Naujausios
KRAŠTOTYRININKO KALENDORIUS
Steigvilių lietuviškas vakaras ir jo ištakos
Lietuviški vakarai, vykę spaudos draudimo metais, buvo vienas iš pasipriešinimo būdų rusinimo politikai. 1899 metų rugpjūčio 20 dieną Palangoje, kuri tuo metu priklausė Kuršo gubernijai ir kur negaliojo drastiški spaudos bei kultūrinės veiklos draudimo įstatymai, surengtas pirmasis viešas lietuviškas vakaras. Po keturių metų toks vakaras vyko Žeimelio apylinkėse.
Genė JUODYTĖ
Pjesės autorius – Žeimelio gydytojas
1903-ųjų vasarą Steigvilių bei aplinkinių Diržių, Bardiškių kaimų sodiečiai pamatė tai, ko net sapne nebuvo regėję. Steigviliečio ūkininko Poželos sodyboje buvo surengtas spektaklis – „vakarėlis“, kurio metu suvaidinta lietuviška pjesė. Pjesės autorius – Žeimelio miestelio gydytojas, literatas, bendradarbiavęs lietuviškuose laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Vilniaus žinios“ – Adomas Sketeris.
Kažin ar šiandien turėtume žinių apie svarbų ano meto kultūrinį įvykį, jei jo nebūtų aprašęs Vincas Mickevičius-Kapsukas? Mėgo jis vaidinti lietuviškuose spektakliuose, lankytis lietuviškuose vakaruose. Kartais juos panaudodavo revoliucinei propagandai bei agitacijai. Apie vakarus parašydavo ir į „Varpą“ bei kitus laikraščius. O Žeimelį buvo pamėgęs ir dėl kitos priežasties. Su Adomu Sketeriu buvo kažkiek giminės – abu buvo vedę seseris Didžiulytes, kilusias iš Griežionėlių dvaro (dab. Anykščių r.).
V.Mickevičiaus-Kapsuko mintys apie spektaklį
1904 metų spalio 21 dieną Vincas Mickevičius-Kapsukas laikraščiui „Lietuva“, ėjusiame JAV, pateikė straipsnį „Laiškas iš Lietuvos“, kuriame nemažai vietos skyrė lietuviškam spektakliui, vykusiam Steigvilių kaime.
„ [...] Nemažą triukšmą tarp žmonių ir policijos taip pat padaro ir naminiai spektakliai. [...] Pereitą rudenį ir žiemą buvo pasklidusios dėl tų spektaklių Suvalkų gubernijoje kratos ir kalbos. [...] Panašios kalbos dabar pasklido apie Steigvilių sodžių (Panevėžio pav.), kur pereitą vasarą buvo vaidinama nauja drama „Iš tamsos į šviesą“.
Dramos turinys yra toks: pabaigusį 4 klases vaikiną tėvai būtinai varo į seminariją; tas neina ir už tai išvaromas iš tėvų namų. Bet jis nepameta mokslo, pabaigia gimnaziją ir universitetą. Tuo tarpu tėvo apmaudas pradeda mažti, jis atsimena savo sūnaus kalbas ir pradeda gailėtis, kad taip aštriai su juo apsiėjo, tuomet juodu vėl susitaiko. Toks, trumpai sakant, buvo tos dramos turinys. Tema čionai labai gerai parinkta, ypatingai, kad Steigvilių apylinkėje yra labai daug leidžiančių į mokslą savo vaikus."
