Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Susiskaldžiusi Europa patogi Rusijai
Šiauliuose viešėjusį europarlamentarą profesorių Vytautą Landsbergį „Šiaulių kraštas“ kalbino apie pinigų krizės krečiamą Europos Sąjungą ir jos ateitį. “Dabar niekas negali pasakyti, koks scenarijus laukia Europos“,— neslėpė profesorius, pripažindamas, kad Lietuva yra atsidūrusi Europos ir Rusijos politinių santykių smaigalyje.
Irena BUDRIENĖ
Dviejų Europų idėja vėl aktuali
— Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi, prakalbęs apie „dviejų greičių“ Europą pareiškė, kad vienas greitis — labiau integruotai euro zonai, kitas — konfederacinei Europos Sąjungai. Ar esant tokiai nuomonei Lietuva neliks dar labiau atskirta nuo vadinamosios “pirmo greičio“ Europos?
— Ta idėja yra palyginti sena.
Kai Lietuva ir kitos naujos valstybės narės stojo į Europos Sąjungą, buvo filosofavimų, kad dėl istorinių aplinkybių atsilikusios šalys, kol vakarinė Europos dalis joms padės, stabdys vakarinės Europos dalies tolimesnę pažangą, integravimąsi į vieną visumą. Ši idėja gana greitai buvo supeikta.
Pirmiausia, ji yra įžeidžianti ir joje nematyti perspektyvos, kad dar neturinčios tokio greičio šalys kada nors pasivys. Atotrūkis darysis vis didesnis ir didesnis, ir tada bus ne dviejų greičių, o dvi Europos, kaip vakariečiai buvo gana ilgai pripratę.
Prisimenu tą filosofavimo ir politikavimo terminologiją, pagal kurią besivienijanti pagal Mastrikto sutartį Europos Bendrija vakarinėje dalyje save vadindavo Europa, o mus — antrąja Europa. Tada tekdavo šiurkščiai prieštarauti.
Kartą išgirdau vieną eurokomisarę šnekant: „Mes nekalti, kad jūs atsilikę“. Tada pasakiau: jūs kalti, kad mes atsilikę, ponia. Jūs mus palikote, atidavėte tai pabaisai (Sovietų Sąjungai — aut. past.).
— Kodėl palyginti sena idėja šiandien vėl tapo aktuali?
— Krizė per finansų sistemą daugiau palietė euro zonos šalis, turinčias bendrą pinigą. Tų šalių įtakingieji, norėdami pamaloninti savo piliečius, įsismagino gyventi skolon. Tik krediniais pinigais sukurta netikra gerovė pasibaigė. Tad reikia sureguliuoti euro zoną ir ji yra lyg atskira dalis.
Lietuva buvo visai netoli euro zonos. Atrodė, kad tai — tik laiko klausimas. Pasitvarkysime, pakelsime savo gyvenimo lygį ir galėsime būti priimti į bendrų pinigų zoną.
Dabar pasirodė, kad anie puola tvarkyti savo bankinius praskolinto gyvenimo reikalus, ir būdami ekonomiškai ir politiškai galingesni, vėl vartoja sąvokas „mes“ ir “jie“.
Žinoma, tai — nepriimtina, bet gal ir neišvengiama. Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Kaip tai atsilieps ne euro zonos šalims, niekas nežino.
Skolų kaina dar nesuvokiama
— Ar už tą skolų kompensavimą mokės tik euro zonos šalys, ar ne euro šalims, tokioms kaip Lietuva, neteks prisidėti? Kokios bus pasekmės?
— Euro šalys milžiniškas lėšas tam skiria, kad nė viena nebankrutuotų, nors valstybių bankrotai yra realūs.
Žinoma, būtų gerai, jeigu pavyktų išvengti šalių bankrotų. Kitu atveju, kažin, ar mes liksime apsaugoti. To niekas nežino. Visi buria iš tirščių, ieško receptų.
Vienas iš receptų — septyniolika euro valstybių pačios spręs, o jūs (mes — red.past.) galėsite išklausyti tuos sprendimus. Su Vidurio ir Rytų Europa esame vienoje sąjungoje, tai viena kalba.
Blogiau sekasi tartis su Didžiąja Britanija, pasakiusia: palaukit, palaukit, manote tuos dalykus spręsti be mūsų? Dėl to tarp Dž. Kamerono ir N. Sarkozi įvyko žodinis apsikumščiavimas. Nervai visų dabar įtempti.
Jeigu bus siūlymas dvejopai tvarkytis Europoje, kas nenumatyta jokioje Europos sutartyje, vadinasi, reikės keisti Europos, Bonos sutartis, Konstituciją, čia tikrai nėra paprasta. Ir kol tai ruoš, gal ir apsiramins.
Nereikia manyti, kad tai jau katastrofa. Italijoje pakeitė premjerą — skandalistas Silvijus Berluskonis pasitraukė, ir iš karto atsiranda pasitikėjimas — Italija gauna pasiskolinti, o pavojingiausia įsiskolinusiai valstybei, kai jai nebenorima skolinti. Faktiškai šalis yra bankrutavusi.
Graikams reikėjo pasakyti, kad jie liautųsi mojavę raudonomis vėliavomis prieš savo Vyriausybę, kuri šiek tiek mažina algas ir pensijas. Kitu atveju, algų nebus visai — nes patys pinigų neturi ir niekas jiems neskolina, nes neaišku, kada atiduos skolas.
