
Naujausios
Netanija – modernus turistinis miestas Viduržemio jūros pakrantėje, šalia Tel Avivo. Viešbutyje – šabas. Administratorius skėsčioja rankomis: personalas nespėjo paruošti kambarių, o greičiau negalima, todėl nežinia kada. Šabas – bet paplūdimyje jo lyg nėra: nuomojami gultai, čirškinami kepsniai... Tik sutemus gauname raktus nuo kambario, o mieste atgyja prekyba.
Šabas buvo ir oro uoste. Saugumo pareigūnui pasirodęs įtartinas nekalto veido vaikinas nuo Panevėžio, galbūt, kad kalba tik lietuviškai, todėl ir negalėjo paaiškinti, kodėl toks jaunas ir dar be bendrakeleivio. Prasėdėjęs pareigūnų kamabaryje visą amžinybę, kol ten lėtai, bet užtikrintai jį visapusiškai tyrinėjo, viešbutyje pasirodė jau sutemus.
Kitų kultūrų žmonėms žydų tradicijos, gali atrodyti visaip – archajiškomis ar keistomis, o gyvenimo būdas – kartais net atgrasus, tačiau negali nesižavėti Izraelio sūnų ir dukrų sugebėjimu visose tremtyse, išgyvenus pogromų bangą ir dvidešimtojo amžiaus marą Holokaustą, išsaugoti savo tikėjimo tradicijas, kalbą ir kultūrą, papildytą skirtingų tautų pasaulėjautos dalelytėmis. Aškenaziai – iš Vidurio ir Rytų Europos, safardai – Ispanijos, Etiopijos ir Jordanijos judėjai, litvakai ir chasidai – nedideliame žemės lopinėlyje tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų saugo savo išskirtinumą, sukūrė unikalią valstybę, kuriai nėra abejingų: vieni stebisi technikos, mokslo progresu, studijuoja jos kultūrinį, istorinį palikimą, religijas, kiti – protestuoja ar tiesiog nekenčia.
Laikas Izraelyje skaičiuojamas šimtmečiais... Bene švenčiausioje Izraelio vietoje, Jeruzalėje, prie Raudų sienos, rimtis ir šurmulys. Meldžiamasi, skaitomos šventosios knygos, o prie pertvaros, skiriančios vyrų ir moterų maldos teritorijas, vyksta trylikamečių berniukų palydėtuvės į vyrų pasaulį. Dažną jaunuolį prie Raudų sienos tėvas atneša ant nugaros, nes ant rankų – jau per didelis ir sunkus.
Bar/Bat micva ( sūnų ir dukrų pilnametystės šventė). Berniukai jos sulaukia, peržengę 13 metų ribą, mergaitės – 12-os. Tada jaunuoliai įgauna naujas pareigas ir teises: būti atsakingi už savo veiksmus, teisę mokyti Torą ir vykdyti jos įsakymus.
Už stalų susirinkę giminės vyrai atlieka šiai iškilmingai dienai skirtas apeigas: skaitomi raštai, giedama, šokami rateliai. Kitoje pertvaros pusėje nerimsta moterys: palypėjusios stebi apeigas, skamba "Izraelis Izraelis", apeigų kaltininkui metami saldainiai. Paskutinė vaikystės diena.
Nuo senųjų Jeruzalės mūrų į aikštę prie Raudų sienos nusileidžiama, praėjus patikros punktą. Iki 1967-ųjų šią miesto dalį valdė Jordanijos karalius, aikštė buvo užstatyta Mauritanijos arabų namais. Po Izraeliui pergalingo 6 dienų karo nugriautos užtvaros tarp Rytų ir Vakarų Jeruzalės, miestas pirmąkart po 2000 metų suvienytas, o, atlaisvinant prieigas prie sienos, buldozeriais nušluoti arabų namai.
Aukštėliau šios vietos kadaise stovėjo pagrindinė žydų šventovė, kurioje buvo saugoma Sandoros skrynia ir kitos relikvijos. Dabar čia – musulmonų valdos. Uolos Kupolas ant Šventovės arba Morijos kalno – seniausias ir puošniausias musulmoniškas paminklas Palestinoje. Mečetė, pažvelgus nuo Jeruzalės kalvų, spindi auksu, šventumu ir stebuklais. Islamo tradicija skelbia, kad pranašas Mahometas iš Medinos žirgu atjojo ant Morijos kalno ir naktį pakilo į dangų. Ir kai ateis laikas vėl nužengti į Žemę, jis tai padarys būtent toje vietoje, kur dabar stovi Uolos Kupolas. Tada šventykla sugrius, ir spindės vien pranašo Mahometo skleidžiama šviesa. Tad nenuostabu, kad ir musulmonams Jeruzalė yra šventas miestas – švenčiau tik Mekoje ir Medinoje.
O kalnas, nuo kurio Mahometas žengė į amžinybę, brangus ir žydams. Manoma, kad būtent čia patriarchas Abraomas buvo pasirengęs paaukoti sūnų Izaoką, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę Dievui. Aukščiausiajam sustabdžius pakeltą tėvo ranką, Izaokas vėliau tapo žydų tautos pradininku.
Netoliese užmūryti Auksiniai Vartai – dar vienas skirtingų Jeruzalės religijų garbinimo objektas. Naujasis Testamentas skelbia, kad Jėzus ant asiliuko Verbų sekmadienį į Jeruzalės šventyklos aikštę įjojo pro šiuos vartus. Rašoma, kad prie Auksinių Vartų, kaip ir prie Raudų sienos meldėsi žydai, krykščionys ir musulmonai. O užmūryti jie galbūt viduramžiais, kai kryžiuočiai tvirtino miesto sienas, saugodami Kristaus karstą nuo kitatikių.
Pirmoje šio reportažo dalyje jau minėtas tarpukario keliautojas Matas Šalčius, apsilankęs Jeruzalėje, pastebi: " didingai išsiskiria sienoje rytiniai Jeruzalės Aukso Vartai, kurie, žydai tiki, patys atsidarysią, kai per juos įeisiąs į miestą mesijas"... Apskritai šiame mieste tiek daug išganymo laukimo, kad ir nebežinai žmogus, kuriam dievui priklausai...