Naujausios
Ir pradedam tvarkyti Šiaulius...
„Šiaulių kraštas“ spausdino straipsnių ciklą “Uždumblėjusių smegenų zonos“, kurio metu su architektu Algimantu Černiausku lankėmės unikaliose, bet labai apleistose Šiaulių vietose — miesto parkuose, Prūdelio, Talkšos, Rėkyvos ežerų prieigose. Šių straipsnių tikslas buvo išprovokuoti diskusiją ir norą — ir valdžios, ir miesto bendruomenės — gyventi gražesniuose Šiauliuose.
Ką daryti, kad miestas, kuriame gyvename, būtų patogesnis ir gražesnis? Ar įmanoma tvarkyti parkus ir kitas žaliąsias zonas, esant kiauram miesto biudžetui?
Redakcijoje prie apvalaus stalo padiskutuoti susėdo Šiaulių meras Justinas Sartauskas, architektas Algimantas Černiauskas, Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė, kelių Šiaulių nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovas Gediminas Trijonis.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Beržynėlis" laikosi tik ant manęs“
— Susidaro įspūdis, kad Šiauliai — vienas iš prasčiausiai besitvarkančių miestų Lietuvoje ir kad jis, anot vieno mūsų pašnekovo, nepritaikytas gyventi žmonėms. Mere, jūsų manymu, kokios priežastys?
J. Sartauskas:
— Sutinku, mūsų užduotis — padaryti, kad žmogui čia būti gera gyventi. Tačiau, jei paklaustume, kas šiuo metu miestietį labiausiai jaudina — parkai, gatvės, šaligatviai ar automobilių statymas prie namų — pamatytume, kad visos problemos labai svarbios.
Aš sakyčiau: pirmiausia reikia išasfaltuoti gatves (dabar 70 kilometrų gatvių mieste neasfaltuota). Į kiemų duobes neinvestuota dvejus metus, šaligatviai — visiškai apverktinos būklės, mieste nėra jokių dviračių takų.
Tačiau kitais metais dviračių takų programai gauname 6 milijonus litų. Tikimės Tilžės gatve Bubių link pasidaryti gerą, spalvoto betono, tikrą dviračių taką, kad bent viena vieta dviratininkams būtų sutvarkyta.
— Miesto parkai dėmesio vėl nesulauks?
— Galiu nesigirti, bet "Beržynėlis" laikosi tik ant manęs. Manęs neliko, "Beržynėlį" nugyveno, dabar aš vėl atstatinėju. Šiemet iš rėmėjų lėšų dvi gatves išasfaltavom, kitąmet bus valomas Prūdelis, atsiras tiltelis, labirintas, sūpynės, bėgiojimo trasa. Nors vieną zoną noriu padaryti iki galo. Kitų parkų ateitis tolima — visiškai nėra pinigų.
Todėl artimiausių trejų metų planuose parkų nėra. Va, šiandien sėsime ir išbraukysime visus projektus, nes kitąmet biudžete — minus 20 milijonų.
— Atsakymas įprastas — nėra pinigų. Ir viskas? Ar miesto Investicijų ir plėtros skyrius dirba pakankamai gerai?
— Realiai — jie per daug padirbėjo, nes prie europinių pinigų reikia pridėti savo. Pavyzdžiui, pramoniniam parkui teks pridėti 20 milijonų litų, o kiemams sutvarkyti užtektų milijono. Bulvaras mums irgi 20 milijonų kainavo, ir dar kreditas nesumokėtas, kasmet milijoną vien palūkanų mokame.
Žaliosioms zonoms ieškos šefų
— Vadinasi, kol išmokėsite skolas, gyvensime šabakštynuose?
J. Sartauskas:
— Reikia padirbėti su įmonėmis. Kadaise buvau pradėjęs galvoti tokį modelį: pavyzdžiui, Kaštonų alėją atiduoti globoti saldainių fabrikui. Tokia forma įmanoma.
Žiūrime, kas dar yra Šiaulių simbolis: „Baltik vairas“, “Šiaulių tauro televizoriai“, “Gubernija“, galime ir “Akropolį“ pakviesti...
Jie gali investuoti į suoliukus, šiukšliadėžes, gali gatvės grindinį padaryti įdomesnį...
Iniciatyvos ėmiausi ir dėl bulvaro. Buvo absurdiškas pasiūlymas atleisti bulvaro parduotuves 50 procentų nuo mokesčių, nieko už tai negaunant.
