o į Lietuvą grįžo jau po bolševikinės revoliucijos – 1921 m. Iš pradžių apsigyveno Zarasų apskrityje, mokėsi Utenos gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Į kunigus įšventintas 1938 m. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Panevėžio vyskupijos kancleris, uolus vyskupo K. Paltaroko mokinys ir pagalbininkas.
1950–1956 m. L. Pratkelis kalėjo Sibiro lageriuose, grįžęs iš ten dirbo Panevėžio vyskupijos kurijoje, o po vyskupo K. Paltaroko mirties 1958 m. ėjo kapitulos pirmininko pareigas.
L. Pratkelio – sielovadininko darbas susijęs su Šiaurės Lietuva. Jis kunigavo Klovainiuose, Rozalime, Šeduvoje, Pumpėnuose, Smilgiuose, o nuo 1972 m. iki gyvenimo pabaigos – Linkuvoje. Prelatas mirė 1983-01-07, palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Apie jo autoritetą, pagarbą jam rodo faktas, kad prelato laidotuvėse tą šaltą sausio dieną dalyvavo 4 vyskupai ir daugiau negu 160 kunigų iš visos Lietuvos.
Minėjimo metu jautrią, nuoširdžią kalbą pasakė L. Pratkelio mokinys, Linkuvos gimnazijos auklėtinis, Troškūnų kanauninkas Saulius Filipavičius, kurį žengti kunigystės keliu paskatino L. Pratkelis praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Prelato mokinys S. Filipavičius priminė linkuviams, jog jo Mokytojas buvęs ne tik kunigas, bet ir mokslininkas, parengęs, bet neturėjęs galimybių ginti daktaro disertacijos apie bažnyčios dogmas.
Prelatas L. Pratkelis buvo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos narys, visada domėjosi naujienomis iš Vatikano, jam rūpėjo Vatikano II susirinkimo nutarimai ir dokumentai. Jis buvo geras vertėjas, išvertęs Vatikano II susirinkimo Liturginę konstituciją, kuri buvo išleista 1968 m.
Be lietuvių kalbos, prelatas mokėjo dar 4 kalbas.
Linkuvos parapijos žmones prelatas stebino ne tik savo intelektu, proto šviesa, bet ir puikiu pedagoginiu talentu, mokėjimu bendrauti su bet kuriuo parapijiečiu. Jis pats rengdavo vaikus Pirmajai komunijai, o į valdžios pastabas, baksnojimus nelabai kreipdavo dėmesio, visada jausdamas „Dievo paramą“. „Aš nesu vienas. Dievas mane remia“, – mėgdavęs sakyti prelatas.
Kadangi gyvenau už Linkuvos šventoriaus tvoros, beveik kasdien ketvertą metų tekdavo susitikti prelatą šventoriuje. Jis visada turėdavo ką pasakyti mums, paaugliams. Tik vėliau, prisiminęs prelato veiklą Linkuvoje, supratau, kad jis buvo puikus organizatorius, kaip dabar pasakytų – vadybininkas. Kiekvieną pavasarį jis būdavo sugalvojęs naujų darbų, į kuriuos kviesdavosi mano tėvelį Stasį Tumėną ir Julių Mockų, tuo metu Linkuvoje meistravusius statybininkus. Vieną vasarą prelatas L. Pratkelis kreipdavosi į juos apibetonuoti visą bažnyčią, kad drėgmė nesiskverbtų į pamatus, kitą vasarą – remontuoti šventoriaus tvorą ir t. t. Ūkinių darbų idėjų prelatui niekada netrūkdavo. Teko girdėti, kad L. Pratkelį ir Linkuvos mokyklos direktorių Joną Klikūną, vėliau Algį Dičpetrį Pakruojo rajono valdžia minėdavo kaip pavyzdį, kaip reikia savo institucijose.
Dėl savo tiesumo, pabaksnojimo tiems, kurie nesilanko bažnyčioje ar pritingi, išgėrinėja, ne visiems Linkuvos parapijos žmonėms prelatas L. Pratkelis patikdavo, bet visada jis rėmėsi Viešpaties globa ir tą globą, pasitikėjimą stengėsi perduoti žmonėms.
Prelato L. Pratkelio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas Linkuvos bažnyčioje primena, kad Škaplierinės atlaidai – ne tik „jomarkai“, festivaliai, bet istorinės pamokos, primenančios, kad praeities žinojimas stiprina dabartį ir verčia į tą dabartį žvelgti vertybiniu masteliu. Juk tai, kas parašyta L. Pratkelio antkapyje – „Broliai ir seserys, būkite tvirti tikėjime, ištvermingi maldoje, ištikimi meilėje“ – nesensta. Ypač mūsų dienomis, kai nesijaučiame tvirti, ištikimi ir ištvermingi.
***
Noriu išsakyti daugelio „išeivių“ iš Linkuvos padėką Linkuvos seniūnei Kazimierai Bacevičienei, kurios energija, idėjos plečiasi, jų kasmet gausėja. Šių metų Škaplierinės atlaidai parodė, kad galima atrasti veiklų, renginių ir jaunimui, ir senimui. Svarbu, kad tie renginiai, akcijos telktų linkuvių bendruomeniškumą. O kad to bendruomeniškumo yra, rodo viena detalė – gėlių kompozicijų paroda, skirta Linkuvos 512-osioms metinėms bažnyčios šventoriuje, sutelkusi Linkuvos seniūnaitijų seniūnaites, mokyklas, draugijas, įstaigas. Noriu pakartoti Linkuvos pagyvenusių žmonių klubo šūkį „Pabūkime kartu“. Ne tik per Škaplierines!
Doc. Stasys Tumėnas
2012 m. Škaplierinės Linkuvoje
SIELOVADININKAS: Prelatas Leopoldas Pratkelis (1912–1983) Linkuvos parapijoje dirbo nuo 1972 metų iki mirties.
Nuotr. iš B. Kviklio knygos „Lietuvos bažnyčios“