"Da­bar gy­ve­na­me kaip Tiš­ke­vi­čiaus rū­muo­se"

Nuo po­nų na­mo iki ap­leis­to bend­ra­bu­čio

Dviaukš­tis pa­sta­tas, švie­čian­tis at­nau­jin­tu fa­sa­du, iš­rai­ty­tais bal­ko­nė­liais bei stik­li­niais sto­ge­liais, sto­vi vi­sai ne­to­li Rė­ky­vos eže­ro. Prie­šais – par­kas. Už jo – gy­ven­to­jų gė­ly­nai, pa­vė­si­nės, dar­žiu­kai.

Čia gy­ve­nan­tis Si­gi­tas Jan­kaus­kas pa­sa­ko­ja vi­sa­da la­bai no­rė­jęs gy­ven­ti Rė­ky­vo­je. Prieš še­šio­li­ka me­tų įsi­gi­jo du ant­sto­lio par­da­vi­nė­ja­mus bu­tus se­na­me dvie­jų aukš­tų dau­gia­bu­ty­je Ener­ge­ti­kų gat­vė­je, pa­si­da­rė vie­ną erd­vų bu­tą. Ta­čiau džiaugs­mą tem­dė rū­pes­čiai: sie­nos juo­da­vo nuo pe­lė­sio, žie­mą bu­tuo­se kar­tais ši­lu­mos lik­da­vo vos 11 laips­nių, o už šil­dy­mą mo­kė­da­vo dau­giau nei 80 eu­rų per mė­ne­sį. Iš­nai­ki­nus pe­lė­sį, po sa­vai­tės jis ir vėl su­grįž­da­vo.

Rė­ky­viš­kis pri­si­me­na, kad so­viet­me­čiu namas Ener­ge­ti­kų g. 11 bu­vo va­di­na­mas po­nų na­mu – ten gy­ve­no ši­lu­mos tink­lų įmo­nės va­do­vy­bė. Jai iš­si­kė­lus į mies­to cent­rą, pa­sta­tas ta­po bend­ra­bu­čiu ir bu­vo stip­riai ap­leis­tas. Da­lis gy­ven­to­jų sa­vo bu­tus pra­sko­li­no ir juos par­da­vi­nė­jo ant­sto­liai. Pra­ra­dę na­mus bė­džiai čiu­ži­nius pa­si­mes­da­vo pa­lė­pė­je ir to­liau ten gy­ve­no – ir gir­tuok­liau­da­vo, ir gam­ti­nius rei­ka­lus at­lik­da­vo. Si­gi­tas pa­sa­ko­ja su kai­my­nais daug var­go įdė­ję, kol to­kius "nuo­mi­nin­kus" iš­kraus­tė.

Šil­dy­mas – šil­čiau ir pi­giau

S. Jan­kaus­kas sa­ko su­pra­tęs, kad vie­na išei­tis įveik­ti vi­sas na­mo bė­das – re­no­va­ci­ja. Se­niai na­me gy­ve­nę pen­si­nio am­žiaus gy­ven­to­jai in­ves­ti­ci­joms ne­bu­vo nu­si­tei­kę. Te­ko kal­bė­tis, įti­ki­nė­ti.

Rė­ky­viš­kis ne­sle­pia, kad re­no­va­ci­ja ne­bu­vo pi­gi, nes na­me – vos 16 bu­tų, o bu­tuo­se lu­bos – 3 met­rų aukš­čio, pa­sta­tas di­de­lis. Ta­čiau šian­dien gy­ven­to­jų abe­jo­nės din­go.

"Da­bar nuo 80 eu­rų už šil­dy­mą per mė­ne­sį mo­ku 16 eu­rų. Gy­ve­nam ge­ro­kai šil­čiau. Kai ma­ži vai­kai bu­vo, bu­te lai­kė­si di­de­lė drėg­mė, tad pa­si­sta­čiau ži­di­nį, kad ga­lė­čiau pa­si­šil­dy­ti mal­ko­mis. Da­bar vi­si mū­sų ra­dia­to­riai yra re­gu­liuo­ja­mi. Jie žie­mą už­suk­ti iki mi­ni­mu­mo, o kam­ba­ry­je tem­pe­ra­tū­ra 22 laips­niai. Ži­di­nį žie­mos me­tu kū­riau 2–3 kar­tus, kad pa­ma­ty­tu­me gy­vą ug­nį, pa­sė­dė­tu­me su žmo­na ro­man­tiš­kai", – pa­sa­ko­ja re­no­vuo­to na­mo gy­ven­to­jas.

Bu­te ne­tu­rė­jo nei gy­va­tu­ko, nei ci­r­ku­lia­ci­nių siurb­lių. Su­var­to­da­vo karš­to van­dens po 3–4 ku­bus per mė­ne­sį, o da­bar – vos vie­ną.

Si­gi­to ne­gąs­di­na 20 me­tų įsi­pa­rei­go­ji­mai ban­kui, per mė­ne­sį jam mo­ka 53 eu­rus – po eu­rą už bu­to kvad­ra­ti­nį met­rą. Žie­mą įmo­ką ban­kui su­dė­jus su mo­kes­čiu už šil­dy­mą gau­na­si ma­žiau, nei iki šiol mo­kė­da­vo vien už šil­dy­mą.

