Naujausios
VERSMĖS
Emilija KVIETKUVIENĖ
Pirmasis lietus
Apsakymas
Salvutė šiandien nerami kaip niekad: užsūpuota motinos nurimsta valandėlei ir vėl šniurkščia, vėl trina kumšteliu ašarotas akytes. Įsodinta į vaikštynę, sparčiu žingsniu prisiiria prie virtuvės spintelės ir bando nukrapštyti mamos vakar iš bibliotekos parneštą knygą.
Nepavykus išpildyti užgaidos mažoji prapliumpa verkti ir tuo laimi – po akimirkos paimta ant rankų patogiai priglunda prie mamos liauno peties. Dukra nurimsta, tačiau rūpestingai apžiūrėdama jos veidelį, Aušra pastebi, kad labai įraudusios Salvijos ausytės. „Matyt ims karščiuoti“, – dilgtelį širdį jaunajai Grubliauskienei. Staiga užplūdusį liūdesį šiek tiek prablaško Salvutė: abiem rankom pakedena savo plaukus, ir viena linksma garbanėlė įsitaiso mažosios paausy. „Visa į tėvą!“ – šypteli mama.
Aušra iš ryto susiruošė skalbti – mažosios rūbeliai antrą dieną gulėjo dubenyje. Ir Algio, jos pačios apatiniai... „Greičiau atšiltų, įsivestume vandentiekį, nusipirktume automatinę, pasibaigtų mano vargai vargeliai“, – sukosi mintys Aušros galvelėje. Rudenį Algis su kaimynu išrausė griovelius ant kiemo, bereikėjo prakišti vamzdžius – staiga užšalo. Ir liko tie grioveliai visai žiemai – tik saugokis eidama į malkinę ar būdelę, kad kojos neišsisuktum... Tačiau jaunieji šeimininkai nesunkiai įgudo aplenkti visus kiemo nelygumus. Aušra nepyko ant Algio – ir taip žmogus neriasi iš kailio: šešias dienas per savaitę triūsia pas ūkininką iki pajuodimo, namuose pribėgtomis Salvutę pačiūčiuoja, Aušrai malkų, vandens įneša. Dar į parduotuvę – kiek čia tos dienos!
Kad ir vakar... Nusivaręs parkrito skersai lovos prieš televizorių ir kaip mat užsnūdo. Aušra priėjusi paglostė vyro plaukų kupetą. „Tikras gandralizdis!“, – šovė pirma mintis, žvelgiant į jo garbanas. Ir pati šyptelėjo – nežinia, iš vyro ševeliūros ar staiga atklydusio tokio juokingo palyginimo. Po to pasiėmė knygą – tą pačią Ališankos „Dioniso sugrįžimas“ ir patogiai įsitaisė šalia Algio.
Kai jauna kaimo mokytoja pirmąkart bendruomenės vakaronėje pamatė iš Airijos grįžusį Gintą, kūnas pagaugais nuėjo: dailus velniškai. O jau akių didumas – tikri ežerai! Ir blakstienos! Aušra niekaip negalėjo suprasti, kam vyrui tokio ilgumo blakstienos... Mokykloje girdėjo moteris: „Mėtosi tas Grubliauskų Gintas kaip šalna patvoriais...“ Ir kur nesimėtys – kiekvienai rūpėjo paskęsti ežeruose...
Pajutusi ateisiant Salviją, Aušra nusprendė: bus kietesnė už uolą. Nemaldaus Ginto ir nesižemins... „Juk ne Veronikos laikai!“ – sukąsdavo dantis ir kietai suspausdavo kumštukus. Reikėjo jai Ginto ir tų dviejų žydrų ežerų. O šis tyliai išėjo. Kaip tyliai ir buvo atėjęs.
Kai kaimas, pastebėjo apvalėjantį Aušros pilvuką, išnarstė visą „gerai žinomą“ jos gyvenimą, ataudė ir atmetė, dar tyliau į Aušros nuomojamo kambarėlio duris ir pabeldė Algis. „Visą laiką patikai, tik prieiti nedrįsau – galvojau, graži, mokyta – ne man... Mylėsiu ir tave, ir vaiką – juk ne svetimo, brolio“, – sukepusiomis lūpomis skiemenuodamas išlemeno – kaip pats vėliau išsitarė – šimtus kartų surepetuotą tekstą. Aušra matė, kaip virpa dešinė Algio ranka, kurioje laikė penkis raudonus ir – kaip merginai pasirodė – labai liūdnus gvazdiko žiedus. Tąkart ji dar kiečiau suspaudė kumštukus...
Aušra skalavo skalbinius. Į emaliuotą kibirą metė tamsius, į dubenį – šviesius... Iš jos rankų į kibirą nuslydo juoda Algio puskojinė – Aušra įsižiūrėjo: puskojinė jai pasirodė panaši į lydeką – ilgą ir tamsią nyrančią į tvenkinio dugną... Kleptelėjo durų rankena. Moteris paskubomis antrajam skalavimui į dubenį įmetė rožinius dukters marškinėlius. Ištarusi „prašom“ tikėjosi įeisiant laiškanešę – niekaip pašto dėžutės lauke neįsitaiso. Tačiau lėtai veriamų durų plyšyje Aušra pamatė Ginto veidą.
– Ir aš susiruošiau vesti... – buvusio šaunumo ir drąsumo – nė žymės! – Atvažiuotumėt su Algiu...
Aušros galvoje dūzgė visas bičių avilys. Tyla spengė kiekvienas kampas. Akimirka, kita – rodos, oras plyš! Tačiau tylą išardė lovelėje virktelėjusi Salvija. Aušra apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo, kaip Gintas, atsargiai dėdamas didžiules savo pėdas, prisėlino prie lovelės ir palinko prie dukters veido. Aušra matė tik jo akis – rodos, jos susiliejo į viena didelį ežerą... Ginto rankos užkliudytas tarkštelėjo žaisliukas, kurį Algis anądien pririšo ant lovytės skersinio.
– Pasisaugosiu pats! – iš kažkur atklydo Algio balsas. Į kampą pametęs pirkinių maišelį, alkūne lengvai stumtelėjo brolį.
Aušra lėtu judesiu atsigręžė į langą. Lauke lijo – ramiai ir vienodai, kaip paprastai lyja pirmąjį kartą anksti pavasarį. Prie gretimo lango stovėjo Algis. Kai judviejų akys susitiko, Aušra pirmąkart pamatė du lietaus lašelius ant jo blakstienų – tokius ramius ir tokius tikrus...
