
Naujausios

Nuo ponų namo iki apleisto bendrabučio
Dviaukštis pastatas, šviečiantis atnaujintu fasadu, išraitytais balkonėliais bei stikliniais stogeliais, stovi visai netoli Rėkyvos ežero. Priešais – parkas. Už jo – gyventojų gėlynai, pavėsinės, daržiukai.
Čia gyvenantis Sigitas Jankauskas pasakoja visada labai norėjęs gyventi Rėkyvoje. Prieš šešiolika metų įsigijo du antstolio pardavinėjamus butus sename dviejų aukštų daugiabutyje Energetikų gatvėje, pasidarė vieną erdvų butą. Tačiau džiaugsmą temdė rūpesčiai: sienos juodavo nuo pelėsio, žiemą butuose kartais šilumos likdavo vos 11 laipsnių, o už šildymą mokėdavo daugiau nei 80 eurų per mėnesį. Išnaikinus pelėsį, po savaitės jis ir vėl sugrįždavo.
Rėkyviškis prisimena, kad sovietmečiu namas Energetikų g. 11 buvo vadinamas ponų namu – ten gyveno šilumos tinklų įmonės vadovybė. Jai išsikėlus į miesto centrą, pastatas tapo bendrabučiu ir buvo stipriai apleistas. Dalis gyventojų savo butus praskolino ir juos pardavinėjo antstoliai. Praradę namus bėdžiai čiužinius pasimesdavo palėpėje ir toliau ten gyveno – ir girtuokliaudavo, ir gamtinius reikalus atlikdavo. Sigitas pasakoja su kaimynais daug vargo įdėję, kol tokius "nuomininkus" iškraustė.
Šildymas – šilčiau ir pigiau
S. Jankauskas sako supratęs, kad viena išeitis įveikti visas namo bėdas – renovacija. Seniai name gyvenę pensinio amžiaus gyventojai investicijoms nebuvo nusiteikę. Teko kalbėtis, įtikinėti.
Rėkyviškis neslepia, kad renovacija nebuvo pigi, nes name – vos 16 butų, o butuose lubos – 3 metrų aukščio, pastatas didelis. Tačiau šiandien gyventojų abejonės dingo.
"Dabar nuo 80 eurų už šildymą per mėnesį moku 16 eurų. Gyvenam gerokai šilčiau. Kai maži vaikai buvo, bute laikėsi didelė drėgmė, tad pasistačiau židinį, kad galėčiau pasišildyti malkomis. Dabar visi mūsų radiatoriai yra reguliuojami. Jie žiemą užsukti iki minimumo, o kambaryje temperatūra 22 laipsniai. Židinį žiemos metu kūriau 2–3 kartus, kad pamatytume gyvą ugnį, pasėdėtume su žmona romantiškai", – pasakoja renovuoto namo gyventojas.
Bute neturėjo nei gyvatuko, nei cirkuliacinių siurblių. Suvartodavo karšto vandens po 3–4 kubus per mėnesį, o dabar – vos vieną.
Sigito negąsdina 20 metų įsipareigojimai bankui, per mėnesį jam moka 53 eurus – po eurą už buto kvadratinį metrą. Žiemą įmoką bankui sudėjus su mokesčiu už šildymą gaunasi mažiau, nei iki šiol mokėdavo vien už šildymą.
Sigito namuose – ką tik baigtas vidaus remontas. Kai pelėsio nebėra, galėjo atnaujinti buto vidaus apdailą.
Kadangi renovacija turi savo kainą, butų savininkai labai atidžiai rinkosi, kokius darbus būtina atlikti, o be kokių dar namas gali ir apsieiti. Sigitas vardija: padarė pastato ventiliuojamą fasadą, šiltino sienas, pamatus, keitė stogą, šiltino palėpę, langus, kas nebuvo pasikeitę, vidurinėje laiptinėje įrengė naujus laiptus, laiptines atnaujino.
"Rangovai iš Telšių labai patiko, žinojome, kad jie vieni geriausių. Dirbo greitai, kokybiškai, švariai. Būna, kad per teismus teisybės ieškoti tenka, mums pasisekė", – džiaugėsi vyras.
"Gyvename kaip Tiškevičiaus rūmuose"
Sigitas patenkintas, kad renovuotas namas taupo ne tik šilumą – gyvenimas tokiame name teikia puikių emocijų. Gyvena fantastiškoje vietoje, apsupti žalumos, susisiekimas su Šiaulių centru geras, Bačiūnų gatvė remontuojama.