Buvo galima girdėt musę
V. Kapsukas neapsiribojo pjesės turiniu, o pateikė ir smulkesnių detalių kaip vyko pats vaidinimas:
„Žmonių per spektaklį buvo susirinkę apie pustrečio šimto. Roles atliko vaidintojai labai gerai, norint kai kurias vaidino paprastos sodietės mergaitės. Įspūdis publikai buvo padarytas labai didelis, vaidinant buvo toks tykumas, kad būtų buvę galima girdėti musę lekiant; tik kai tėvas varė iš namų savo sūnų už tai, kad neina į seminariją, kai kurios dėdienės, matyt, taip pat turinčios besimokančius sūnus, ėmė šaukti: „Į seminariją važiuok! Į seminariją!...“ Didesnei daliai spektaklis labai patiko, norint kiti ėjo ten kokių „komedijų“ pažiūrėti, kiti kokių kalbų apie karą pasiklausyti. Tik senesniųjų dalis atrado, kad ten buvo išjuokiami kunigai...“
Spektakliu susidomėjo ir policija. Anot V. Mickevičiaus-Kapsuko: „ [...] Ypatingai uostinėjo, ar nebuvo per tą spektaklį kas apie karą kalbama, ar nebuvo caro valdžia kritikuojama. Buvo besirengianti vienur kitur kratą padaryti, bet iki šiol dar nesusirengė; bent tik dabar gąsdina, kad reikėsią vaidintojams ir vietą davusiam pinigais užmokėti kokią bausmę.“
Steigviliai pasirinkti neatsitiktinai
Kad spektaklis įvyko Steigvilių sodžiuje nebuvo atsitiktinumas. XIX amžiaus pabaigoje Steigviliai ir šalia jų esantys kaimai buvo gerai žinomi lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams. Čia gyveno ne vienas jų bendražygis ar bendramintis. Tarp tokių buvo iš Diržių kilęs varpininkas Motiejus Čepas. 1891-ųjų vasarą jo tėvų namuose Diržių kaime vyko slaptas susirinkimas lietuviškai spaudai remti.
Vėliau į lietuvišką sąjūdį įsitraukė steigvilietis Vladas Požela. Ne vienas tautiškai susipratęs jaunuolis gyveno ir Bardiškių kaime.
„Susimaišę kaip galvijai“
Minimuose kaimuose iki šių dienų prisimenamas senas posakis:„Diržiai, Bardiškiai, Steigviliai, susimaišę kaip galvijai.“
Prieš gerą šimtmetį kažkas jį surimavo, ir posakis prigijo. Prigijo, nes šelmiškas pajuokavimas, nors ir kiek grubokas, atitiko tikrovę. Kaimai buvo išsidėstę vienas šalia kito. Carinės Rusijos laikais jie sudarė vieną bendruomenę ir turėjo bendrą seniūną. Bendrumų buvo ir daugiau. Kaimuose gyveno ne viena šeima, turėjusi Poželų pavardę. Vien Steigviliuose jų būta septynios. O kur dar Bardiškiai – ir čia Poželos gyveno. Tik Diržiuose Poželų nebuvo.
Karališki kaimai be karalių
Baudžiavos laikais Bardiškiai, Steigviliai buvo vadinami karališkais kaimais. Tiesa, karaliai niekada čia negyveno. Tačiau tas vardas ne šiaip sau buvo duotas. Minimų kaimų valstiečiai turėjo tam tikrų privilegijų. Jie nėjo lažo, o duoklę dvarui mokėjo pinigais.
Bardiškių ir Steigvilių kaimų ūkininkai valdė daugiau žemės – maždaug po 60 dešimtinių. Žinoma, turėdavo ir daugiau samdinių. Diržiečiai buvo šiek tiek nuskriausti. Nebuvo jie – karališki, o ir žemės teturėjo 40 hektarų. Daugelis ūkininkų – buvę Biržų grafo Tiškevičiaus baudžiauninkai.
Nors turėtų žemių hektarais sodiečiai skyrėsi, tačiau juos vienijo, darė neišskiriamais kiti dalykai. Ir tie, ir anie buvo smalsūs, besidomintys ne tik savo kiemo, bet ir pasaulio reikalais.