Si­gi­to na­muo­se – ką tik baig­tas vi­daus re­mon­tas. Kai pe­lė­sio ne­bė­ra, ga­lė­jo at­nau­jin­ti bu­to vi­daus ap­dai­lą.

Ka­dan­gi re­no­va­ci­ja tu­ri sa­vo kai­ną, bu­tų sa­vi­nin­kai la­bai ati­džiai rin­ko­si, ko­kius dar­bus bū­ti­na at­lik­ti, o be ko­kių dar na­mas ga­li ir ap­siei­ti. Si­gi­tas var­di­ja: pa­da­rė pa­sta­to ven­ti­liuo­ja­mą fa­sa­dą, šil­ti­no sie­nas, pa­ma­tus, kei­tė sto­gą, šil­ti­no pa­lė­pę, lan­gus, kas ne­bu­vo pa­si­kei­tę, vi­du­ri­nė­je laip­ti­nė­je įren­gė nau­jus laip­tus, laip­ti­nes at­nau­ji­no.

"Ran­go­vai iš Tel­šių la­bai pa­ti­ko, ži­no­jo­me, kad jie vie­ni ge­riau­sių. Dir­bo grei­tai, ko­ky­biš­kai, šva­riai. Bū­na, kad per teis­mus tei­sy­bės ieš­ko­ti ten­ka, mums pa­si­se­kė", – džiau­gė­si vy­ras.

"Gy­ve­na­me kaip Tiš­ke­vi­čiaus rū­muo­se"

Si­gi­tas pa­ten­kin­tas, kad re­no­vuo­tas na­mas tau­po ne tik ši­lu­mą – gy­ve­ni­mas to­kia­me na­me tei­kia pui­kių emo­ci­jų. Gy­ve­na fan­tas­tiš­ko­je vie­to­je, ap­sup­ti ža­lu­mos, su­si­sie­ki­mas su Šiau­lių cent­ru ge­ras, Ba­čiū­nų gat­vė re­mon­tuo­ja­ma.

"Mes gy­ve­na­me kaip Tiš­ke­vi­čiaus rū­muo­se. Prie­ky­je – par­kas. Prie cent­ri­nio ta­ko ei­nant į par­ką sto­vi se­ni au­ten­tiš­ki švies­tu­vai, bet jie ne­de­ga. Pas mus ap­si­lan­kęs Šiau­lių me­ras ža­dė­jo tuos švies­tu­vus pri­jung­ti", – ne­pa­mir­šo me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko pa­ža­do gy­ven­to­jai.

Ša­lia pa­sta­to – lo­pi­nė­lis že­mės: kas dar­žiu­ką ap­si­so­di­nęs, kas gė­ly­ną, pa­vė­si­nę įsi­ren­gęs, Si­gi­tas pa­si­sta­tė lau­ko ži­di­nį.

Kar­tu su ki­tais rė­ky­viš­kiais tu­ri įstei­gę sa­vo jachtk­lu­bą. Įsi­ren­gė prie­plau­ką – tu­ri ka­te­rių, jach­tų. Ne tik pa­tys pra­mo­gau­ja, bet ir or­ga­ni­zuo­ja šei­ma­die­nius, pa­pluk­dy­mus, rė­mė­jų re­ga­tas.

Fi­nan­si­nė naš­ta at­si­per­ka ge­ro­mis emo­ci­jo­mis

Ki­ta na­mo gy­ven­to­ja Ind­rė Kry­žiū­tė-Čio­mė­nie­nė taip pat bu­vo vie­na iš pir­mų­jų pa­ti­kė­ju­sių re­no­va­ci­jos nau­da.

"Ma­nęs nie­kas ne­gąs­di­no. Aš iš­kart no­rė­jau tos re­no­va­ci­jos. 10 me­tų čia gy­ve­nu ir pra­dė­jau do­mė­tis vos įsi­kū­ru­si. Per tą lai­ką vals­ty­bės pa­ra­ma re­no­va­ci­jai bu­vo 50, 40 pro­cen­tų. Mums tik da­bar pa­vy­ko įgy­ven­din­ti pro­jek­tą, o vals­ty­bės da­lis sie­kia 35 pro­cen­tus", – pa­sa­ko­jo Ind­rė.

Ji ak­cen­ta­vo, kad po re­no­va­ci­jos pa­sta­te su­var­to­ja­mas ši­lu­mos kie­kis su­ma­žė­jo per­pus. Mo­te­ris ti­ki­no, kad re­no­va­ci­jos fi­nan­si­nė naš­ta pir­miau­sia at­si­per­ka emo­ciš­kai.

"Man ge­ra, jau­ku grįž­ti na­mo. O juk bu­vo tas na­mas kaip vai­duok­lis. Ir vai­kai sa­ko, kad da­bar jau la­biau ir drau­gų ga­li pa­si­kvies­ti. Ir ki­ti rė­ky­viš­kiai pa­si­džiau­gia", – sa­ko Ind­rė.

