Naujausios
IŠ LIETUVYBĖS ŠALTINIO
Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmių ir maldų kitur neišgirsi
Per vasaros žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių liaudies amatų kursus profesorius Alfonsas Motuzas pristatė leidinį „Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos kalnai“. Į knygą sudėtos giesmės su tekstais ir natomis, skirtos giedoti laidotuvėse, metinėse, per gavėnią, pridėta ir kompaktinė plokštelė. Leidinys dedikuojamas Telšių vyskupui Antanui Vaičiui atminti. Žemaičių Kalvarijos kalnai – tai Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir Žemaitijoje atliekamos savitos maldos ir giesmės, kurių neišgirsi nei kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose, nei kitose pasaulio šalyse.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Knygos ištakos – Pakapėje
Profesorius Alfonsas Motuzas pasakojo knygos atsiradimo istoriją, ištakas.
Dar būdamas Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos studentas, 1969 metais, A. Motuzas buvo pakviestas į Tytuvėnus, pas tuomet ten klebonavusį kunigą Ričardą Mikutavičių.
„Kunigas paprašė, kad aš su savo ansamblėliu pagiedočiau Pakapėje, Šimkevičių laidotuvių apeigose. Visai neseniai supratau, kad iš Šimkevičių giminės yra ir Kelmėje gyvenanti Lionė Šimkevičiūtė-Bilienė. Jai ir norėčiau įteikti knygą, kurios ištakos yra iš jos krašto ir jos giminės“, – sakė profesorius.
Su kunigu R. Mikutavičiumi A. Motuzas nuvyko ir į Šaukėnus. Ten buvo užrašytos ir iššifruotos tos pačios giesmės, kaip ir Pakapėje giedotos.
„Šaukėnuose tebegiedama taip, kaip ir prieš 40 metų, Pakapėje – jau nebe“, – apgailestavo knygos sudarytojas.
Vyskupui atminti
Pristatydamas leidinį, profesorius A. Motuzas sakė, jog parengti maldyną ir giesmyną jį paskatino artėjantis žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus, įvyksiantis 2013 metais.
„Leidinį skiriu Telšių vyskupui Antanui Vaičiui, ypač branginusiam Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldas bei giesmes, atminti. Vyskupas, giedojęs iš širdies, man vis sakydavo, kad išleidęs Kalvarijų Kalnų giesmes su natomis, sugriausiu Žemaitiją. Labai atsiprašau, neužsigaukite, todėl knygą su natomis išleidau tik po vyskupo mirties“, – sakė profesorius.
A. Motuzas pasakojo, jog šermeniniai Žemaičių Kalvarijos kalnai – tai Žemaičių Kalvarijos šventovėje ir Žemaitijoje atliekamos savitos maldos ir giesmės, kurių neišgirsi nei kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose, nei pkitose asaulio šalyse.
Nuo žvaigždžių garbinimo iki Kristaus kančios kelio
Žemaičių Kalvarijos maldų ir giesmių ištakos siekia 1637-1639 metus, kada Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių (koplyčių) arba 20 vietų (vienoje koplyčioje dvi vietos) Kryžiaus kelią.
Vyskupas taip pasielgė pastebėjęs, kad Garduose, ant septynių kalvų, liepos 2-7 dienomis renkasi ir meldžiasi senojo tikėjimo žmonės. Jie garbino septynias žvaigždes, tuo metu pasirodančias Žemaitijos danguje. Varduvos upelyje žmonės būdavo maudomi, suteikiant jiems vardus. J. Tiškevičiui kilo mintis Garduose įkurti kitokį pamaldumo objektą, aukštinantį Kristaus kančios kelią.
Vyskupo nurodymu pastatytos trijų galų koplyčios, o iš Lenkijos pakviesti broliai dominikonai įvedė Kalvarijos stočių vaikščiojimus.
Teigiama, kad vyskupas nurodęs nežinomam asmeniui sukurti maldas bei giesmes, nors profesorius su tokiu teiginiu tvirtino nesutinkąs. Jo manymu, maldos ir giesmės yra surinktos, išverstos iš įvairių maldynų bei giesmynų ir sudėtos į vieną vietą. Tik baigiamosios giesmės, skirtos Žemaičių Kalvarijai, sukurtos to meto vietos kunigų ir vienuolių.
Jurgis Tiškevičius per savo vyskupavimo Žemaitijoje metus sušaukė net keturis kunigų sinodus. Paskutiniuose dviejuose vyskupas ragino kunigus prie parapijų steigti švento Nikodemo brolijas, kurių nariai rūpintųsi, kad mirusieji į amžinybę būtų išlydimi su Žemaičių Kalvarijų Kalnų maldomis, giesmėmis ir muzika. Ši vyskupo įskiepyta pamaldumo forma ir šiandien Žemaitijoje praktikuojama per šermenis, mirusiųjų minėjimus, Velyknaktį bažnyčiose, Žemaičių Kalvarijoje apvaikščiojant kalnus.
Žemaitijoje šermenys ir laidotuvės neįsivaizduojamos be dūdų
Nors, pasak profesoriaus Alfonso Motuzo, ir Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčios, ir maldos bei giesmės buvo naikinamos carizmo ir ateizmo ideologijų, išliko dėl žemaičių krašto žmonių būdo, pamaldumo ir pasiaukojimo tikėjimui.
Carienė Jekaterina Antroji buvo pareikalavusi net įprastus liaudiškus instrumentus pakeisti mandolinomis ar citromis. Tam pasipriešino lietuvių dvasininkija, tarp kurių buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. Reziduodamas Mosėdyje, jis subūrė kanklininkų ansamblį. Muzikos instrumentai tapo net tautiškumo simboliu.
Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos Kalnai iš visų Lietuvoje per šermenis atliekamų pamaldumo praktikų išsiskiria tuo, kad grojama pučiamaisiais ir liaudies muzikos instrumentais. „Žemaitį per šermenis apgiedoti ar į kapus be dūdų palydėti – labai jau neįprastas dalykas“, – tvirtino profesorius.
Šermeniniai Kalnai įprastai pradedami giesme „Vainikėlis“ ("Karunka"), skirta pagerbti Kristaus motiną Mariją, kuri pirmoji apėjo sūnaus kančios kelią, bet priešinga kryptimi, nusileisdama nuo Golgotos kalno. Senuosiuose Kalnuose baigdami giedodavo katalikų bažnyčios himnu tapusią Strazdelio giesmę „Marijos vardas“. Paprastai po Kalnų dar giedamos giesmės „Marija Magdalena, kai Jėzaus ieškojo“ ir „Viešpaties angelas“ arba „Sveika, Karaliene“. Galiausiai už tą mirusįjį ir kitus giminės mirusiuosius, paminint jų vardus, kalbami poteriai, o sustojus dar pagiedamas „Viešpaties angelas“ ir „Amžiną atilsį“.
Autorės nuotr.
ANALOGIJA: Pristatydamas leidinį, profesorius Alfonsas Motuzas teigė, jog ir mūsų gyvenimas – toks pat Kryžiaus kelias, ta pati kančia ir prisikėlimo laukimas. (Šalia dešinėje – Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis).
LEIDINYS: Profesoriaus Alfonso Motuzo sudarytame leidinyje „Šermeniniai Žemaičių Kalvarijos kalnai“ – maldynas, giesmynas ir kompaktinė plokštelė.