Jurgio Bielinio užuovėjos
Gal todėl spaudos draudimo metais šiuose kaimuose dažnas svečias buvo knygnešių karaliumi tituluotas Jurgis Bielinis. Čia jis turėjo savo užuovėjas – vietas, kuriose galėdavo ilgesniam laikui apsistoti ir būti tikras, kad jo niekas neįskus žandarams. Čia atvažiavusio knygnešio laukdavo sodiečiai, norintys įsigyti ne tik jo atvežtos draudžiamosios spaudos, bet ir pasirokuoti su juo apie savo ir Lietuvos reikalus.
Patiko Bieliniui bendrauti ir su vietos jaunimu – veikliu, išsilavinusiu. Mat, gyvendami pasiturinčiai, tėvai stengėsi vaikams duoti kitokį gyvenimą – leisti juos į mokslus.
Diržietis Motiejus Čepas savo atsiminimų knygoje „Molio Motiejaus užrašai“ mini savo krašto mokytus vyrus, Bardiškių bei Steigvilių Poželas: Aleksį, kuris buvo baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją ir pasižymėjo kaip tautininkas, Karolį, garsų komunistą, Igną, „kuris plaukiojo jūrėmis, vandenynais, ketverius metus tarnavo jūreiviu pietų Afrikos uoste“ bei jo brolį Vitolį, kuris išlaikęs provizoriaus egzaminus įsteigė Linkuvoje vaistinę. Į mokslus išėjo bei teisininku tapo ir pats Motiejus Čepas. Žymių žmonių, kilusių iš tų sodžių, buvo ir daugiau.
Knygynas išpuvusio medžio drevėje
Mokslų ragavęs Diržių, Bardiškių, Steigvilių jaunimas buvo pilnas įvairiausių idėjų ir sumanymų. Jau minėtas Motiejus Čepas, studijuodamas Maskvos universitete, 1889 metų (kiti šaltiniai nurodo 1888 m.) vasarą gimtinėje įsteigė 7–8 jaunų (kitur nurodoma 6–7) vyrukų draugiją (kuopelę) lietuviškoms knygoms ir laikraščiams skaityti bei platinti.
Draugijai priklausė Diržių, Bardiškių ir Steigvilių kaimo ūkininkai: Ignas Povilaitis, Aleksys Jaras, Juozas Beinoras, Juozas Šiurna, Juozas Čepas ir kiti. Sekmadieniais vyrukai rinkdavosi Loncmenio miške ir ten skaitydavo uždraustas knygas. Išpuvusio medžio drevėje buvo įsirengę knygyną – biblioteką, o skaitykla tapdavo miško aikštelė. Paprastai, kai susirinkusieji aikštelėje uždraustą spaudą skaitydavo, vienas iš draugijos narių eidavo sargybą. Saugodavo, kad žandarai jų slėptuvės neaptiktų.
Draugijos nariai kas mėnesį mokėdavo po 10 kapeikų „Varpui“, „Ūkininkui“, o vėliau ir kitiems leidiniams įsigyti. M. Čepas lietuviškos spaudos pargabendavo iš Užnemunės. Draugija veikė keletą metų, vėliau jos veikla nutrūko.
Draugija lietuviškai spaudai platinti
1896 m. vasarą Steigvilių kaime 7–8 narių slaptą valstiečių jaunimo draugiją lietuviškai spaudai platinti subūrė steigvilietis, Mintaujos gimnazijos moksleivis Vladas Požela (vėliau žinomas advokatas, politikas). Šiam išvykus mokytis, vadovavimą perėmė bardiškietis Ignas Lapinskas.
Draugijos nariai skaitė ir platino vien pasaulietinę literatūrą bei atsišaukimus, vėliau ir LSDP žurnalą „Darbininkų balsas“. Lietuviška spauda aprūpindavo Kremblių dvaro savininkė sūnus Jonas Siabanskis (save vadindavęs Siabu), draudžiamosios spaudos gaudavęs iš Šiaulių knygnešių. Lietuviškos spaudos taip pat atsiųsdavo knygnešys Antanas Baltrušaitis iš Kudirkos Naumiesčio. Draugijai priklausė Adolis Monkūnas iš Steigvilių, Ignas Bičkūnas ir Juozas Valiulis iš Skarulių, Jonas Mišeika iš Puodžiūnų ir kt. Šie jaunuoliai skaitė ir platino lietuvišką spaudą iki pat jos draudimo panaikinimo.
