Naujausios
Svajojo būti mokytoja
„Mokytojos darbas nebuvo impulsyvus sprendimas. Vyresnėse klasėse puikiai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra. Per baigiamąjį brandos egzaminą mokytoja pagyrė mano sugebėjimus, tai dar labiau paskatino rinktis lietuvių kalbos studijas“, – pasakoja pedagogė.
A. Šereivienė vaikus moko jau 26-erius metus. Dvidešimt penkerius metus praleido Šeduvos gimnazijoje. Sukaupė nemažai patirties ir išleido daugybę mokinių laidų.
Mokytoja svarsto, kad visais laikais didelis dėmesys buvo skiriamas žmogiškųjų vertybių formavimui.
„Pagarba, meilė, atjauta ir atsakomybė keliauja nuo pat vaikystės iki senatvės, dėl jų formavimo tiek tėvai, tiek mokytojai stengėsi visais laikais. Pastebėjau, kad šiuo metu mažiau dėmesio skiriama kūrybinei veiklai, galbūt tai šiek tiek kenkia žmogiškųjų vertybių nuostatų formavimui ir jų puoselėjimui. Todėl savo darbe visada stengiuosi pateikti mokymo medžiagą tokią, kuri būtų įtaigi, prieinama, veikianti ne tik intelektą, bet ir emocijas, kuo giliau paveikianti mokinio asmenybę“, – sakė ponia Aida.
Dabar A. Šereivienė Švedijos lietuvių vaikus sekmadieninėje mokykloje moko gimtosios kalbos. Kol kas vienintelėje grupėje mokosi 16 vaikų. Vasteroso miesto lietuvių bendruomenė jungia 130 žmonių.
Meilė kalbai – iš tėvų
– Dabar vaikus mokote Švedijoje. Kaip tai atsitiko?
– Supratau, kad gyvenantiems svetur tautiečiams labai svarbu būti vieningiems. Teko dalyvauti lietuvių bendruomenės susiėjimuose, bendruose renginiuose. Pajutau, kad – tai galimybė ne tik bendrauti ir palaikyti ryšį, bet girdėti ir kalbėti gimtąja kalba. O svarbiausia, kad mažieji lietuviukai jos nepamirštų. Tai mano vidinis poreikis – rūpintis dabartimi ir ateitimi. Tokie jausmai skatina užsienio lietuvius nepamiršti savo tėvynės ir priminti išeivijoje gyvenantiems, kad Lietuva bus tol, kol pasaulyje bus kalbama lietuviškai.
– Ar svetur sunku surinkti vaikų, kurių tėvai norėtų, jog jų atžalos ne tik kalbėtų, bet ir mokėtų rašyti lietuviškai?
– Patys lietuvių bendruomenei priklausantys tėvai susirado mane ir pakvietė įkurti mokyklėlę.
– Yra dalis emigrantų vaikų, kurių abu tėvai lietuviai, tačiau dalyje šeimų vienas iš tėvų – lietuvis, tačiau kitas – ne, kokių jūsų mokomoje grupėje daugiau?
– Mano mokomoje grupėje daugiau vaikų, kurių abu tėvai lietuviai. Tačiau yra keli, kurių vienas iš tėvų – švedas.
– Ar jaučiamas koks nors skirtumas tarp šių vaikų? Gal vieniems sunkiau suprasti užduotis?
– Taip, žinoma, yra ir tokių, kurie supranta ir kalba tik švediškai. Tokiems sunkiau sekasi suprasti užduotis. Tačiau per kelias pamokas nereikia tikėtis, kad vaikai prakalbs lietuviškai. Tai reikalauja ir laiko, ir tėvo lietuvio kantrybės, su savo atžala namie kalbėti tik lietuviškai. Todėl gero rezultato galime pasiekti tik bendradarbiaujant.
–Ar vaikai noriai mokosi lietuvių kalbos?
– Keista, bet taip. Keliasi sekmadienį, kai galėtų ramiai sau pamiegoti ilgiau, ir važiuoja kai kurie net po 40 km į mokyklėlę, prašo papildomų užduočių namuose.
– Pedagogo pareiga ne tik išmokyti vaikus, tačiau taip pat bendrauti, ugdyti socialinius įgūdžius. Ar vaikai jaučia sentimentus lietuvių kalbai, ar tai jiems tiesiog kalba, kurią verčia mokytis tėvai?
– Sutikau ir tokių vaikų, kuriuos tėveliai verčia. Bet tai buvo tik vieną pamoką. Dabar ateina linksmi, gerai nusiteikę, nes būtent čia turi galimybę girdėti ir kalbėti tik lietuviškai, susitikti kitus vaikus, kalbančius gimtąja kalba. Tikiu, kad vaikai jaučia sentimentus lietuvių kalbai tada, kai tai jaučia jų tėvai.
– Ar skiriasi mokiniai Lietuvoje nuo mokinių Švedijoje?
– Negaliu pasakyti, kad pastebėjau esminių skirtumų. Vaikai visur yra vaikai. Jie linksmi kūrybingi, protingi, bet svarbiausia – motyvuoti. Juk į sekmadieninę mokyklą gali ateiti tik stiprų motyvą – mokėti ir kalbėti lietuviškai – turintys vaikai.
