Naujausios
Mokytojai, kurių nepamiršti
„Kas mes būtume, jei nebūtume turėję mokytojų?“, — klausia žymus šalies dirigentas ir pedagogas, Šiaulių miesto garbės pilietis Saulius Sondeckis. Žinomus kraštiečius kalbiname apie mokytojus, formavusius jų charakterį, nuostatas ir asmenybes.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Nepaprastas mokytojo žmogiškumas
„Mokytojas — tai pirmiausia santykis su vaikais, žmogiškumo ugdymas“, — sako Šiaulių garbės pilietė Jūra Daulenskienė, daktarė ir pedagogė. Ji iki šiol prisimena žmogiškumo pavyzdį, kaimo mokytoją Garmų.
„Prisimenu pradžios mokyklą kaime. Tai buvo didelis ūkininko Banionio namas — viename gale gyveno ūkininkas su šeima, iš prieangio galėjai įeiti į mokytojo butą, gretimos durys vedė į klasę, kurioje mokėmės 18-lika pirmo-ketvirto skyriaus mokinių“, — pasakoja J. Daulenskienė.
Rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį vaikai visas pertraukas leisdavo prieangyje, eidavo ratelį, visada kartu eidavo ir mokytojas.
Klasėje, prisimena pašnekovė, buvo ligotas berniukas, su nuolat bėgančia nosimi, nuo jos nešvariomis rankomis, murzinas, apvilktas brezentiniu kombinezonu.
„Ir kada eidavom ratelį, mokytojas visada vieną ranką duodavo tam berniukui, būdavo didžiulės varžytuvės už antrąją mokytojo ranką, o jei nekliūdavo — už antrąją to berniuko ranką, nes mokytojas jį už rankos laiko“, — pasakoja J. Daulenskienė.
Tuomet nebuvo jokio šaipymosi, to berniuko niekas neliesdavo, iš jo nesityčiodavo, visi su juo pasidalindavo, ką atsinešę pietums.
„Mokytojo šventa pareiga — atsakomybė už vaiką visam gyvenimui, gebėjimas mylėti vaiką — net tokį, kurio nosis nešvari, ir turbūt pilnos kelnės, padėti jam būti tarp kitų“, — sako ponia Jūra.
Gydytoja, dirbusi neurologe, neslepia savo praktikoje susidūrusi ir su kitokiais mokytojais. „Čia, Šiauliuose, pas mane į kabinetą suplaukdavo visos mokytojų pedagoginių klaidų aukos, o jų buvo labai daug“, — apgailestauja Šiaulių garbės pilietė.
Didis pedagogas, oratorius, artistas
„Gamtoje taip surėdyta — jei pamokymai neperduodami, jei jaunas žmogus nėra ugdomas ir lavinamas — jis ir lieka primityvu. Jau baigdamas amžių dažnai pagalvoju: o kas mane sukūrė, kas mane padarė?“, — pašnekesį apie mokytojus pradeda žymus dirigentas ir pedagogas, Šiaulių garbės pilietis Saulius Sondeckis.
Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, prisimena pašnekovas, jam ir jo mokyklos draugams didžiausią įtaką darė šiaulietis mokytojas Jonas Adomaitis.
„Tai buvo didis mokytojas, auklėtojas, nepaprasto pedagoginio talento žmogus. Jis labai daug davė formuojant mūsų ne tik literatūros, bet apskritai kultūros pažinimą, arba troškimą siekti kultūros. Visi mūsų klasėje supratome: jei nesieksime aukštesnės kultūros — ne tos popsinės, plebėjiškos, kuria dabar visi taip sodriai naudojasi, bet tikrų kultūros aukštumų — liksime primityvūs“, — pasakoja S. Sondeckis.
Jonas Adomaitis, prisimena jo mokinys, pasižymėjo ne tik aukštu profesionalumu, puikiai pažinojo savo dalyką, mokėjo įtaigiai dėstyti, bet buvo puikus oratorius, turintis fantastiškų artistinių sugebėjimų.
S. Sondeckis prisimena savo mokytoją, vaidinantį Žemaitės „Marčios“ personažus — visi mokiniai sėdėdavo išsižioję, disciplina klasėje buvo geriausia.
S. Sondeckis neslepia, kad buvo likimo apdovanotas gerais pedagogais. Jo mama Rozalija Sondeckienė buvo labai žymi gimnazijos mokytoja, savo sūnui perdavusi pedagogo talentą.