Pasiūliau: gerai, atleidžiam, bet tada nors 25 procentus atiduokite renginiams organizuoti. Pasipriešinimas iš verslininkų didžiulis: kam mums visuomeninė veikla?
Asta Klimienė:
— Imkime mero pavyzdį — meras kuruoja "Beržynėlį", tad gal atsirastų žmonių, kurie paimtų globoti vieną ar kitą parką?
Botanikos sodas gavo sklypą per pačią krizę. Universitetas pasakė, kad biudžetas toks, jog tik etatus galime išsilaikyti. Susėdę sukome galvas, radome nišą, kur galime teikti projektą, ir dabar kuriame naują kolekciją.
Kitas mūsų pavyzdys — Žolinės. Jau treti metai jas rengiame su nuliniu biudžetu, kviečiu tik Šiaulių verslininkus, o pasižiūrėkite, koks rezultatas.
Pasitelkti mažas įmonėlės
J. Sartauskas:
— Yra variantas paskelbti keletą parkų, kuriems numatytas biudžetas šienavimui ir švarinimui. Manau, Zubovų parką tikrai galėtų tvarkyti mini šeimos įmonėlė. Pavyzdys — gėlės. Kai mums gėles tvarkė „Šiaulių apželdinimas“, mums tai kainuodavo 150 tūkstančių litų, ir buvo blogiau. Dabar — 80 tūkstančių, ir gražiau, ir kaina kita. Mažos įmonės neturi didžiulio antstato.
Turėtume skatinti iniciatyvius žmones iš bankrutuojančių įmonių kurti elementarią firmikę, kuri, nusipirkusi traktoriuką, galėtų šienauti.
Improvizacijos parko tema
Asta Klimienė:
— Botanikos sodas irgi niekada neatsisakė miestui padėti.
A. Černiauskas: .
— Ar nenorėtumėte turėti parke kokios gražios oazės jūsų gėlių pardavimui, ar arbatų skanavimui gėlių oranžerijos?
Aš galiu padaryti, tarkime, projektą veltui... Ir įsivaizduojate, sėdime kažkokioje nišoje, ar po tentu, ir žinome, kad šalia — ne komercininkas, kuris plėšia, o gėlininkai save eksponuoja. Ir sukrustų kiti, nes jiems konkurencija — žmogus čia kavą gautų už 2 litus, o ne už tris su puse.
J. Sartauskas:
— Galėtų, kaip Palangoje, orkestras groti.
A. Černiauskas:
— Dar prieš dešimt metų pramarširuodavo tas mūsų orkestras...
J. Sartauskas:
— Bet pas mus — prekybos centrų kultūra.
A. Černiauskas:
— Kauno senamiesčio verslininkai pasipriešino prekybos centrams, susibūrė į iniciatyvinę grupę, susitarė sodinti gėles ir panašiai, žinoma, ir miestas pagelbėjo. Atlaisvinus verslininkus nuo biurokratinių formalių dalykų, būtų galima greitai gyvenimą pagyvinti.
Verslas remia, jei valdžia palaiko
— Kodėl manote, kad verslas sutiks mecenuoti miesto projektus ir daryti tai, kas jiems nepriklauso ir neneša pelno?
Gediminas Trijonis:
— Nuo studijų pradžios pradėjau dalyvauti visuomeninėje veikloje ir iš karto susidurdavome su tokia problema. Einame į verslo įmones, prašome, kad paremtų mūsų renginius, o verslas sako: reikia sistemiškumo — kol nėra palaikymo iš valdžios, tai ir mes nelabai norim prisidėti.
Bet iš šios dienos diskusijos girdžiu, kad galime rasti dialogą su valdžios institucijomis. Pavyzdžiui, jei verslą atleidžiat nuo dalies mokesčių, jis turi motyvą pagelbėti nevyriausybinėms organizacijoms, o kartu įjungiant kultūros, meno projektus, būtų galima sujudinti miesto gyvenimą.
Mes su socialiai atsakingų įmonių asociacija pradėjome tvarkyti Bačiūnų paplūdimį. Pajudinę verslo įmones, pamatėme, kad vienai negaila metalo, kitai — lentų, trečia padarė krepšinio stovą ir lanką, kita pasisiūlė įrengti tinklinio aikštelę, žolę nupjauti. O jei dar į įmones galėtume eiti su papildomais argumentais, būtų dar lengviau.