"Mes gyvename kaip Tiškevičiaus rūmuose. Priekyje – parkas. Prie centrinio tako einant į parką stovi seni autentiški šviestuvai, bet jie nedega. Pas mus apsilankęs Šiaulių meras žadėjo tuos šviestuvus prijungti", – nepamiršo mero Artūro Visocko pažado gyventojai.
Šalia pastato – lopinėlis žemės: kas daržiuką apsisodinęs, kas gėlyną, pavėsinę įsirengęs, Sigitas pasistatė lauko židinį.
Kartu su kitais rėkyviškiais turi įsteigę savo jachtklubą. Įsirengė prieplauką – turi katerių, jachtų. Ne tik patys pramogauja, bet ir organizuoja šeimadienius, paplukdymus, rėmėjų regatas.
Finansinė našta atsiperka geromis emocijomis
Kita namo gyventoja Indrė Kryžiūtė-Čiomėnienė taip pat buvo viena iš pirmųjų patikėjusių renovacijos nauda.
"Manęs niekas negąsdino. Aš iškart norėjau tos renovacijos. 10 metų čia gyvenu ir pradėjau domėtis vos įsikūrusi. Per tą laiką valstybės parama renovacijai buvo 50, 40 procentų. Mums tik dabar pavyko įgyvendinti projektą, o valstybės dalis siekia 35 procentus", – pasakojo Indrė.
Ji akcentavo, kad po renovacijos pastate suvartojamas šilumos kiekis sumažėjo perpus. Moteris tikino, kad renovacijos finansinė našta pirmiausia atsiperka emociškai.
"Man gera, jauku grįžti namo. O juk buvo tas namas kaip vaiduoklis. Ir vaikai sako, kad dabar jau labiau ir draugų gali pasikviesti. Ir kiti rėkyviškiai pasidžiaugia", – sako Indrė.
Abu su Sigitu sako kiekvienam patartų iškilusias daugiabučio bėdas nebijoti spręsti renovuojant pastatą.
Dešimtmečio procesas vainikuotas pergale konkurse
Energetikų gatvės 11 namas buvo išrinktas vienu iš dviejų Būsto energijos taupymo agentūros inicijuoto Metų renovacijos projekto konkurso Lietuvoje laimėtoju, pelnęs daugiausia visuomenės simpatijų atviro balsavimo internetu metu. Šį pastatą administruojančios UAB "Šiaulių būstas" direktorė Roma Janušonienė pasakojo, kad šios renovacijos procesas užtruko dešimtmetį.
"Šis namas išskirtinis tuo, kad yra netipinis ir jo problemos yra netipinės. 2008 metų birželio 27 dieną įvyko pirmas susirinkimas, kuriame diskutuota, ką daryti su šiuo daugiabučiu, nes buvo iškilusios rimtos problemos su fasadu, stogu, vamzdynu. Tada priėmė sprendimą, kad reikia ieškoti išeičių. Netipinių renovacijų Šiauliuose nebuvo, nebuvo ką parodyti. Investicinių projektų sumos buvo didelės. Kasmet kalbindavome gyventojus, tačiau jie investicijų bijojo. Prasidėjo krizės, kilo teisinės problemos", – prisiminė direktorė.
Mirė vieno buto šeimininkas, palikęs dideles skolas. Bankas neduoda paskolos renovacijai, jei name yra skolų. Reikėjo ieškoti sprendimų. R. Janušonienė sako, jog bendromis su gyventojais pastangomis rado pirkėją, kuris nupirko butą, patikėjęs šio namo ateitimi.
Direktorė vardija dar vieną problemą: namas – bendrabučio tipo, o bendro naudojimo patalpas žmonės buvo savavališkai užėmę, reikėjo perdaryti namo renovaciją.
"Iš to namo ir mes patys išmokome savo klaidas. Susibendravome su namo gyventojais, ir pati bendruomenė susibičiuliavo. 2017 metais pagaliau išsprendėme visas problemas, o 2018 metų birželyje baigėme renovaciją", – pasakojo vadovė.
Ji pastebėjo, kad kiekviena renovacija gyventojams kažkiek sutaupo, tačiau ne kiekviena duoda emocinę vertę ir 100 procentų pagerina gyvenimo kokybę.
"Žmonės, vykdami pro šalį, sustoję džiaugiasi ir negali patikėti, kad tas baisus namas tapo Šiaulių kurhauzu", – juokiasi R. Janušonienė.
Ji pripažįsta, kad buvo momentų, kai rankas buvo nuleidęs ir administratorius, ir gyventojai. Tačiau tai jau praeitis.
R. Janušonienė džiaugėsi, galėjusi pastatą atvykusiam aplinkos ministrui parodyti, kaip suvienijus bendruomenę, galima pasiekti puikių rezultatų.