„Gyvenime daug ko pasiekiau, bet visų mano pasiekimų pagrindas yra pedagogika“, — sako žymus dirigentas ir orkestrų vadovas, kaip pats sako “nuo lygios vietos“ išsiugdęs Čiurlionio meno mokyklos, Lietuvos, Lietuvos muzikos akademijos studentų, Sankt Peterburgo konservatorijos, Valstybinio Ermitažo kamerinius orkestrus.
S. Sondeckis teigia iš pedagogų girdintis, kad mokiniai dabar kitokie.
„Ne mokiniai kalti, dabar mes — kitokie, Europoje prisimokę naujų pedagogikos nesąmonių“, — sako pašnekovas.
Jis teigia neįsivaizduojantis, kaip galima auklėti mokinį be pareigos jausmo, be disciplinos.
„Svarbiausiu dalyku mokyme laikau discipliną. Mano orkestre visada buvo geležinė disciplina. O kaip galima be disciplinos gerai groti? Bet disiplina tai nėra muštras“, — sako S. Sondeckis ir prisimena, kad J. Adomaičio pamokose buvo griežta disciplina, iš jo pamokų niekas nebėgdavo, o priešingai — jų laukdavo.
„Yra kuo sekti“
Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė, paklausta apie tikrą mokytoją, iš karto prisimena Eleną Vaitiekaitienę, lietuvių literatūros mokytoją iš tuometinės Joniškio II vidurinės mokyklos.
„Jai jau per aštuoniasdešimt, mes su ja bendraujame jau milijoną metų, neseniai ji atvažiavo pas mane į svečius, pažiūrėjo spektaklį, tai — kolosali mokytoja“, — sako S. Povilaitytė.
E. Vaitiekaitienė, pasakoja aktorė, labai mylėjo savo dalyką, ir jei kalbėdavo apie poetą — nekalbėdavo formaliai, bet darydavo tai iš širdies.
„Atsimenu, šeštoje klasėje skaičiau eilėraštį, kaip erškėtrožė miršta, ir ryto vėjas jau pavėluoja atskristi jos atsiprašyti. Ir aš verkiu, ir mano mokytoja — abi verkiam“, — dabar juokdamasi prisimena Silvija.
Tačiau tos ašaros, anot jos, rodo žmogaus jautrumą ir meno suvokimą. Juk dabar retai žmonės verkia iš katarsio, graudulio, ar kito jausmo.
Aktorė dėkoja likimui, kad šis jai gyvenime davė daug puikių mokytojų. „Turiu į ką lygiuotis, kai prisimenu juos. Yra kuo sekti, į ką remtis, kai kažkas dūšią drasko ar jauti gyvenimo bereikalingumą“, — sako Silvija.
Mokytojas — pirmiausia autoritetas
„Pedagogas — ypatingai svarbi, kilni ir galinga profesija, be mokytojų nieko nebūtų“, — sako šiaulietis Donatas Ulvydas, ką tik didžiuosiuose ekranuose pasirodžiusio filmo “Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius.
D. Ulvydo manymu, mokytojai turėtų uždirbti daugiau nei Prezidentai, būti gerbiami ne mažiau nei kunigai, o į pedagoginius universitetus turėtų būti labai sunku patekti.
„Gaila, kad dabar mokytojais tampa tie, kurie neturi, kur eiti. Ir tik vienetai yra tikrų pedagogų, turinčių pašaukimą, turinčių, ką pasakyti, turinčių tiek charizmos, kad drąsiai gali kalbėti prieš klasę, salę ar nuo scenos“, — sako D. Ulvydas.
Donatas, buvusios 9 vidurinės mokyklos, dabar Ragainės gimnazijos auklėtinis, šiltai prisimena rusų kalbos mokytoją Nelią Ježak — pedagogę iš didžiosios raidės, o iš studijų metų — aktorių ir pedagogą Antaną Šurną.
ATSAKOMYBĖ: „Mokytojo šventa pareiga — atsakomybė už vaiką visam gyvenimui“,— sako Šiaulių garbės pilietė, daktarė ir pedagogė Jūra Daulenskienė.
POŽIŪRIS: „Jei jaunas žmogus nėra ugdomas ir lavinamas — jis ir lieka primityvu“, — tikina dirigentas ir pedagogas Saulius Sondeckis.
AUTORITETAS: „Mokytojas pirmiausia turi būti autoritetas, žinios — ne taip svarbu“, — įsitikinęs šiaulietis Donatas Ulvydas, filmo “Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius.
PAVYZDYS: „Turiu į ką lygiuotis, kai prisimenu juos. Yra kuo sekti, į ką remtis, kai kažkas dūšią drasko ar jauti gyvenimo bereikalingumą“, — sako Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė, prisimenanti savo gyvenimo mokytojus.
Redakcijos archyvo nuotr.
