
Naujausios
Poilsis miesto centre
Į Hurgadą keliavau jau antrą kartą. Sakoma, jog tai kontrastų šalis, į kurią nuvykti neužtenka vieno karto. Egiptą vis naujai gali atrasti skirtingu metų laiku ir skirtingose šios šalies vietose.
Pirmą kartą poilsiavome rugsėjo mėnesį, kai dar tvoskė 35 – 40 laipsnių kaitra, o jūros vanduo priminė arbatą. Jame galėjome be perstojo mirkti po kelias valandas.
Tuomet atostogavome priemiestyje, ant jūros kranto išsirikiavusiuose dviejų kambarių ir mini virtuvėlės nameliuose. Didžiulėje viešbučio teritorijoje galėjome pasivaikščioti. Viešbučiui priklausanti paplūdimio dalis taip pat buvo gana erdvi, tęsėsi apie kilometrą.
Šįkart rinkomės viešbutį pačiame mieste. Pamanėme, jog žiemą, kai negalėsime ištisą dieną maudytis jūroje, bus progos pasidairyti po Hurgadą.
Iš gatvės pusės – didžiulis registratūros pastatas. Iš jo, tik jau pro kitas duris išeini į viešbučio pastatų kompleksą. Keli vienas prieš kitą sustatyti daugiaaukščiai namai su nedideliais kambariais ir mažyčiais balkonais. Tarp jų palmėmis ir kitais šiltųjų kraštų augalais bei skulptūrėlėmis papuošta alėja, besidriekianti iki jūros. Ta alėja tapo ir pasivaikščiojimo taku, ir būdu pasiekti jūrą, restoraną bei viešbučio kambarius.
Keistas jausmas, kai iš snieguoto viduržiemio šalčio staiga patenki į vasarą. Be reikalo vežėmės megztukus ir lengvutes striukes. Tik vietą lagaminuose užėmė.
Kadangi poilsiavome jau antrą kartą, Kairą, Gizos piramides ir kitas įdomiausias vietas buvome aplankiusios. Paplaukiojome ir Nilu. Mažyčiame, svyruojančiame laivelyje.
Nepanirome tik jūroje po vandeniu, kur galėjome pamatyti rifus ir kitus povandeninius Raudonosios jūros turtus.
Žiemos poilsio metu ketinome nukeliauti tik į Luksorą. Pamatyti įspūdingų šventyklų ir pasisemti dvasinės palaimos, kurią tikina ten randantys vietos gyventojai. Mat, žiemos metas, kai vėsesni orai, pats geriausias laikas ten vykti. Vasarą, per karščius, tokia kelionė – per sunki.
Deja, ten vyko remonto darbai. Tad visa savaitė buvo paskirta lepintis nedideliame paplūdimyje ir vietos maistui bei vaisiams ragauti. Į kelialapio kainą buvo viskas įskaičiuota.
Sunku apsiginti nuo prekiautojų
Noras pasivaikščioti po Hurgadą sužlugo jau antrąją atostogų dieną, kai, į kišenę įsikišusios po 25 eurus, išėjome iš viešbučio teritorijos.
Šaligatviai tiesiog aplipę prekiautojais. Kiekvienas įkyriai siūlo savo prekes: prieskonių rinkinius, arbatas, aliejus, tepalus. Vargais negalais, turėdamos dar visą pinigų sumą, pasiekėmė tikslą – odinės galanterijos parduotuvėlę, kur prekiaujama palyginti kokybiškomis odos rankinėmis su suklastotais žinomais prekių ženklais.
Paslaugūs pardavėjai tuoj pat ėmė klausti, iš kur atvykome. Nešnekėti negražu – prabilome rusiškai. Jie, taip pat prašnekę mūsų kalba, stengėsi įbrukti kuo daugiau prekių. Rodė vieną po kitos vasarai ir žiemai tinkančias rankines. Kai paklausėme kainos, nesakė tik liepė rinktis kuo daugiau prekių. Nuvedė prie tokių pat suklastotų trikotažo marškinėlių.
Įvertinusios kišenės turinį, pasiėmėme po vieną rankinuką ir vienus marškinėlius. Tačiau egiptiečiai grūdo prekes per prievartą. Patinka ir imkit. Teko prisipažinti, jog nepasiėmėme piniginių – turime tik po 25 eurus. Pasimuistęs ir pakrapštę pakaušį, aktyviausias pardavėjas įbruko į rankas po antrą rankinuką iš tų, kuriuos apžiūrinėjome, pasiėmė pinigus – ir buvome atsiskaitę.
Grįžtant jau temo. Egipte sausio mėnesį temsta gana anksti. Viešbutis – netoli. Nuo jo nuėjome gal kokį puskilometrį. Bet gatvės prekeiviai prietemoje buvo dar įkyresni. Stvėrė už skvernų, tempėsi prie savo prekystalių.
