Al­bu­me – pra­di­nės mo­kyk­los Lie­tu­vo­je

„Mo­kyk­los, mo­kyk­lė­lės...“

Pro­fe­so­rius Vy­te­nis RIM­KUS

Mo­kyk­los – tas žmo­ni­jos ci­vi­li­za­ci­jos ele­men­tas – nuė­jo il­gą sa­vo rai­dos ke­lią. Jų bū­ta įvai­rių pa­gal mo­ky­mo tu­ri­nį ir bū­dus, kal­bas, raš­tą, me­džia­gi­nes prie­mo­nes. Ne išim­tis ir Lie­tu­va: pir­mo­ji jos mo­kyk­la įsteig­ta prie Vil­niaus ka­ted­ros 1397 me­tais. Po to se­kė įvai­riau­sios baž­ny­ti­nės, pa­ra­pi­ji­nės, vals­ty­bi­nės, slap­tos su lo­ty­nų, len­kų, ru­sų, lie­tu­vių kal­bo­mis nuo pra­di­nio iki aukš­to­jo moks­lo. Ir kiek­vie­na iš jų tu­ri sa­vą­ją is­to­ri­ją, su­si­ju­sią su vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės is­to­ri­ja, su jų at­ski­ro­mis te­ri­to­ri­jo­mis ir vi­su­ma.

Šia­me al­bu­me pa­tei­kia­mas Pir­mo­sios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės vaiz­das. 1922 me­tais Stei­gia­ma­sis Sei­mas priė­mė pra­džios mo­kyk­lų įsta­ty­mą, pa­gal ku­rį ke­tur­me­tė pra­di­nė mo­kyk­la bu­vo pri­va­lo­ma vi­siems 7–11 me­tų vai­kams. 1936 me­tais po re­for­mos da­lis ke­tur­me­čių mo­kyk­lų bu­vo per­tvar­ky­tos į še­šiak­la­ses. 1929/30 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo 2 360 pra­di­nių mo­kyk­lų (131 700 mo­ki­nių). Iš jų 2 158 lie­tu­vių, 122 žy­dų, 25 len­kų, 16 vo­kie­čių, 13 ru­sų, 7 lat­vių, 45 miš­rios mo­kyk­los.

Šie skai­čiai ne­bu­vo pa­sto­vūs, kai ku­riais me­tais kei­tė­si ga­na ženk­liai, pav., at­ga­vus ir ne­te­kus Klai­pė­dos kraš­to, at­ga­vus Vil­nių su da­li­mi sri­ties ir kt. Bet ap­skri­tai šis pe­rio­das bu­vo lie­tu­vių kal­bos, lie­tu­viš­ku­mo, pa­trio­tiz­mo įsi­tvir­ti­ni­mo lai­ko­tar­pis.

Dau­giau­sia dir­bo jau­ni mo­ky­to­jai, bai­gę mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jas, jie ta­po ryš­kiau­siais vi­sos kul­tū­ros at­sto­vais: mu­zi­kan­tais, vai­di­ni­mų va­do­vais, ūki­nin­kų pa­ta­rė­jais, or­ga­ni­za­ci­jų stei­gė­jais: pa­va­sa­ri­nin­kų, atei­ti­nin­kų, skau­tų, šau­lių ir kt. Net Lie­tu­vos ra­dio­fi­ka­ci­ja vy­ko per mo­kyk­las. O kur dar mo­kyk­lų bib­lio­te­kė­lės, ku­rių skai­ty­to­jai bu­vo ne tik moks­lei­viai.

Bū­tent mo­kyk­lų dė­ka Lie­tu­va ta­po ly­gia­ver­te ir ly­gia­tei­se vals­ty­be Eu­ro­pos ir pa­sau­lio erd­vė­je. Ne vel­tui ta­ry­bi­nės oku­pa­ci­jos pir­mai­siais 1940 me­tais vie­ni iš pir­mų­jų bu­vo tre­mia­mi Si­bi­ran, net su­šau­do­mi pra­di­nių kla­sių, aukš­tes­nių ir aukš­tų­jų mo­kyk­lų mo­ky­to­jai, dės­ty­to­jai, pro­fe­so­riai.

Di­džio­ji dau­gu­ma pra­di­nių mo­kyk­lų bu­vo stei­gia­ma pri­va­čio­se kai­mų me­di­nė­se pir­kio­se, daž­nai vie­no­je na­mo pu­sė­je, ki­to­je gy­ve­no na­mo, ūkio šei­mi­nin­kai, daž­nai čia glaus­da­vo­si ir mo­ky­to­jas, jau­nų mo­ky­to­jų šei­ma. Daž­niau­siai tos pa­čios so­dy­bos at­sto­vė bū­da­vo ir mo­kyk­los va­ly­to­ja. Mal­kas žie­mai pirk­da­vo vie­tos sa­vi­val­dy­bė, o jas pa­ruoš­ti, su­vež­ti, su­pjaus­ty­ti ir su­skal­dy­ti tu­rė­da­vo moks­lei­vių tė­vų ko­mi­te­tas. Šie tamp­rūs ry­šiai glau­džiai sie­jo mo­kyk­lą su vi­suo­me­ne. Spar­tė­jo ir val­diš­kų mo­kyk­lų sta­ty­ba. Mies­tuo­se pa­si­ro­dė dviaukš­tės mū­ri­nės pra­di­nės mo­kyk­los, ma­žos ir di­des­nės mies­te­liuo­se, kai­muo­se.

