Kražių kolegijoje – karinė ordino paslaptis

Skai­ty­to­jams Vi­liaus pri­sta­ti­nė­ti ne­bū­ti­na: šiau­lie­tis, pro­fe­sio­na­lus in­dust­ri­nis di­zai­ne­ris, res­pub­li­ko­je ge­rai ži­no­mas kaip kū­rė­jas, dir­ban­tis įvai­riuo­se žan­ruo­se, nau­do­jan­tis įvai­rias tech­no­lo­gi­jas. Kū­rė­jas, ra­šy­to­jas, vi­suo­me­ni­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, lek­to­rius bei vie­nas pro­duk­ty­viau­sių­jų Šiau­rės Lie­tu­vos dai­li­nin­kų. Yra su­kū­ręs per 500 vie­ne­tų įvai­rių ar­chi­tek­tū­ri­nio ir skulp­tū­ri­nio po­bū­džio kū­ri­nių, vaiz­di­nės in­for­ma­ci­jos, ko­mer­ci­nės rek­la­mos, ti­pog­ra­fi­nio di­zai­no dar­bų bei sis­te­mų, ku­rių tik da­lis eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­do­je.

"Ge­le­ži­nė la­pė" Šiau­liuo­se, "Pa­ne-Vė­žys!" Pa­ne­vė­žy­je, "Ka­ra­liš­kų­jų žal­čių šei­ma" Nai­siuo­se, "Hen­kus He­penč­kus" Pak­ruo­jy­je... Tie ir ki­ti skulp­tū­ri­nio di­zai­no au­to­ri­niai kū­ri­niai – tai tik at­ski­ri ka­rei­vė­liai di­zai­ne­rio stra­te­gi­jo­je, ku­rios prio­ri­te­tas – komp­lek­si­niai dar­bai, for­muo­jan­tys lie­tu­viš­ko mies­to es­te­ti­nius pro­ce­sus. Ne­nuos­ta­bu, kad tai, kaip ir dau­ge­lis in­te­lek­ti­nių pro­ce­sų bei in­dust­ri­nio di­zai­no me­to­dų, iš­dės­ty­tų pa­ro­do­je, bu­vo nau­jie­na, staig­me­na ne vie­nam lan­ky­to­jui.

Lan­ky­to­jai ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti ir su tur­tin­ga Vi­liaus kraš­to­ty­ri­ne-is­to­riog­ra­fi­ne veik­la, nes "ku­riant atei­tį – bū­ti­na ži­no­ti praei­tį". Juk neat­si­tik­ti­nai sep­ty­nių kny­gų se­ri­ja "Įdo­mio­ji Šiau­lių is­to­ri­ja", ta­po de­fi­ci­tu da­bar­ti­nė­je kny­gų gau­so­je.

Sa­vo­tiš­kai stra­te­gi­ne nau­jie­na kra­žiš­kiams yra de­ko­ra­ty­vaus, me­ta­lu kaus­ty­to lei­di­nio "Ge­le­ži­nė kny­ga "Ko­vo­jan­tiems gar­bė!" ti­ra­žas, ku­rio at­si­ra­di­mas tie­sio­giai sie­ti­nas su Kra­žių is­to­ri­ja. Ja­me iš­spaus­din­ta ei­lė do­ku­men­tų ir fak­tų, is­to­ri­kų iš­sa­miau ne­ty­ri­nė­tų, nes draus­tų so­viet­me­čiu.

Vie­nas jų tai, kad Lie­tu­viš­ko Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­no, įkur­to Var­niuo­se 1487 me­tais, nuo 1650 me­tų iki šių die­nų is­to­ri­nė bu­vei­nė bu­vo ir te­bė­ra Kra­žiai.

Pa­žy­mint šį neei­li­nį Lie­tu­vos bei Že­mai­ti­jos is­to­ri­jos reiš­ki­nį, au­to­rius pa­siū­lė Lie­tu­vos Gi­ne­so re­kor­dų kny­go­je įre­gist­ruo­tą "Kardą–milžiną", sau­go­mą Šiau­liuo­se, pa­si­sta­ty­ti Kra­žiuo­se. Jis bū­tų ne tik tu­ris­ti­nės trau­kos įžy­my­be, bet pra­tur­tin­tų ir kra­žiš­kių ži­ni­ją apie or­di­ną, sa­vo gy­ven­vie­tės uni­ka­lu­mą, nu­ty­lė­tą so­viet­me­čiu. Šis pa­siū­ly­mas sa­vo lai­ku bu­vo at­mes­tas, nu­ty­lint ar­gu­men­tus, bend­ruo­me­nei ne­bend­rau­jant su me­ce­na­tais.

Neat­si­tik­ti­nai pa­ro­dos me­tu au­to­rius ir sve­čiai šyp­so­jo­si, iš­klau­sę ne tik gau­sius komp­li­men­tus, bet ir ke­lių mo­te­rė­lių ži­nias apie kar­do ir ka­la­vi­jo ge­ne­zę, apie ar­chi­tek­tū­ri­nį mas­te­lį ar kru­vi­ną są­šau­ką tarp Kra­žių sker­dy­nių ir kaž­ko­kio da­bar­ti­nio galvažudžio… Spe­cia­lis­tams aki­vaiz­du – ir me­ta­lu kaus­ty­tų "Ge­le­ži­nių kny­gų" ti­ra­žas, ir "Kardas–milžinas" idea­liai su­pro­jek­tuo­ti dar vie­nai funk­ci­jai – sa­viš­vie­tos.

Pa­ro­da "Mū­sų mies­tas – mū­sų na­mai" Kra­žių ko­le­gi­jos rū­muo­se – sa­vo­tiš­kas iš­šū­kis, eg­za­mi­nas epo­chai. Jot­vin­gių Kry­žiaus Ri­te­rių Or­di­nas ne­tra­di­ciš­ka for­ma kvie­čia Kra­žius, bu­vu­sį Že­mai­ti­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio ir kul­tū­ri­niu cent­rą, at­nau­jin­ti is­to­ri­nius sen­ti­men­tus, už­si­tar­nau­ti tei­sę ir tra­di­ci­ją kar­tą per me­tus, vie­ną die­ną, vis su­švis­ti ofi­cia­lia Šiau­rės Lie­tu­vos sos­ti­ne.

Ne Vil­niu­mi, ne Kau­nu, ne Pa­ne­vė­žiu, ne Šiau­liais, ne Tel­šiais...

Ko­kiu bū­du? Kol kas tai – ka­ri­nė or­di­no pa­slap­tis!