Abu su Si­gi­tu sa­ko kiek­vie­nam pa­tar­tų iš­ki­lu­sias dau­gia­bu­čio bė­das ne­bi­jo­ti spręs­ti re­no­vuo­jant pa­sta­tą.

De­šimt­me­čio pro­ce­sas vai­ni­kuo­tas per­ga­le kon­kur­se

Ener­ge­ti­kų gatvės 11 namas bu­vo iš­rink­tas vie­nu iš dvie­jų Būs­to ener­gi­jos tau­py­mo agen­tū­ros ini­ci­juo­to Me­tų re­no­va­ci­jos pro­jek­to kon­kur­so Lie­tu­vo­je lai­mė­to­ju, pel­nęs dau­giau­sia vi­suo­me­nės sim­pa­ti­jų at­vi­ro bal­sa­vi­mo in­ter­ne­tu me­tu. Šį pa­sta­tą ad­mi­nist­ruo­jan­čios UAB "Šiau­lių būs­tas" di­rek­to­rė Ro­ma Ja­nu­šo­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad šios re­no­va­ci­jos pro­ce­sas už­tru­ko de­šimt­me­tį.

"Šis na­mas iš­skir­ti­nis tuo, kad yra ne­ti­pi­nis ir jo pro­ble­mos yra ne­ti­pi­nės. 2008 me­tų bir­že­lio 27 die­ną įvy­ko pir­mas su­si­rin­ki­mas, ku­ria­me dis­ku­tuo­ta, ką da­ry­ti su šiuo dau­gia­bu­čiu, nes bu­vo iš­ki­lu­sios rim­tos pro­ble­mos su fa­sa­du, sto­gu, vamz­dy­nu. Ta­da priė­mė spren­di­mą, kad rei­kia ieš­ko­ti išei­čių. Ne­ti­pi­nių re­no­va­ci­jų Šiau­liuo­se ne­bu­vo, ne­bu­vo ką pa­ro­dy­ti. In­ves­ti­ci­nių pro­jek­tų su­mos bu­vo di­de­lės. Kas­met kal­bin­da­vo­me gy­ven­to­jus, ta­čiau jie in­ves­ti­ci­jų bi­jo­jo. Pra­si­dė­jo kri­zės, ki­lo tei­si­nės pro­ble­mos", – pri­si­mi­nė di­rek­to­rė.

Mi­rė vie­no bu­to šei­mi­nin­kas, pa­li­kęs di­de­les sko­las. Ban­kas ne­duo­da pa­sko­los re­no­va­ci­jai, jei na­me yra sko­lų. Rei­kė­jo ieš­ko­ti spren­di­mų. R. Ja­nu­šo­nie­nė sa­ko, jog bend­ro­mis su gy­ven­to­jais pa­stan­go­mis ra­do pir­kė­ją, ku­ris nu­pir­ko bu­tą, pa­ti­kė­jęs šio na­mo atei­ti­mi.

Di­rek­to­rė var­di­ja dar vie­ną pro­ble­mą: na­mas – bend­ra­bu­čio ti­po, o bend­ro nau­do­ji­mo pa­tal­pas žmo­nės bu­vo sa­va­va­liš­kai užė­mę, rei­kė­jo per­da­ry­ti na­mo re­no­va­ci­ją.

"Iš to na­mo ir mes pa­tys iš­mo­ko­me sa­vo klai­das. Su­si­bend­ra­vo­me su na­mo gy­ven­to­jais, ir pa­ti bend­ruo­me­nė su­si­bi­čiu­lia­vo. 2017 me­tais pa­ga­liau iš­spren­dė­me vi­sas pro­ble­mas, o 2018 me­tų bir­že­ly­je bai­gė­me re­no­va­ci­ją", – pa­sa­ko­jo va­do­vė.

Ji pa­ste­bė­jo, kad kiek­vie­na re­no­va­ci­ja gy­ven­to­jams kaž­kiek su­tau­po, ta­čiau ne kiek­vie­na duo­da emo­ci­nę ver­tę ir 100 pro­cen­tų pa­ge­ri­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

"Žmo­nės, vyk­da­mi pro ša­lį, su­sto­ję džiau­gia­si ir ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad tas bai­sus na­mas ta­po Šiau­lių kur­hau­zu", – juo­kia­si R. Ja­nu­šo­nie­nė.

Ji pri­pa­žįs­ta, kad bu­vo mo­men­tų, kai ran­kas bu­vo nu­lei­dęs ir ad­mi­nist­ra­to­rius, ir gy­ven­to­jai. Ta­čiau tai jau praei­tis.

R. Ja­nu­šo­nie­nė džiau­gė­si, ga­lė­ju­si pa­sta­tą  at­vy­ku­siam ap­lin­kos mi­nist­rui pa­ro­dy­ti, kaip su­vie­ni­jus bend­ruo­me­nę, ga­li­ma pa­siek­ti pui­kių re­zul­ta­tų.