Vy­res­nės kar­tos at­sto­vai dar pri­si­me­na tuos pir­muo­sius moks­lo žings­nius, ypač nuo­šir­džią­sias mo­ky­to­jas, draus­min­guo­sius mo­ky­to­jus. Ta­čiau ta at­min­tis tols­ta, tos Nep­rik­lau­so­my­bės epo­cha ir jos įvy­kiai tam­pa praei­ti­mi, at­gims­tan­ti pa­sa­ko­ji­muo­se, li­te­ra­tū­ro­je, mu­zie­juo­se. At­min­ties erd­vė­je ryš­kų vaid­me­nį su­vai­di­no be­si­plė­to­jan­ti fo­tog­ra­fi­ja, net per de­ta­les at­ku­rian­ti vi­su­mos vaiz­dą.

Tai­gi ta da­bar jau va­di­na­ma se­no­ji fo­tog­ra­fi­ja... Yra iš­li­ku­sių įvai­riau­sių mo­kyk­lų vaiz­dų, moks­lei­vių ir mo­ky­to­jų po­rtre­tų, pa­mo­kų pra­ve­di­mo, žai­di­mų ir spor­ti­nių var­žy­bų nuo­trau­kų. O štai nuo­trau­kų su mo­kyk­los iš­ka­ba-pa­va­di­ni­mu iš­li­ko ne­daug. Ma­žų kai­mo pra­di­nių mo­kyk­lų mo­ki­niai su mo­ky­to­ju fo­tog­ra­fuo­ja­mi prie mo­kyk­los fa­sa­do su iš­ka­ba, o daž­nai ta iš­ka­ba nui­ma­ma ir pri­sta­to­ma prie­ky­je. Di­des­nių mo­kyk­lų, gim­na­zi­jų fo­tog­ra­fuo­ja­ma ir vie­na kla­sė. Tuo me­tu fo­toa­pa­ra­tas bu­vo ga­nė­ti­nai re­tas da­ly­kas, daž­niau­siai juos tu­rė­da­vo mo­ky­to­jai-vy­rai, jie ir or­ga­ni­zuo­da­vo tas gru­pi­nes nuo­trau­kas.

Šios nuo­trau­kos pa­sa­ko­ja apie daug ką. Štai rū­bai rū­be­liai. Jie tvar­kin­gi, mer­gai­čių su­kne­lės ir si­jo­nė­liai že­miau ke­lių, dau­gu­ma ber­niu­kų trum­po­mis kel­nė­mis. Ne­ma­žai vai­kų ap­sia­vę klum­pė­mis, yra ir ba­sų. Su­ri­kiuo­tos gru­pės tvar­kin­gai, vi­si ati­džiai žvel­gia į fo­tog­ra­fą, žo­džiu, aki­vaiz­di draus­mė.

Apie daug ką liu­di­ja mo­kyk­lų pa­va­di­ni­mai. Daug jų – pra­di­nių mo­kyk­lų pa­va­din­ta kai­mų var­dais, ku­rie pla­tes­nei vi­suo­me­nei vi­sai ne­ži­no­mi, daug tų mo­kyk­lė­lių iš­ny­ko, kei­tė­si vie­to­vės, o tuo pa­čiu ir mo­kyk­los pa­va­di­ni­mas ( Abe­lių-Obe­lių, Dru­sei­kių-Drą­sei­kių, Gin­te­liš­kės-Gin­ta­liš­kės). O kur tie Kai­my­nai, Kli­šiai, Kve­sai, Šim­še­liai, Tol­kuš­kiai, Vi­go­niš­kiai, Gra­na­po­lis ir ne­ma­žai ki­tų, ku­rių ma­žai kas te­ži­no. O jos bu­vo, jos tu­rė­jo sa­vas is­to­ri­jas, sa­vus auk­lė­ti­nius.

Ir tos pir­mo­sios pa­mo­kos, pir­mie­ji eg­za­mi­nai... Už pa­žei­di­mus bu­vo dar klup­do­ma kam­pan, lie­pia­ma kam­pe pa­sto­vė­ti, net iš­va­ro­ma iš kla­sės su rei­ka­la­vi­mu at­si­ves­ti tė­vus.

Bū­ta ne­ti­kė­tų at­si­ti­ki­mų, kad ir ma­no Bag­do­niš­kės pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Štai vie­na mer­gy­tė prie len­tos – už­da­vi­nys ne­si­spren­džia ir at­si­ran­da po ko­jo­mis kla­nas. Kla­sė kva­to­ja­si, o pra­var­dė mer­gy­tei pri­lim­pa il­gam. O kaip elg­tis mo­ky­to­jai? Ir štai aš tre­čio­kas, į pa­ruo­šia­mą­ją „ge­gu­žiu­kų“ kla­sę at­ves­ta ma­no jau­no­ji se­su­tė. Už triukš­ma­vi­mą ma­no suo­lo drau­gas Bro­niu­kas pa­klup­do­mas kam­pe ir jis pa­mo­ja į sa­ve ati­džiai žvel­giant se­su­tei ir ji nu­bė­ga ir at­si­klau­pia ša­lia jo. Ir vėl ne­leng­vas už­da­vi­nys mo­ky­to­jai. Tų įvy­kių bū­ta vi­so­se mo­kyk­lo­se, jų ga­li­ma dar ir dar pa­mi­nė­ti, bet svar­biau­sia – at­min­tis apie pir­mą­ją nuo­sta­bią mo­ky­to­ją Bro­nę Vi­šins­kai­tę, Po­vi­lo Vi­šins­kio duk­te­rė­čią.

Ir vi­so­se šio­je kny­go­je pri­sta­to­mo­se mo­kyk­lo­se bu­vo mo­ky­to­jai, ku­rių at­min­tis ly­dė­jo mus vi­są gy­ve­ni­mą ir ženk­lins da­bar­ti­nę ir atei­nan­čią­ją kar­tą.