Jei miesto meras sukuria įrankį, kuris padeda verslui — mes galime suorganizuoti didžiulį būrį talkininkų, kurie įsijungs į miesto tvarkymą. Nueinu šiandien pat ir pasakau 40 jaunų žmonių būriui, ir mes darom.
Patriotiškumas — iš apačios
J. Sartauskas:
— Ir labai gerai, kad ne valdžia kviečia tvarkytis. Reikia, kad žmonės rodytų nepakantumą. Patriotiškumas turi ateiti beveik iš apačios, bet žinant valdžiai...
Kai nėra pinigų, belieka visuomeniškumas ir bendruomeniškumas bei projektų paieška. Mes Talkšą per projektus smarkiai pajudinome, dabar administracija turėtų ieškoti finansavimo per visus norvegų mechanizmus...
A. Černiauskas:
— Apsišluoti, susitvarkyti, nusišienauti galima savo jėgomis, tačiau toliau planus reikia suskaidyti dalimis ir pabandyti pritraukti tarptautinius projektus, pavyzdžiui, pasienio bendradarbiavimo. Teko matyti, kaip puikiai per pasienio projektus tvarkosi Druskininkai.
— Kiek galėtų prisidėti bendruomenės?
J. Sartauskas:
— Puikiai matote, kad bendruomenių jausmas užmušinėjamas. Jei tik valdžia ką inicijuoja, bendruomenės kyla: atseit, valdžia tingi, pati iš kabineto neišeina, pinigų turi, bet kviečiasi padirbėti bendruomenes už dyka. Net kvietimas daugiabučiams apsišienauti savo prieigas sukėlė pasipriešinimo judėjimą.
Tykiai ramiai, bet visi darom
— Reziumuojant, ko galime tikėtis, ir ko konkrečiai laukti?
J. Sartauskas:
— Pirma, kelioms erdvėms bus skelbiami jų priežiūros konkursai, decentralizuojama paslauga.
Antra, siūlysime verslo ar kitoms bendruomenėms pasirinkti vieną-du objektus ir padaryti projektą iki galo. Žinoma, dideli projektai pareikalaus didelių pinigų, bet skvereliai, akcentai gali būti prižiūrimi tam tikrų bendruomenių.
Trečia, turime orientuotis į dviračių miestą ir vystyti dviračių takų struktūrą. Aišku, mano noras būtų dviračiais perkirsti Dainų parką, bet ten dar nesaugu.
Pažadu, kad visi parkai bent bus šienaujami. Sakau, kad Zubovo parkas — prioritetas. Turime surasti pinigų techniniam projektui užsisakyti.
G. Trijonis:
— Galime pažadėti, kad sutelksime jėgų iš miesto bendruomenės pusės.
A. Černiauskas:
— Gal reikėtų surašyti deklaraciją, kad mintis eitų keliom linijom, kai visi yra judesy. Tykiai ramiai, bet visi darom.
Noras matyti Šiaulius gražesnius turi nugalėti skepticizmą.
J. Sartauskas:
— Kviečiame šiauliečius diskutuoti, norime išnaudoti jų energiją. Tik ne taip, kad „jūs sutvarkykit, ir padarykit“...Pirmiausiai į savivaldybę turi kreiptis iniciatyvūs žmonės, turintys idėją ir savo palaikymo komandą. Tada rašomas raštas merui ar direktoriui, ir pradedam...
SVEČIAI: Apvalaus stalo diskusijoje dalyvauja (iš kairės) miesto meras Justinas Sartauskas, architektas Algimantas Černiauskas, ŠU Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė, ŠNVO atstovas Gediminas Trijonis.
PAVYZDYS: Šiaulių meras J. Sartauskas: „Galiu nesigirti, bet Beržynėlis laikosi tik ant manęs“.
NORAS: Architektas A. Černiauskas: „Noras matyti Šiaulius gražesnius turi nugalėti skepticizmą“.
BIUDŽETAS: Botanikos sodo direktorė Asta Klimienė: „Jau treti metai Žolines rengiame su nuliniu biudžetu, kviečiu tik Šiaulių verslininkus, o pasižiūrėkite, koks rezultatas“.
PAJĖGOS: „Nueinu šiandien pat ir pasakau 40 jaunų žmonių būriui, ir mes darom“, — sako Gediminas Trijonis, kelių Šiaulių nevyriausybinių organizacijų atstovas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