— Rusijos premjeras Vladimiras Putinas žadėjo, kad Rusija padėsTarptautiniam valiutos fondui remti skolų krizės apimtą euro zoną. Kaip vertinate šį siūlymą?
— Rusija pati visiškai nespindi. Tik turi prisikaupusi pinigų iš naftos pardavimo ir niekam neatskaitinga — ten gi nėra jokios demokratinės atskaitomybės Parlamentui. Niekas neklausia: kaip jūs naudojat tuos pinigus, kas žmonėms iš to, kad Rusija uždirba iš dujų?
Žmonėms — nieko. Pelnas eina politikai — išplėsti savo įtaką, galbūt, užvaldyti kai kurias silpnesnes šalis, paimti jas per pinigus už skolas. Žinoma, tai rimta, nes Rusija gali savo žmones engti, kiek nori.
Pamatysim: valdovas V. Putinas labai ambicingai pasisiūlė Ispanijos skolas išpirkti.
Nors įdomiau buvo išgirsti, kai į Portugalijos žinią, kad šalis ant bankroto ribos, atsiliepė Brazilija. Dabar ši labai turtinga milžiniška Portugalijos dukrelė, gali senai mamytei padėti — nupirkti visas jos skolas.
Tokių pasiūlymų yra ir daugiau — Kinija gali labai išplėsti savo įtaką, siūlosi nupirkti Graikijos ir kitų prasiskolinusių valstybių skolas.
Keista, kai Graikija kalba apie referendumą, ar veržtis diržus, ar ne. Tada turėtų būti ir antras klausimas, jeigu netaupom, tai kam parduodam Graikiją? Rusijai ar Kinijai? Tegul žmonės atsako ir į šį klausimą — ne, mes taupyti nenorim, skolų padengti negalim, tai tegul mus perka Kinija. Gal tai kiek atgaivintų mąstymą?
Rusija naudoja savo metodus
— Ar Europa atsilaikys prieš naujas super valstybes, nepraras savo įtakos?
— Jėgos įtakos centrai yra nauji, bet jie irgi nėra sveiki ir nepažeidžiami. Kinija turi labai daug pinigų, nes gamina pigiai, žmonės darbštūs, ne girtuokliai, į gatves maištauti neina. Bet per visus Mao Dzeduno valdymo laikus neleido gimdyti kiek nori vaikų, o dabar ateina laikas, kai jaunų darbingų žmonių Kinijoje yra per mažai, o pensininkų — per daug. Šalis susiduria su ta pačia visuomenės senėjimo problema kaip ir Europa.
Niekas negali prognozuoti, kiek dar pinigų nestokojanti Kinija supirks žemių ir plantacijų Afrikoje bei kituose žemynuose, išplės įtaką.
Rusija irgi pirktų, bet neturi už ką — jos galybė ginkluose. Iš tikrųjų vadinamoji galybė yra supuvusi. Bet bėdos pridaryti ji gali, ypač matydama savo pačios griūties pavojų. Gali imtis sprendimų pagal formulę: karas viską nurašys.
— Europos valstybės su Rusija sudarinėja sau naudingus sandorius — su Vokietija tiesia dujotiekį Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Lietuvą, Prancūzija parduoda Rusijai karinių laivų?
— Vyksta politinė kova — Rusija juos paperka, skaldo Europos Sąjungą. Kartu Europa pradeda tai suprasti, kad ją paims pagal formulę. Aš kartais ir pasakydavau: jų tikslas — pakeisti Europos Sąjungą į „Gazpromo“ sąjungą. Ir Rusija tai daro imdama (valstybes) po vieną ir trukdydama Europos Sąjungai veikti kaip vieningam organizmui.
Vis dėlto Europos Sąjunga pradėjo veikti, pradėjo priiminėti įstatymus energetikos srityje, kurie nepatinka „Gazpromui“.
Laukia aštrus susirėmimas. „Gazpromas“ šantažuoja: jeigu pagal mūsų taisykles jums netinka, neduosime nieko — kentėkite, šalkite, uždarinėkite įmones. Europa gali paklausti: ar jūs valgysite tas dujas? Juk nieko daugiau neturite. Taip ir vyksta raumenų išmėginimas.
Ir Lietuva yra atsidūrusi smaigalyje. Pirma, eina su iššūkiu „Gazpromui“ įgyvendinti europinį įstatymą, pagal kurį energijos pardavėjas negali būti tas, kuris valdo vamzdžius. Vienas — pardavėjas, kiti — pirkėjai, o trečias — tiekėjas, ir ne vienas, nes neturi būti monopolio. Lietuva labai pakišta po tuo monopoliu, kai “Lietuvos dujos“ buvo parduotos už niekus per pusę rusams ir vokiečiams.
Bet dabar jau su vokiečiais susitarta — jie sutinka tam tikromis sąlygomis grąžinti akcijų paketą, kad Lietuva vėl turėtų daugumą. Kažin, ar ši Vyriausybė suspės. Lietuva padarytų unikalų dalyką kaip Kovo 11— oji, pasitarnautų visai Europai.
NEŽINIA: „Kai euro zonos šalys puola tvarkyti savo praskolinto gyvenimo reikalus, niekas nežino, kaip tai atsilieps ne euro zonos šalims, tokioms kaip Lietuva“,— sakė Šiauliuose viešėjęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuotr.