Prie vieno jų staipėsi senyvo amžiaus lietuvė. Prisipažino gausianti arbatos ir prieskonių už dyką, kad pakalbintų ir sustabdytų jų prekėmis nesusidominčius savo tautiečius. Kai žmogus sustoja – jam jau galima "pūsti arabus" ir plėšte išplėšti iš rankų pinigus. Jeigu paduosite dešimt eurų, o pirksite už penkis, grąžą gausite aliejais, šveitikliais ar dar kokiu nereikalingu niekalu.
Būna ir atvirkščiai – siūlo prekes ar paslaugas be pinigų – esą pinigus atnešite rytoj.
"Gal reikia vyro?"
Kai kurie, dar visai vaikiškai atrodantys egiptiečiai, pamatę gatvėje moteris, šaukia: "Gal reikia vyro? Aš – viengungis!"
Šių vyrukų užmačias ir tiesmukiškumą supratome vėliau, kai susipažinome su viešbučio parduotuvėlėje aliejais prekiavusia ruse Katia.
Dienomis ji nuolat vaikštinėjo po paplūdimį ir kvietė klientes pavakaroti savo parduotuvėlėje. Siūlė išbandyti kaukes, aliejus ir kitokias kosmetikos priemones.
Vieną popietę prisėdo šalia mūsų gulto ir pradėjo reklamuoti savo prekes. Klausėmės tik iš mandagumo.
Tačiau mums labiau rūpėjo vietos gyventojų papročiai jų gyvenimo būdas. Katia su atvira tikros rusės siela atvėrė turistui nematomas egiptiečių gyvenimo puses.
Ji Hurgadoje gyvena jau keliolika metų. Vyras, su kuriuo šiuo metu gyvena, – jau trečias. Per daug kompleksų neturinti gerų kūno formų moteris tikino, jog jai pasitaiko tik geri, lėti egiptiečiai vyrai. Beje, ir išsilavinę.
Pasirodo, daugelis jaunų egiptiečių, norėdami ištrūkti į Europą, kalbina moteris, nepaisydami nei jų amžiaus, nei išvaizdos. Neretai jie veda senyvas vienišas vokietes ar kitas europietes. Taip patenka į kitą pasaulį. Savo žmonomis atsakingai rūpinasi iki mirties, nesigėdija su jomis rodytis viešose vietose, globoja. Po jų mirties vaikinukams lieka visas žmonų turtas: būstai, santaupos, sukaupta pensija.
"Tačiau keisčiausia, jog jie, tapę našliais ir, turėdami užtikrintą materialinę padėtį, neveda jaunų savo tautiečių, kurios pagimdytų vaikų. Vėl dairosi senų turtingų moterų. Vedybos tampa jų verslu", – su nuostaba pasakojo Katia.
Ji dar pasakojo, jog daugelis tų į miestą atsiboginusių vyrukų gali būti ir vedę. Bet kaime palieka savo jaunas žmonas. Jos ten turi mažą kambariuką, lovą, stalą – ir augina vaikus. Vyrai kartais parvažiuoja į kaimelius. Parveža pinigų. Bet netrukus ir vėl išvyksta. Pasitaiko, jog jų žmonos būna mažametės mergaitės.
Kai atsidėkodamos už papasakotas istorijas, nuėjome į parduotuvėlę išbandyti Katios aliejų ir tepalų, iš kitos parduotuvėlės mus smalsiai stebėjo jaunas pardavėjas. Po SPA procedūrų neiškentęs pripuolė ir laužyta rusų kalba ėmė įtikinėti, kad jam "daug, daug patinka" jauna mano kelionės draugė.
Higiena savaip
Viešbutyje dirbo vieni vyrai. Ir virtuvėje, ir valytojais, ir kambarių tvarkytojais. Beje, pastarieji būdavo ypač jauni. Įtariu, jog nepilnamečiai. Susišnekėti su jais buvo tikras vargas. Rusiškai, kaip ir pas mus jaunesnioji karta, jie jau nebemoka. Vokiškai – irgi nemoka. Angliškai – tik šiek tiek. Tad ko nors pareikalauti ar paprašyti turėdavome gestais.
Tiesą sakant, jų supratimas apie švarą – gana keistas. Į kambarį atsineša kibirą vandens. Papila ant grindų, pamozoja – ir jau neva švaru.
Keistai higieną supranta ir masažuotojos. Po paplūdimį vaikštantys vadybininkai įpiršo kelis masažo seansus. Egiptietiški masažai – geri, verti jų kainos. Masažavo visą kūną – nuo pėdų iki veido.
Tačiau keisčiausia, jog iš pradžių masažavusios kojų padus, paskui – kojas, nugarą jos, net nenusiplovusios rankų, masažuodavo ir veidą.
Viešbutis buvo keturių žvaigždučių. Tačiau patalpų viduje buvo parašyta, jog pagal egiptietiškus standartus jis atitinka penkių žvaigždučių viešbutį.
Žinoma, kaina, kurią sumoki už savaitę atostogų su skrydžiu, viešbučiu, maistu ir viešbutyje organizuojamomis pramogomis, – tikrai nedidelė. Vargu, ar už tiek galėtum savaitę pavasaroti Palangoje. Tad į kai kuriuos keistumus ir nepatogumus tiesiog numoji ranka. Juk ir savuose namuose visko pasitaiko.