Naujausios
Mūsų auksas dar čia
Be jų neapsieina nė viena paroda ar koncertas, jie patys rašo knygas ir rengia parodas, jų siekiamybė — advokatė Gražbylė Venclauskaitė, kuriai iki 100 metų trūksta 9 mėnesių ir kuri savo humoru bei energija užkrečia visus. Jie stengiasi savo aukso amžiuje iš gyvenimo išsirankioti tik pozityvus.
Šiaulių senjorų draugija — ypatinga bendruomenė, be kurios Šiauliai būtų ne Šiauliai.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Senjorų siekiamybė
Į pirmąjį susirinkimą, savotišką senjorų naujo sezono atidarymą J. Janonio gimnazijos muziejuje, susirinko apie pusšimtis žmonių.
Susitikimą pakviesta pradėti advokatė Gražbylė Venclauskaitė pašmaikštavo: „Su manim reikia ne pradėti , o užbaigti“. Ir priminė savo amžių — be devynių mėnesių 100 metų.
Ponia Gražbylė (anot jos, buvusi sveika, kaip ridikas, kol jai neįkando kaimynų šuo) kolegoms senjorams trumpai išdėstė sveiko ir laimingo gyvenimo receptą: „Kiekvieną rytą ir vakarą per visą bulvarą nušaunu iki viešbučio ir atgal: sninga ar lyja, bet žygiuoju“.
G. Venclauskaitė papasakojo, kodėl netikinti gydytojais.
Vieną rytą prieš dvejus ji pajutusi, kad negalinti išlipti iš lovos, daktarai pripažino radikulitą. „O tai gerai, — apsidžiaugė ponia Gražbylė, — cik cik ir praeis“. Bet gydytojai pasakė, kad tokiam amžiuje “cik cik“ nebus.
Nuėjo ponia Gražbylė pas kitą gydytoją, o tas rado išvaržą. „O tai gerai,— apsidžiaugė, — išpjausit ir praeis“. Bet gydytojas pasakė, kad jie išvaržų nepjauna ir pasiūlė nešioti korsetą.
„Parėjau namo nelaiminga, pavalgiau stipriai, pagulėjau, priėjau teisingos išvados ir pradėjau šaudyti iki viešbučio ir atgal. Skauda, bet einu. Kitą dieną dar porą reisų, trečią dieną jau buvau sveika“, — pasakojo senjorų siekiamybė. Tuo pat metodu ji tikina išsigydžiusi ir diabetą, taip gydosi ir skaudančią po šuns įkandimo koją.
Kolegų paklausta, ar serga už krepšinį, ponia Gražbylė pasipiktina: „Niekuo aš nesergu!“.
Pagrindinis ponios Gražbylės maistas visą gyvenimą — šokoladas.
„Kaip girtuoklis pragertų paskutinę penkrublinę, taip aš pravalgyčiau“, — prisipažįsta Gražbylė.
Ne „šutvė“, o draugija
„Kitiems mes atrodome lyg ir suvytę, lyg pasenę, sutrūkinėję siūlai atminties, o poilsiui pilnam pristinga mums nakties..., — savo eilėmis jau prie arbatos stalo tęsia susitikimą Šiaulių garbės pilietė, daktarė Jūra Daulenskienė. — Bet mūsų gyvenime yra ir kita buvimo pusė, kiek džiaugsmo pajunti, pamatęs šiltą žvilgsnį, pajutęs širdingą rankos paspaudimą, išgirdęs su meile ištartus žodžius: kaip gyveni? Tada atsitiesi, ir vėl pirmyn eini“.
Tai va, sako neprilygstama ponia Jūra, kai šita „šutvė“ sueina, viską ir susirenki: ir žvilgsnį, ir rankos paspaudimą.
„Tada mes neseni, ir dar visai nesuvytę. Praktiškai visi viens kitą suprantame, laukiame susitikimų. O čia mano moteriška silpnybė: Rimutis, Juozukas, Danas.... Mes pasižiūrim viens į kitą ir matom ne kuo šiandien esam, o nubėgam kažin kur į tuos laikus...“, — teatrališkai tęsia ponia Jūra, kažkada per neatsargumą kolegos parodos atidarymo metu sveikintojus pristačiusi kaip “senjorų šutvę“.
Tačiau Rimutis (Rimantas Vaitiekūnas — režisierius, aktorius, dainų autorius) pasipriešina: „Čia yra Šiaulių miesto senjorų draugija, oficialiai pripažinta, turinti antspaudą, nario bilietą. O ne šutvė...“
Rimantas Vaitiekūnas pasakoja, kad ši draugija buvo suburta Huberto Smilgio, tuometinio Kultūros skyriaus vedėjo, iniciatyva. Pirmiausiai norėta, kad į ją burtųsi kultūros veikėjai, aktoriai, bibliotekininkai, mokytojai, muzikantai. Iš pradžių buvo sukviesti 27 žmonės.
Taip prasidėjo teminiai susitikimai, draugijoje kalbėta apie istorines asmenybes, skaityta poezija, klausyti prisiminimai apie Šiaulių miesto prieškarinį gyvenimą. Ilgainiui draugija platėjo, atėjo naujų įdomių žmonių, prasidėjo išvykos į Rygos operą, po Lietuvą.
Senjorų pozityvai
Danielius Balčiūnas, visų senjorų draugijos važiavimų pramanytojas, be kurio nebūna kelionių, sako: „Aš ateinu čia lyg į savo šeimą: vyrai man — kaip broliai, moterys — kaip sesės, dauguma mūsų vadinamės mažybiniais vardais“. Ponas Danielius teigia kelionių neatsisakantis, kol jo kojos ir liežuvis veikia: “Kur aš buvau, parodysiu ir jums“.
