Naujausios
VERSMĖS
Stasys RAMANAUSKAS
VALDŽIOS IŠGELBĖTA
– Ryt važiuoju į banką pinigų. Verkiant reikia pirkti porą paršiukų. Vaikai mieste kelintas mėnuo sėdi be darbo, o valgyt vis vien reikia. Ir patiems pravers spirgas, juk šventu dūku gyvas nebūsi. O gal dar vienas paršiukas atliks parduoti – dabar biznieriai už kiaules gerai moka. Be cento ilgai nepragyvensi. Ateis pavasaris, juk reikės ir žemę išdirbti, ir pasėti – už ačiū niekas nedirba, porino Rutkienė vyrui.
– Tik kažin kiek tų pinigų po visų šitų reformų begausi, suabejojo Rutkus.
– Penkis tūkstančius rublių buvom sukaupę, paršiukams vis tiek užteks, turbūt dar ir liks, – nenustojo vilties Rutkienė.
Tą dieną Rutkus, apsišėręs gyvulius, atsisėdo atsipūsti. Nėra ko norėti, nebe jaunystė, be to, visą gyvenimą arė lyg juodas jautis. Tik staiga, kaip viesulas, įvirto į trobą visa gerkle rėkdama Rutkienė:
– Apvogė, vagys, apvogė! Viso gyvenimo procią pavogė, kad any ežeru apeitų! Jėzau, Jėzau, kaip dabar reikės gyventi?
– Ar pinigus pavogė? – išpūtė akis Rutkus.
– Žinoma, pinigus pavogė, kan kitą vogs.
– Tai kur tu juos buvai įkišus? – teiravosi Rutkus.
– Į rūrą, durniau, jei nežinai. Valdžia pavogė, ne vagys! – supykusi ant nenuovokaus vyro, atšovė Rutkienė.
– Valdžia juk tavo pačios išrinkta, neleidžia kapitalizmui plisti. Ko dabar ant jos širsti? – atsilygino tuo pačiu žmonai Rutkus.
Mat kai buvo rinkimai, ji vis agitavo vyrą, sakė, tik tu, Jonai, nebūk liurbis, nebalsuok už tuos artistus kapitalistus – pražūsim. Balsuok už tokią valdžią, kuri biednus myl. Ir pirmininks juk sakė, kad ana biednus šelps ir globos. Gerai, gerai – tuoj bėgu balsuoti už tavo dosniąją valdžią, tu motin, siūk maišą pinigams, kaip visada šaipėsi Rutkus.
Guli Rutkienė lovelėje ir žiūri į seno televizoriaus ekraną, kuriame taip gražiai valdžios vyrai aiškina apie sunkią dabartinę kaimo padėtį. Ramina, kad tai laikinos bėdos ir greitai jų nebeliks, nes tauta sparčiai žengia į priekį. Rutkienei vis neišeina iš galvos tie pinigai. Visą gyvenimą taupė, neleido vyrui net alaus išgerti, pati jam pirko tik cigaretes „Pamir“ ir tai bambėjo, kad ilgus nuorūkų galus numeta. Puoduką pieno gailėjo išgerti, vis nešė į pieninę. Kadangi buvo dori ir neturėjo, kaip kiti, talento pasivogti iš kolūkio, tai džiaugėsi, per didelį vargą sutaupę tuos penkis tūkstančius rublių. Manė, turės senatvėj. Ir viskas šuniui ant uodegos. Už penkis tūkstančius tada galėjo nupirkti gerą automobilį, o dabar atseikėjo tiek, kad nenupirksi nė paršiuko.
Taip jai bemąstant, nuovargis ir užspaudė ašarotas akis. Ir štai ji pamatė prie lovos stovinčią su dalgiu kaulėtą giltinę. Ši jai ir sako:
– Rutkiene, tavo gyvenimo valanda baigėsi – ruoškis.
Bet Rutkienė nepasimetė:
– Pala, pala, kaulėtoji, neskubėk! Juk aš dar turiu iš banko atsiimti indėlio kompensaciją. Ar tu laikraščių neskaitai, ar radijo neturi? Nežinai valdžios nutarimų? Teks tau, kaulėtoji, kokį desėtką metukų palaukti, kol aš visą kompensaciją pasiimsiu. Gerai, kad žinau, už kokią valdžią balsuoti, kitaip mane kaipmat būtų papjovus, o dabar be baimės dar gerokai pagyvensiu, – apsidžiaugė Rutkienė.
– Neskubėk, Rutkien, džiaugtis, kad nereiktų iš šito malonaus gyvenimo tau pačiai manęs šauktis, – sukaleno dantimis giltinė ir išnyko.
– To dar betrūko, kad giltinės šauktųsi! – pasišaipė Rutkienė.
Kai Rutkienė nubudo, ašaros buvo nudžiūvusios, o krūtinėj taip lengva, taip gera, tartum ją valdžia ne apvogusi būtų, bet apdovanojusi Jubiliejiniu medaliu, kaip kartą jau buvo kolūkyje.