„Amerikos pirtyje“ sufleris ir aktorius
Motiejus Čepas ir Vladas Požela buvo aktyvūs lietuviškų vakarų dalyviai. Paprastai tokių vakarų metu buvo rodomi vaidinimai. 1895–aisias Jono Jablonskio bute Mintaujoje buvo suvaidinta ką tik parašyta Antano Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Vaidinta be išankstinio pasiruošimo, pasiskirsčius rolėmis, kurias atliko Jono Jablonskio šeima bei jo aplinkos žmonės: Pranas Mašiotas su žmona, Motiejus Lozoraitis, Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Jurgis Šlapelis. M. Čepui tuokart teko būti sufleriu.
1900 metų gegužės pabaigoje Palangos vaidintojų trupė į Mintaują atvežė tą patį ir vis dar vienintelį turėtą lietuvišką scenos veikalą “Ameriką pirtyje“. Siuvėjo Vinco vaidmuo spektaklyje buvo patikėtas taip pat Vincui, tuo metu gan žinomam visuomenininkui Vincui Mickevičiui-Kapsukui. Deja, repeticijos metu pagrindinė spektaklio „artistė“ Stasė Jakševičiūtė (vėliau Venclauskienė), išgarsėjusi Palangoje Agotos vaidmeniu, atsisakė vaidinti su juo. Jai „aktorius“ scenoje atrodė lyg koks kelmas, be gyvybės ir jausmo.
Padėtį išgelbėjo Mintaujos gimnazijos absolventas V. Požela. Nors scenoje buvo naujokas, jo suvaidintas Vincas visiems patiko. Susilaukė ir žiūrovų, ir pačios S. Jakševičiūtės pagyrimo. Po to jaunuolis savo artistinius gebėjimus išbandė Šiaulių vaidintojų būrelyje. 1900-aisiais su juo vaidino netoli Žeimelio buvusiame Medvilionių dvare. Čia Šiaulių vaidintojai parodė Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komediją „Velnias spąstuose“.
Savas tarp sodiečių
Lietuviška veikla suartino Motiejų Čepą bei Vladą Poželą su Žeimelio gydytoju ir literatu Adomu Sketeriu, kuris savo namus buvo pavertęs lietuvybės centru. Vladas Požela kurį laiką buvo savotišku kurjeriu tarp Mintaujos ir Žeimelio. Mat, besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, gabeno mokytojo Jono Jablonskio perduotas lietuviškos spaudos siuntas Adomui Sketeriui. Adomui Sketeriui taip pat gerai buvo pažįstami Diržių bei Steigvilių sodžiai. Ne kartą čia lankėsi.
1903 m. Adomas Sketeris grįžo iš tremties, į kurią buvo išsiųstas už lietuvišką veiklą. Sugrįžęs nenutolo nuo tautinių dalykų. 1903 m. parašė trijų veiksmų dramą „Iš tamsos į šviesą“, kuri pirmą kartą buvo suvaidinta Steigvilių sodžiuje.
Nuotr. iš Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos archyvo
KNYGNEŠYS: Steigvilietis Vladas Požela buvo aktyvus lietuviškų spektaklių dalyvis ir knygnešys, gabenęs uždraustą spaudą iš Mintaujos į Žeimelį.
GYDYTOJAS: Žeimelio gydytojas Adomas Sketeris – pjesės „Iš tamsos į šviesą“ autorius. Nuotr. – su žmona Ona.
ISTORIJA: Vinco Mickevičiaus-Kapsuko straipsnis apie vakarą Steigviliuose įėjo į krašto kultūros istoriją.