Paklausti, ar jaudina juos šalies ir miesto politinis gyvenimas, senjorai sako, kad „beviltiškai jaudina“.
„Pavyzdžiui, visiškai sugriuvusi medicina“, — pradeda daktarė J. Daulianskienė, bet tuoj ją nutraukia: “Ko jūs dejuojate, juk turit pavyzdį, kaip gydytis“. Ir visi vėl atsisuka į ramiai šokoladinius saldainius kremtančią Gražbylę Venclauskaitę.
Vis dėlto, kad labiausiai neramina senjorus?
„Vat čia jūs pradedat rinkti negatyvus, čia nėra negatyvų, vien pozityvai“, — perspėja senjorų vairuotoju prisistatęs Zenonas Sabalys.
„Mes negalime vaikščioti bulvaru, kur kas trečias žodis — keiksmažodis. Tai mums visai neįdomu. O rytą štai galima praeiti švariu bulvaru — ir giedra, ir gražu“, — sako kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė.
Aukso amžius
„Matėt, vakar koks saulėlydis buvo?“, — tęsia pozityvią temą Vanda Kavaliauskienė, Katinų muziejaus įkūrėja, senjorų draugijos narė nuo pat jos įkūrimo pradžios.
Ponia Vanda prisipažįsta einanti į senjorų rengiamas ekskursijas net jei susižeidžia koją. Stiprybės ji semiasi iš sėdėjimo ąžuolo paunksnėje. O pasilsėjusi po ąžuolu eina rašyti atsiminimų knygos apie savo šeimą. Kūno negalias ponia Vanda gydosi... kate.
Valentinas Tepliajevas, sportininkas ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, išsitaria turįs legendinę, ko gero, seniausią Šiauliuose katę, kuriai jau 22-eji metai, tačiau kitų senjorų yra paraginamas geriau taip gerai rūpintis ne kate, o savo gražiąja žmona.
Valentino antroji gyvenimo pusė Janina Tepliajeva, pedagogė, kultūros veikėja, susimąsto: „Aš visur atsirandu tarytum pavėlavusi, kai aukso amžius jau praėjęs. O čia aš džiaugiuosi, patekusi į tą žmonių tarpą, kur visas auksas čia yra“.
Ponia Janina neiškenčia nepadovanojusi sezono atidarymo proga po humoristinį eilėraštį. Damoms — apie tai, kad moteris meilei pribręsta tik 60 — ies, o senjorams — apie karsto pirkti ėjusį senį, kuris, pamatęs jauną kirpėją, „užvirė“ ir nutarė tik pasitrumpinti barzdą.
Dvasios komforto laikas
„Juk iš tiesų atėjome į tą laiką, kai galime būti laisvi. Mūsų gyvenime visą laiką buvo įsipareigojimai, atsakomybė, baimė, kad tik laiku, kad taip, kaip reikia... O dabar — dvasios komforto laikas... Galime sakyti eilėraščius, dainuoti, važiuoti į ekskursijas, daryti mėgstamus darbus“, — sakė pedagogė Cecilija Lapkuvienė.
Ji paragino senhjorus jungtis dar didesniam bendrumui: gal naujų pomėgių susigalvoti, o gal organizuoti susitikimus su jaunais žmonėmis.
„Kad nesėdėtume savo vakuume ir nedūsautume, kad būtų įdomu gyvą gyvenimą gyventi. Galėtume dar daugiau dalintis, kad dabartinio amžiaus prasmė būtų dar didesnė“, — išsakė savo viziją C. Lapkuvienė.
„Julija, papasakokite apie šio amžiaus ypatumus, aukso amžiaus grožį...“, — senjorai paragina kukliai prie stalo sėdinčią Juliją Gascevičiūtę— Zmirskienę, buvusią Šiaulių dramos teatro primadoną.
„Gal kiti ir turi ką įdomaus apie save papasakoti, o aš tai nieko“, — išsisukinėja ponia Julija.
„O šią vasarą kur buvote?
„Nu kur buvau... Nicoje“, — ramiai atsako ponia Julija, ir visas senjorų būrys prapliumpa juoku.
ARBATA: Šiaulių J.Janonio gimnazijos muziejus vargiai prie arbatos stalo sutalpina Šiaulių senjorus.
DRAUGIJA: Rimantas Vaitiekūnas: „Taigi tikslinu, čia ne klubas, ne šutvė, ne sambūris, o draugija, oficialiai...“.
AUKSAS: „Džiaugiuosi patekusi į tą žmonių tarpą, kur visas auksas čia yra“, — sako Janina Tepliajeva.
KUKLUMAS: „Gal kiti ir turi ką įdomaus apie save papasakoti, o aš tai nieko“, — išsisukinėja buvusi Šiaulių dramos teatro primadona Julija Gascevičiūtė— Zmirskienė, šią vasarą praleidusi Nicoje pas anūkės šeimą.
PRISIMINIMAI: Visuomet geros nuotaikos daktarė Jūra Daulianskienė prisimena, kaip karjeros pradžioje dailininkui Gerardui Bagdonavičiui buvo nustačiusi „plaučių dryžuotumą amžiaus ribose“.
PRASMĖ: Pedagogė Cecilija Lapkuvienė pasiūlė susigalvoti dar daugiau dalykų, „kad dabartinio amžiaus prasmė būtų dar didesnė“.
ŠOKOLADAS: Vydūno krikšto duktė Gražbylė Venclauskaitė, po 9 mėnesių švęsianti savo šimtmetį, prisipažino, kad visą gyvenimą jos pagrindinis maistas buvęs šokoladas.
dešinėje — iškirpti.
